Vis dėlto, kaip rašoma Valstybinio kultūros paveldo komisijos pranešime, bus siekiama tam tikrų kompromisų. Vertinimo tarybos posėdyje nuspręsta siekti koreguoti parengtą techninį tilto projektą, numatant naujojo tilto atramas aptaisyti tašyto akmens blokais, panaudojant senuosius autentiškus akmenis, o senojo tilto fragmentą su informaciniu stendu siūloma eksponuoti šalia tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.
Birželio pradžioje įsiplieskė aistros, kad naikinamas galimai vertingas tiltas. Tilto likimu susirūpino ne tik vietinės, bet ir valstybinės kultūros paveldo institucijos.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydami inicijuoti šio tilto įregistravimo Kultūros vertybių registre procedūrą. Dėl pradėtos procedūros tilto ardymas buvo sustabdytas penkiolikai dienų, o Klaipėdos rajono savivaldybė įpareigota inicijuoti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projekto parengimą, kuriame turėjo būti aprašytos tilto vertingosios savybės.
Liepos 7 d. susirinkusi Vertinimo taryba nusprendė, kad 1921 metais vokiečių statytas tiltas nėra unikalus statinys, o Šilutės rajone analogiškos Pratt konstrukcijos tiltų yra ir daugiau. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Tiltų skyriaus vedėjas Gediminas Viršilas akcentavo, kad Lietuvoje yra apie 1500 iš kurių 21 – laikomi kultūros paveldu ir yra saugomi, tačiau kelininkų pagrindinis uždavinys, kad eismas tiltu būtų saugus. Anot G. Viršilos tilto per Veiviržą techninė būklė – labai bloga.
Buvo siūlymų išsaugoti tilto santvaras ir jas panaudoti statant naują tiltą. Pasiūlymas buvo atmestas, nes metalinė santvara ženkliai padidintų apkrovas į atramas ir tai būtų tik muliažas, kadangi tilto konstrukcija vertinga kaip visuma, o ne atskiros jos dalys.
Kaip teigiama liepos 7 d. Vertinimo tarybos protokole, Kultūros paveldo departamento atstovų nuomone Kultūros vertybių registre yra įtrauktas ne vienas šio laikmečio ir šiam regionui būdingų tiltų. Visų jų įregistruoti neverta, reikia išsaugoti kelis tipinius tiltus, turinčius išliekamąją vertę. Šis tiltas nėra unikalus, jis tipiškas. Paveldosaugos specialistės Vilmos Norvaišienės nuomone, reikėtų eksponuoti turėklus ir išsaugoti akmenines atramas.
Svarstant tolimesnį tilto likimą buvo atsižvelgta į tai, kad tilto rekonstrukcijos projektas jau parengtas, darbai pradėti, o darbų stabdymas brangiai kainuoja. Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė neslėpė apmaudo, kad reakcija buvo pavėluota. „Vertinti reikia ne tada kai darbai jau vyksta, o tuomet kai jie planuojami“ – teigė pirmininkė ir atkreipė dėmesį, kad dar iki 2004 metų galiojo 1990 m. gruodžio 11 dienos Vyriausybės nutarimas Nr. 375, kuris iš dalies padėjo tokių situacijų išvengti.
Minėtas nutarimas nustatė, kad Kultūros paveldo objektų griovimas, rekonstravimas, palaikomasis ar kapitalinis remontas bei kiti veiksmai galimai pažeisiantys ar sunaikinsiantys istorinę ir kultūrinę vertę turinčius kultūros paveldo objektus, statytus iki 1944 m., tačiau nesančius kultūros paminklų sąrašuose, gali būti vykdomi tik gavus paveldosaugos institucijos leidimą.
Kadangi nutarimas nustojo galioti 2004 metais, projekto rengėjai nebuvo įpareigoti paveldo institucijas informuoti apie planus griauti 1921 metais pastatytą tiltą per Veiviržą. Paveldo institucijos sureagavo tik tuomet, kai projektas buvo parengtas, o darbų stabdymas bei projekto keitimas pareikalaus papildomų lėšų. Tokiomis sąlygomis buvo priimtas kompromisinis sprendimas, kuomet tilto projektas koreguojamas minimaliai. Nors nuspręsta, kad objektas nėra kultūros paveldo objektas, tačiau bus skirtos papildomos lėšos tilto konstrukcijų eksponavimui.
