Vietoj išsvajoto sveikuoliško gyvenimo ekologinėje bendruomenėje penktą dešimtį perkopusi moteris susidūrė su laukine gamta, skurdu ir vienatve.
Ne kaimo idilė, o taupumas
Penki kilometrai žvyrkeliu nuo Šeduvos miesto iki Kauleliškių kaimo – slidūs ir duobėti. G.Šiaulienė jau telefonu užsiminė, kad šiuo keliu važiuoja dviračiu iki Šeduvos bibliotekos, kai reikia interneto, arba į stotį, iš kurios kelionę tęsia autobusu.
Kauleliškiuose vos penkios sodybos, tačiau kaimynų trobų nesimato – arba toli, arba už kalvelės. Apie 200 metrų nuo pagrindinio kaimo žvyrkelio stūkso gelsvas medinis G.Šiaulienės namas su dideliais šviesiais langais. Šalimais – tamsi apgriuvusi malkinė, apsnigtas šulinys, suvirtę į krūvą stambūs rąstai. Lyg senos pirties.
Erdvioje G.Šiaulienės sodyboje žiemą gyvuoja tik virtuvė ir vienas kambarys. Troboje kvepia virtomis bulvėmis. Šeimininkė, kaip senais laikais, šokinėja ne aplink dujinę viryklę, o aplink kaimišką krosnį.
„Ryte užkūriau, atsirado žarijų ir įdėjau tris molinius dubenėlius. Trys ir telpa. Daržovės išsitroškino ir ilgai išsilaikė šiltos“, – traukdama pietus iš malkų pakuros angos pasakoja moteris.
G.Šiaulienė ir bulvių plokštainį, ir kitus patiekalus taip kepa. Sako, ne dėl to, kad svečius nustebintų, o iš super taupumo. Priduria, kad dujos brangsta.
Palto nenusivilkti ar batų nenusiauti šeimininkė prašo irgi ne iš mandagumo, o dėl to, kad kambaryje dabar tik 13 laipsnių šilumos.
Didelė molinė krosnies siena turėtų gerai apšildyti virtuvę ir kambarį, tačiau net labai pasistengus termometro stulpelis pasiekia vos penkiolika laipsnių šilumos. Tarpukario metais statyto namo lubos aukštos, sienos pralaidžios.
„Aš čia jau penkta žiema, tai įpratusi“,– sako G.Šiaulienė.
Ekologinė bendruomenė su vienu nariu
Ankstesniame miestietiškame ir patogiame gyvenime šios moters buvo visur pilna. Ji turėjo darbą, vadovavo Šiaulių sveikos gyvensenos klubui, sukosi kitose veiklose.
„Dabar galiu pasakyti teisybę: aš esu geras žmogus, mielas, komunikabilus, bet labai prastas darbuotojas. Aš iš visų darbų buvau išmesta. Norėjau pati save išsilaikyti, nes netinku niekam kitam tarnauti“, – atvirauja G.Šiaulienė.
Idėjų nestokojanti šiaulietė, pirkdama sodybą su trimis hektarais žemės, turėjo grandiozinių planų. Šioje vietoje ji su keletu bendraminčių žadėjo įkurti ekologinę bendruomenę ir verstis ūkininkavimu.
Vietoj išsvajoto klestinčio ūkio ir vienas kitą remiančių žmonių moteris atsidūrė viena apgriuvusiame name. Tuomet ji suprato, kad trijų hektarų žemės neišdirbs savo rankomis, kuriose tik kastuvas, grėblys ir laistytuvas.
Moteris atsigręžia į savo ydas, vietoj to, kad kaltintų kitus: „Iš gobšumo nusipirkau tokį didelį plotą toli nuo miesto – už mažai norėjau daug. Be to, patikėjau, kad tikrai užsieniečiai supirks Lietuvos žemę, norėjau nors lopinėlį išgelbėti.“
Nors ekologinėje bendruomenėje liko tik vienas narys – ji pati – vis tiek ėmė kurtis Kauleliškių sodyboje. Atvažiavo ir pasakė sau, kad niekur neišsikraustys bent penkerius metus.
Sugalvojo planą A – įkurti nedidelį ekologinį ūkį, kur veiktų paukštynas ir gamtinė žemdirbystė. Iš to ir gyventų. Jeigu nepavyktų, tuomet liktų planas B – eiti į vienuolyną.
Vištą plėšė iš lapės nasrų
Tuomet, tik ką iš miesto daugiabučio ištrūkusi moteris nesuprato, kad paukščiams reikalingas uždaras tvartas. Juk, čia, Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje, medžioklė ribojama, ir žemėmis čia turi dalintis su laukiniais žvėrimis.
