Radikalesnės "Solidarumo" profsąjungų judėjimo dalies atstovai Janina Jadwiga Chmielowska ir Piotras Hlebowiczius pokalbio pradžioje negali neprisiminti 1990-1991-ųjų, kai Lietuvos nepriklausomybei kilo rimti išbandymai. "Supratome, kad jei bus blogai jums, tai bus blogai ir mums. Todėl kuo ir kaip galėjome, tuo ir taip padėjome", - sako jie. Į Lietuvą gabenta ryšių įranga, medikamentai, net visa karo lauko ligoninė su įranga, kurios, laimei, neprireikė. Kautis su sovietais buvo sudaromas net lenkų savanorių būrys, kurio paslaugų taip pat neprireikė, nes griuvo visas sovietinis monstras.
Pirmą kartą viešėjau Vilniuje 1990-aisiais. Tuomet buvo keista, kad lietuviai su mumis nenorėjo kalbėtis aktualiomis politinėmis temomis, o kalbėjo tik apie istoriją, prisiminė J.J.Chmielowska
Dirbtinės problemos
"Koks pirmas vaizdinys ateina į galvą, kai kalbama apie lietuvių ir lenkų santykius?" - klausėme Lenkijos disidentų. "Pirmą kartą viešėjau Vilniuje 1990-aisiais. Tuomet buvo keista, kad lietuviai su mumis nenorėjo kalbėtis aktualiomis politinėmis temomis, o kalbėjo tik apie istoriją. Bandžiau įtikinti, jog kalbos apie tai, kad Lenkija, atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, vėl bandys užimti Vilnių, tėra Maskvos inspiruotos provokacijos, - prisiminė J.J.Chmielowska. - Buvo aišku, kad visos Vidurio Europos laisvė bus įmanoma tik tada, kai grius sovietų imperija. Tad buvome be galo laimingi ir dėkingi jums, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Jūs buvote pirmieji, bet mes pajutome, kad ir Lenkijai atsirado šansas gauti tikrą nepriklausomybę. Jūs buvote tarsi raktas į laisvę, žmonės Lenkijos miestų gatvėse skandavo "Lietuva", nes suprato, kokie jūs svarbūs visai Europai."
P.Hlebowicziaus nuomone, kvailystė, jei lenkų mažuma norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos. "Tačiau čia esama ir Lietuvos vyriausybių kaltės, - teigė jis, atsakydamas į klausimą, kodėl Vilnijos lenkų mažuma nenoriai integruojasi į bendrą krašto gyvenimą, kuria politines organizacijas tautiniu pagrindu. - Ar sunku suteikti tokias pamatines teises, kaip gatvių pavadinimų rašymas dviem kalbomis? Akivaizdu kitkas - lenkai privalo mokėti valstybinę kalbą. Mes juk esame susipynę vieni su kitais. Pavyzdžiui, mano giminei privilegijas suteikė net Gedimino sūnus Mantvydas. Esu lenkas, bet turiu tikras lietuviškas šaknis. Tad tos dirbtinės problemos dėl gatvių pavadinimų, pavardžių rašymo, kurios galėtų būti išspręstos per 10 minučių, tęsiasi dešimtmečiais." Pasak pašnekovų, Vilnijos kraštas yra smarkiai apleistas, žmonės nuskurdę, tad Lenkijos visuomeninių organizacijų parama tėra paprasčiausias noras jiems padėti.
Vienykimės
Klausiama, kaip vertinti Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimus, kad Lietuva toli gražu nėra Lenkijos strateginė partnerė, J.J.Chmielowska priminė, kad ministras yra politikas, kuris bet kurią dieną gali būti pakeistas. "Tačiau yra valstybės politika, kuri tikrai nevienadienė, kuriama dešimtmečiams į priekį. Natūralu ir suprantama, kad Lenkijai strategiškai svarbus artimas, ilgalaikis bendradarbiavimas su Lietuva ir kitais kaimynų kraštais. Trys prezidentai - V.Adamkus, Viktoras Juščenka ir Lechas Kaczynskis, kurie tuomet važiavo į Tbilisį, davė pagrindą stiprinti, puoselėti savo ir gretimų valstybių nepriklausomybę", - tvirtino J.J.Chmielowska. Moteris skaičiuoja: ukrainiečių yra 50, lenkų - 40, lietuvių, latvių, estų - apie 8 milijonai. Jeigu dar pavyktų iš sąstingio išjudinti Baltarusiją, tai dar 10 mln. prisidurtų. Tie 100-120 mln., jei būtų vieningi, galėtų būti rimta atsvara Maskvos-Berlyno ašiai, kuri jau dabar į šipulius drasko vadinamąją Europos energetinę ir visokią kitokią "vienybę".
"Jeigu norime išsaugoti savo nepriklausomas valstybes, turime kurti savo vidaus bloką Europos Sąjungoje. Prisiminkime, kokia stipri buvo Abiejų tautų respublika. Kol ji egzistavo, tol buvo taika ir ramybė, - kalbėjo J.J.Chmielowska. - Kartu lobistinę veiklą turi vykdyti ir prezidentai, ir europarlamentarai, nes pavieniui mes esame tuščia vieta"
