Jūsų dėmesiui įdomiausi faktai apie Pavilnių regioninį parką, skaičiuojantį ilgus metus bei turintį seną istoriją, su kuria varžybų metu galėsite susipažinti:
Pūčkorių atodanga
Be jokio abejonės, žymiausias parko darinys yra unikalioji Pūčkorių atodanga, 1974 m. paskelbta geologiniu paminklu. Tai – aukščiausia ir įspūdingiausia atodanga ne tik Vilnios slėnyje, bet ir Lietuvoje, nuo kurios atsiveria įspūdingas Vilnios slėnio vaizdas. Ši vieta yra ypatingai pamėgta vilniečių.
Įdomu, kad ją lietaus ir vėjo padedama suformavo nedidelė į šonus besiblaškiusi ir savo slėnį platinusi Vilnios upė. Atodangos aukštis – daugiau nei 65 m, jos viršaus absoliutus aukštis, t. y. aukštis virš jūros lygio – 173 m, o plotis siekia 260 m.
Pūčkorių piliakalnis
Seniausius istorinius laikus Pavilnių regioniniame parke, Vilnios slėnyje, mena akmens amžiaus stovyklavietė ir Pūčkorių piliakalnis. Pastarasis yra valstybinės reikšmės archeologinis paminklas – vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Pastarasis, nors ir neprilygsta Gedimino kalnui, bet turi ilgą ir savitą istoriją, žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių.
Akmens amžiaus stovyklavietė (Saulės laikrodis)
Mokslininkų įrodyta, kad į pietvakarius nuo Pūčkorių piliakalnio, vos už 160 m, buvo akmens amžiaus stovyklavietės. Čia surasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių (grandukas, gremžtukas, skeltės), skaldos. Be keraminių šukių, rasta ir grublėtųjų keramikos šukių bei penki lipdytosios keramikos grublėtu paviršiumi fragmentai.
Šioje vietoje kaip simbolis atsirado ir Saulės laikrodis. Nors liepos mėnesį pastarasis rodo gana tikslų laiką, jo funkcija – tik simbolinė. Vietoj strypo – medinis stulpas su meistrų drožiniais, o ciferblatą atstoja pieva su medinėmis kėdutėmis, pažymėtomis valandomis.
Pūčkorių dvaras – Puškarnia
Puškarnios dvaras gyvavo dar 14 a., o iki šių dienų išliko 18 ir 19 a. pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki 18 a. vidurio priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui ir buvęs Artilerijos vadovybės žinioje vėliau dvaras su 6 valakais žemės atiteko lenkų didikams.
Dvare 19 a. viduryje veikė vienas didžiausių Lietuvoje malūnų. Jis išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir puikia apdaila. Mūriniame vieno aukšto pastate 19 a. pabaigoje buvo įkurtas medienos, o vėliau – popieriaus fabrikas. Gaminamas kartonas, popierius bei medienos žaliava.
20 a. pradžioje fabrikas plėtėsi – iškilo antrasis pastato aukštas. Deja, pirmojo pasaulinio karo metu visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją. Tarpukariu fabriko veikla nebuvo atgaivinta, nes Vilnioje trūko vandens, o po antrojo pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.
Pūčkorių dvaro pastatai vis dar gana gerai išsilaikę. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas. Šalia – daržinė, svirnas ir tvartas. Kairiajame upės krante – beveik nepakitęs, medinis, su mūriniais pamatais gyvenamasis namas, kadaise turėjęs puošnų interjerą.
Pūčkorių patrankų liejykla
Populiarios literatūros šaltiniai nurodo, kad jau 16 a. veikė didelė ir gerai įrengta ginklų gamykla Puškarnioje. Toje vietoje, kur tebėra popieriaus fabriko liekanos, būta aušinamųjų tvenkinių (sunkiems daiktams kilnoti naudotas Vilnios vanduo). Pūčkorių liejykloje buvo liejamos įvairaus dydžio patrankos, tuomet – kaip grėsmingas ginklas – kėlusios didelį susidomėjimą.
Liejykla turėjusi savo pabūklų bandymo poligonus, artileristų mokymo laukus šaudymo pratimams atlikti. Iki 19 a. vidurio stovėjusioje liejykloje savo patrankas remontavo ir įranga naudojosi švedų, rusų (Petro I), prancūzų (Napoleono) armijų daliniai.
Iki pirmojo pasaulinio karo čia veikė popieriaus fabrikas. 1905 m. Puškarnia buvo minima kaip medžio malimo fabrikas, o 1909 m. jame jau buvo gaminamas kartonas, celiuliozė, rašomasis popierius.
Pūčkorių (prancūziškas) malūnas
Dešiniajame Vilnios krante, gražiame upės vingyje, stovi prancūziško malūno liekanos. Už malūno Vilnios upę kerta sena dviejų dalių betoninė užtvanka su atsišakojusiu kastiniu kanalu. Vilnios krantus jungia kabantis „beždžionių“ tiltas.
Bėgant metams keitėsi gamta, dar labiau keitėsi žmogaus rankų statyti statiniai. Ne taip seniai kanalas buvo sulygintas, o nuolaidi užtvanka, plaunama Vilnios vandenų, įgavo krioklių pavidalą ir dėl to dažnai vadinama Belmonto kriokliais. Šiuo metu sparčiai atkuriamas pagrindinis malūno pastatas ir jo priestatas.
19 a. pradžioje gamtos prieglobstyje prancūzas Karolis Devimas pastatė mūrinį vandens malūną ir pagalbinį pastatą, viename jo gale be leidimo įrengė smuklę. Vėliau malūnu naudojosi Pupkinas, o iki 20 a. vidurio – Kinkulkinų giminė. Niekada nebuvo pakeistos malūno funkcijos ir gamyba buvo nuolat plėtojama.
Nesustojo malūnas ir per antrąjį pasaulinį karą. Tuomet jame, pertvarkytame į Vilniaus valstybinį malūną, buvo perdirbama iki 20 tūkstančių kg kviečių, gaminami miltai ir kruopos.
Informaciją parengė virtualių treniruočių portalas www.sportobirza.lt
*Skaitytojams norime priminti, kad pirmosios „Proezni ArthroStop“ ėjimo varžybos Lietuvoje vyks balandžio 16 dieną, Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke. Prisijunkite ir Jūs!
