Prireikė 8 metų, kol Genovaitė ir Juozas Bružai, gyvenantys buvusio Šalyno dvaro pastate, įtikino Kretingos savivaldybę, kad ši suremontuotų arba nugriautų jai priklausančią ir vis labiau trešusią pastato dalį. Bet net ir matydami, kaip darbininkai ardo supuvusią pastato dalį, G. ir J.Bružai nesidžiaugia visa širdimi: jei ne griozdiška įstatymų sistema – ir pastatas būtų likęs, ir žmonės čia būtų gyvenę.
„Darbininkai sakė, kad niekas taip nesidžiaugė jiems atvykus, kaip mes. Nieko keista – šitiek metų valdžios institucijų slenksčius mynėme, kol pagaliau nereikės bijoti, kad pūvanti Savivaldybės pastato dalis nugarmės kartu su mūsų buto sienomis“,- kalbėjo Genovaitė ir Juozas Bružai.
Savivaldybei priklausanti dalis jau buvo visiškai sutežusi ir kėlė grėsmę pastate gyvenančioms dviem šeimoms, kurios dar 1995 metais čia yra privatizavusios butus.
„Ištrūkome kaip žiurkės iš spąstų,- sakė J.Bružas. – Buvo neįmanoma į tą pastato dalį įeiti, o jos remontuoti negalėjome, nes ji buvo ne mūsų nuosavybė. Savavališkai kištis negalėjome ir dėl to, kad pastatas yra paveldosaugos objektas.“
Istoriniu požiūriu – vertingas
„Niekas nekaltas, nors atsakingų – daug“,- liūdnai konstatavo Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas, kurio manymu, taisytina tvarka, kai valstybinės institucijos įtraukia pastatus į saugotinų objektų registrą, „uždeda“ draudimus ir įpareigojimus, tačiau nesuteikia pagalbos ir finansų Savivaldybei, kad ši juos pajėgtų tinkamai išlaikyti.
J.Kanarskas įsitikinęs, kad pastatą vertėjo išsaugoti, restauruoti, tačiau kartu pripažįsta, kad tai, ko gero, būtų buvę įmanoma tik esant privačiam savininkui. „Tačiau ir privatūs asmenys ne visada atsakingai žiūri į paveldosaugos objektus – tai priklauso ir nuo asmeninio požiūrio, atsakomybės, finansinių galimybių. Kita vertus, žmogų labai varžo ir begalė reikalavimų“,- svarstė J.Kanarskas.
Jo teigimu, XVIII a. įkurtas Šalyno palivarkas – dvarui priklausantis ūkinis ar administracinis pastatas, buvęs to meto nedidelio regiono kultūrinis židinys, sudaręs dvasinio gyvenimo kompleksą išvien su Kalnalio bažnyčia. Įdomi detalė – šiame dvare baudžiauninku yra buvęs Motiejaus Valančiaus tėvas Mykolas Valančius.
„Šis ir netoli jo esantis pastatas, kuriame galėjusios būti arklidės, architektūriniu požiūriu yra vertingi ir norėtųsi juos išsaugoti. Kaip istorikas kitaip negaliu sakyti“, - teigė J.Kanarskas, apgailestaujantis, kad nyksta ir kiti rajone esantys dvarai bei palivarkai, pavyzdžiui, Jokūbave, Pryšmančiuose, Aukštkalviuose.
Kad tiesiogine to žodžio prasme supuvo istorinės reikšmės objektas, liūdna ir Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkui Algirdui Mulvinskui, kuris įsitikinęs, kad pastatą reikėjo remontuoti, o ne griauti, ir restauratoriui Juozui Januševičiui.
„Restauracijos srityje nėra neįmanomų dalykų, tačiau jie kainuoja didelius pinigus. Galima cheminėmis priemonėmis paveikti medį ir jame sustabdyti nykimo procesus. Bėda, kad tas pastatas neturėjo šeimininko – reikėjo jį laiku parduoti. O dabar kas iš to, kad jis buvo įrašytas į saugomų objektų sąrašus? Nėra nei ką kaltinti, nei ką teisinti“,- sakė J.Januševičius.
