Rolandas svarsto apie emigraciją
Komentaru apie romų situaciją I.Kreivėnaitė pasidalijo žmogaus teisių portale manoteises.lt.
„Nevyriausybinės organizacijos „Padėk pritapti“ lankytojai – vaikai ir jaunuoliai, kurie daugiau nei prieš dešimtmetį suplyšusiais medžiaginiais bateliais lakstydavo po Vilniaus Kirtimų gyvenvietę. Mokykloje, sėdėdami paskutiniame suole, jie dažnai nebaigdavo net pradinių klasių.
Šiandien dalis jų jau pasiekę dešimtą klasę, mokosi profesinėse mokyklose, turi svajonių pradėti nuosavą verslą. Ar nesutrukdys visuomenė jiems šių svajonių įgyvendinti?“ – rašė I.Kreivėnaitė.
Pasak jos daugiau nei prieš dešimtmetį organizacijos savanoriai beldėsi į skurdžias Kirtimų taboro gyvenvietės namų duris ir stengėsi užmegzti ryšį su milžinišką atskirtį patiriančiomis šeimomis.
Giliai į atmintį įsirėžė vaizdinys po pirmojo apsilankymo pirmokų klasėje, kurioje mokėsi 6 romų tautybės vaikai.
„Daugelyje namų nebuvo elektros, vandens, saugios erdvės augti, todėl greitai supratome, kad tokiomis sąlygomis augančių vaikų prioritetų sąraše švietimas neužima aukščiausios vietos, o mokykla – svetima, nepažįstama erdvė, pasitinkanti paskutiniu suolu ir abejingumu.
Giliai į atmintį įsirėžė vaizdinys po pirmojo apsilankymo pirmokų klasėje, kurioje mokėsi 6 romų tautybės vaikai. Visi jie sėdėjo paskutiniuose suoluose, neturėjo nei vadovėlių, nei pratybų sąsiuvinių ir labiau priminė svetimkūnius vaiduoklius nei pamokoje dalyvaujančius moksleivius.
Vienas tų „nematomų vaikų“ buvo Rolandas, kuris puikiai kalbėjo romų, lietuvių ir rusų kalbomis. Jau pirmoje klasėje jis stebėtinai greitai dėliojo skaičius mintinai, o po pamokų kasdien lankydavosi „Padėk pritapti“ dienos centre.
Būdamas aštuonerių, Rolandas labiau priminė pilnametį sūnų, kuris rūpinasi namų buitimi ir jaunesniais broliais, seserimis – jis padėdavo susitvarkyti dokumentus rašyti bei skaityti nemokančiai mamai, jaunesniuosius lydėdavo pas gydytojus, o dienos centre atliko vertėjo vaidmenį, versdamas iš romų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai.
Rolandas beveik kasdien į centrą užsuka daugiau nei dešimt metų – šį pavasarį jis baigė dešimtą klasę, netrukus turės vairuotojo pažymėjimą. Paklaustas, ką nori veikti toliau, pasvarsto apie emigraciją: „Anglijoje nesvarbu odos spalva, svarbu, ką moki.“
Kodėl nuo XVI amžiaus šalia mūsų gyvenantys romai vis dar nesijaučia Lietuvos bendrapiliečiais?“ – klausė nevyriausybinės organizacijos vadovė.
Atsakymų, anot jos, reiktų ieškokime kasdienėse romų patirtyse, kurios skambėtų kurioziškai, jei nebūtų tokios neįtikėtinai skaudžios.
Rumina: kai mes augome, buvo visko
Viena iš tokių, kurios šeima ne kartą susidūrė su diskriminacija bei neigiamu požiūriu – Rumina. Su ja susitinkame Romų visuomenės centre, kuris įsikūręs sostinės naujamiestyje.
Čia ji dirba mokytojo padėjėja ir tai – tik vienas iš trijų jos darbų. Mat, sako Rumina, norint daugiau užsidirbti vieno darbo nepakanka.
„Čia, į centrą, ateina mažesnieji vaikai, kurie dar nelanko mokyklos. Mes su jais užsiimame – ir žaidžiame, ir mokomės. Taip pat ateina paaugliai ir su jais ruošiame namų darbus arba vykstame į miestą, lankomės kine, ekskursijose, važinėjame su kartingais. Darome tai, ką sugalvojame“, – pasakojo Rumina, kuri ir pati daug metų buvo šio centro lankytoja.
15min pokalbis su Rumina – apie jos darbą, kasdienybę ir joje nutinkančias situacijas.