Šią ir ateinančią savaitę publikuosime žmonių, turinčių skolų ir gyvenančių nakvynės namuose portretus. Ciklą parengė švietimo politikos magistrantūros studentė Agnė Kurpytė ir fotografė Martyna Bakaitė.
Didžioji dalis mano gyvenimo praėjo įkalinimo įstaigose. Praleidau ten 17 metų su pertraukomis. Išėjau prieš mėnesį ir atsidūriau nakvynės namuose. Gerai, kad yra socialinės pagalbos įstaigos, o kitaip išeitum iš įkalinimo įstaigos ir būtum gatvėje. O dabar susimoki ir ramu. Socialinė darbuotoja labai padeda. Artimųjų neturiu, mane paliko mažą ligoninėj. Niekada nemačiau savo tėvų. Jaunystėj tai kvailiodavau – draugai ir taip toliau. Dar kol jaunas, tai kitaip mąstai. Dabar susimąsčiau, kad gyvenimas yra gražus, įdomus, tik reikia jį įvertint. Kai sueina daugiau nei 35 metai, kitaip mąstai. O kol dar 30 metų, vėjai galvoje.
Dabar stoviu Darbo biržoj, gavau darbo pasiūlymų, bet man neapsimoka dirbt legaliai. Galiu gaut 1000 eurų, bet į rankas – tik 200 eurų. Antstolių labai daug turiu, turiu 200 000 eurų skolą. Tai man nėra gyvenime šanso net išmokėti visko. Aišku, norėčiau išsimokėt tas skolas. Vis tiek būtų geriau, sąžinė būtų švaresnė. Legaliai nieko neįmanoma dirbti, kažką pasitaupyt. Tik kažką pabandai savo turėt – iškart antstoliai puola. Nieko išsimokėtino negaliu pasiimti, nes mane mato bazėj, kad esu skolingas antstoliams. Nėra prošvaisčių. Tai taip ir vargsti. Ir daug tokių žmonių yra, sutinku pažįstamus, klausiu, ko nedirbi? Sako: ,,Antstoliai, antstoliai…“. Sako, kad nuskaito 50 procentų. 20 procentų jie sutiktų mokėti, bet ne tiek, kiek dabar. Kai iš minimumo paima pusę, tai nieko nebelieka žmogui. Todėl pasirenka geriau butelius rinkti.
Mano skolos susidarė, nes neturėdavau pinigų autobuso bilietui, gaudavau įvairias baudas. Būdamas įkalinimo įstaigoj, esu priverstas dirbti, tai ir moku skolas. Kaip skolos išaugo? Pavyzdžiui, tau būna priteista tiek ir tiek, paskui tave perduoda antstoliams, kreipiamasi į teismą. Vyksta išieškojimai per teismus, ir antstoliai užsideda dar sau dvigubai. Ir paduoda į teismą, ten būna 50 eurų ir iš 50 eurų padaro 150 eurų. Už lapus, už siuntimą.
O čia, laisvėj, kas mane privers dirbti už minimalų atlyginimą? Man dabar moka 102 eurus, tai ir tuos antstoliai atima. Tai čia negali taip būti, tai yra mano pašalpa, pragyvenimo šaltinis. Atima, einu aiškintis, bet paskui grąžina po 5 darbo dienų. Ir vyksta bereikšmiai durų varstymai. Dabar vėl papuoliau kontrolei, turiu 8 eurus sumokėti, žinau, kad kol kas to nepadarysiu, tai perduos antstoliams, antstoliai iš 8 eurų padaro 30 eurų. Jeigu nesumoki, tai antstoliai paduoda į teismą ir tada suma būna 100 eurų.
Esu elektrikas, šaltkalvis, tekintojas. Turiu labai daug specialybių ir sugebu dirbti, tik nelabai kyla rankos. Aš suprantu, kad reikia mokėt, bet norėčiau labiau žmogiško elgesio. Tikiuosi, kad atsiras pagalba žmonėms su antstoliais kovoti. Dabar eisiu dažytoju dirbti, langus dažysiu. Bandysiu per pusę etato, o kitą pusę kitaip pasiimsiu. Tikiuosi negrįžti į įkalinimo įstaigą, bet štai papuoliau išgėręs prie vairo. Tai su policija turiu reikalų. Dabar ne nusikaltimai, o tokie dalykai nutinka.
Noriu susikurti ir šeimą, ir norisi kažką savo gyvenime turėti. Tikiuosi kažkaip ant tų kojų atsistot. Gerai, kad yra nakvynės namai, bet čia tik laikinai. Gerai, kad yra stogas virš galvos. O geriausia būtų savo kažkokį kampelį turėt. Kiekvienas žmogus nori turėt savo kampą. Šiaip gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti jį pasiimt, pasverti visą mūsų gyvenimą. Esu mėgėjas išgerti. Dabar lankau anoniminių alkoholikų grupę, labai gerai, man padeda. Yra apie ką pakalbėti, pabendrauti, jaučiuosi pilnavertis žmogus. Bandysiu kabintis, niekada nereikia rankų nuleist. Turi eit tiesiai ir viskas. Užsibrėžei tikslą ir turi jo siekti. Su Dievo pagalba, tikiu Dievu, gal viskas bus gerai. Jaučiu, kad mane kažkas saugo nuo blogybių. Tikėjimas padeda, be Dievo tu niekur nenueisi, nes mes esam Dievo vaikai visi.