Anksčiau šioje sodyboje kūrėsi jauna pora, kuri įveisė avietyną, augino ožkas. Lankydami naująją šeimininkę jie stebėjosi, kaip ši nebijo paukščius laikyti. Tame pačiame avietyne nakvoja stirnos, po kiemą vaikšto šernai, lapės.
„Aš net iš lapės nasrų vištą ištraukiau. Tiek buvau užpykusi, kad ji prie mano akių vištą įsikando. Iki šiol pamenu, kaip ją vijausi. Siutas suėmė, kad tokia įžūli. Man buvo pati pirmoji vasara“,– savo žygdarbiu iki šiol stebisi šeimininkė.
Kiaušinius naujoji ūkininkė parduodavo Šeduvos turgelyje. Dar pamena skaudžius pirkėjų žodžius: „Na, ir kas, kad tavo vištos laisvai laksto? Kodėl tau turiu mokėti du eurus, kai parduotuvėje gausiu už eurą? Duok už eurą, tada pirksiu.“
Smulkūs ūkiai žlunga, nes žmonės nesupranta ekologiškų kiaušinių vertės, gaili euro, kuris augintojui reiškia išlikimą.
Šį rugsėjį suėjo lygiai penkeri metai, nuo tada, kai šiaulietė tapo Kauleliškių sodybos gyventoja. Tiek ir žadėjo čia išlikti. Pati gamta jai priminė šią sukaktį – naktį į kiemą įsliūkino kiaunė ir išpjovė beveik visus paukščius. Vien apie tai pagalvojusi G.Šiaulienė iki šiol nesulaiko ašarų – negi jau metas išvykti?
„Du metus ėmiau pašalpą ir netgi paramą maistu, o paskui sąmoningai nusprendžiau atsisakyti, nes jaučiausi pažeminta. Kita vertus, susergi sofos liga, nes vis tiek turi ką pavalgyti. Dabar griebiuosi bet kokio darbelio. Šiuo metu gaminu kalėdines dekoracijas ir važiuoju į turgelį Šeduvoje. Perka, o kartais ir už dyką atiduodu“, – atvirauja moteris.
Kaip ir daugelis aplinkinių kaimų gyventojų, nustekentų skurdo, buvo įsidarbinusi Panevėžio fabrike. Atvažiuoja autobusėlis į Radviliškį, Šeduvą ir veža į darbą. Buvo per sunku ištverti 12 valandų darbo ir dar keliauti penkis kilometrus dviračiu arba, kai pašąla, pėsčiomis nuo Kauleliškių iki Šeduvos ir atgal tamsoje. Ir šią tarnybą teko mesti.
Bankrotas ir griūtis – taip dabar savo gyvenimą apibūdina moteris. Nebeišmananti, kaip galą su galu sudurti, šeimininkė drėkstančiomis akimis sako: „Aš vis tiek atsikelsiu. Jūs neįsivaizduojate, kiek kartų mano bičiuliai ir artimieji važiavo pas mane ir prašė palikti šią sodybą. O aš atsisakiau. Čia dabar mano namai.“
Vienatvėje tapsi girtuokliu, bepročiu ar šventuoju?
Pirmieji metai buvo optimistiški ir dar ne vieniši – vos atvykusi moteris nuėjo susipažinti su kaimynais, ne sykį buvo juos sukvietusi ir pyragų duonkepyje iškepusi. Sodyboje nuolat zujo svečiai, tačiau dabar jau kuris laikas gyvastis mąžta.
„Vienatvė“, – dažnai iš G.Šiaulienės lūpų išsprūstantis žodis. Ji girdėjo ne vieną perspėjimą, kaip bus sunku, tačiau vis tiek veržėsi į nežinią. Neįsitaisė nei televizoriaus, nei kompiuterio, nei išmanaus telefono. Net mobilusis ryšys čia prastas.
Vienintelis moters žinių kanalas – keli „Facebook“ tinkle sekami žmonės, kurie dalijasi jai įdomia informacija. Ir pamato tik tuomet, kai numina dviračiu iki bibliotekos. Pasirinko savo buvusio gyvenimo aplinkos net nestebėti iš šono – visiškai pasitraukė į užribį.
„Psichologai, išminčiai aiškina, kad vienatvę ne kiekvienas gali pakelti. Vienatvėje yra trys keliai: nusigerti, išprotėti arba tapti šventu žmogumi. Kaip sakė vienas Dzen budizmo vienuolis, kuomet būni atsiskyręs, yra tik plonytė linija, kurią peržengęs nuslysti nuo realybės. Aš nenusigėriau, neišprotėjau, bet ir šventu žmogumi netapau“, – su šypsena kalba G.Šiaulienė.
Yra ir kita vienatvės pusė – laisvė. „Jeigu niekas tavęs neuždaro į vienutę kalėjime, priverstinai neatskiria, o vienatvę pasirenki pats, tuomet tai yra begalinis gėris. Daug kas man pavydi. Vienatvė nėra nei siaubas, nei baubas, kai su ja susitvarkai. Skamba paradoksaliai? Taip ir yra, nes čia – paribys“, – teigia pašnekovė.
Pasijutusi sveikesnė ji suprato, kad kūną galima pagydyti gamtoje, ramybėje, gryname ore, mankštomis, bet vis tiek žmonės yra sutverti bendravimui ir buvimui tarp žmonių. Iki šiol jai labiausiai trūksta džiaugsmo ir juoko.
„Jei jau vienas juokiesi – pametei sveiką protą. Gyvūnais bendravimo taip pat nepakeisi. Kai noriu žmonių, sėdo ant dviračio ir važiuoju į Šeduvą“, – sako G.Šiaulienė.
Anksčiau ji svajojo, kad ateis puikus vyras ir pakels ūkį, namą, bet ir ši svajonė sudužo. Kodėl kažkoks vyras apskritai turi man tarnauti?
Kita vertus, laisvės paragavusi sodybos šeimininkė jau nebenori užleisti savo kampo. Kartą vyras, neturintis namų, prašėsi apsigyventi sodyboje ir padėti ūkio, buities darbuose. Šeimininkė ilgai vaikščiojo su šia mintimi, kol galiausiai nusprendė: „Na, kokia aš egoistė – nepriimsiu. Man per daug gera vienai.“
G.Šiaulienė, būdama vienumoje, perskaitė krūvą knygų. Iš naujo atrado klasikinę literatūrą – F.Dostojevskį, L.Tolstojų, Žemaitę.
„Klasika yra klasika. Ji duoda nusiraminimą, pamaitina mane. Būtent šiuose kūriniuose slypi atsakymai į giliausius klausimus“, – tikina pašnekovė.
Paukščių rojus
Savo sodybą ir apylinkes G.Šiaulienė pakrikštijo paukščių rojaus vardu. Ne kiek dėl paukštyno, bet todėl, kad čia gyvena atokias vietas mėgstančios gervės. Kieme, ant seno elektros stulpo, lizdą susikrovė gandrų šeimyna.
„Pats geriausias filmas – žiūrėti, kaip užauga gandriukai“, – šypsosi moteris.
Ji nuolat stebisi, kaip gyvūnai prisitaiko prie sunkiausių sąlygų. Merkiantys lietūs ar nepakeliama sausra – gandriukai išgyveno.
Tas pats nutiko ir su bebrais, kurie užtvenkę upelius sukūrė didžiulius bebrynus. Per sausrą vandens neliko, tad šie netikėtai persikraustė į žmonių lankomą žvyrduobę. Įsirausė ir tūno, laukia, kol pelkyną vėl apsems
„Bebrai labai gerai prisitaiko, bet žmogus dar geriau. Galiu iš savo ir kitų patirties pasakyti, – sako buvusi miestietė, – visą vasarą šulinyje nebuvo vandens. Tiek, kiek atsirasdavo, panaudodavau maistui ir indams plauti. Visai negalėjau skalbti, bet išsiverčiau.“
Panašiai ir su maistu – anksčiau jį sureikšmindavau, o dabar svarbiausia, kad apskritai yra, ką valgyt. Nieko blogo ir pabadauti.
Pastaruoju metu G.Šiaulienė nebegalėjo pjauti paukščių – vietoj žadėtos anties artimam žmogui ūkininkė nusiuntė tik paukščio nuotrauką su istorija. Pasirodo, ši antis – viena iš penkių mylimiausio antino Antano simpatijų. Jam specialiai turgelyje pirko penkis ančiukus, iš kurių turėjo išaugti bent viena antytė. Retas atvejis – visos penkios buvo antytės ir nei vieno antino. Kaip gi pjausi?
Į puodą nepateko ir žąsinas Volodia. Žmonės galvojo, kad taip G.Šiaulienė šmaikščiai vadina savo vyrą. Šeimininkė kasryt žąsinui iškirsdavo eketę, kad galėtų šiek tiek pasitaškyti. Vieną kartą pasidarbavo per stipriai ir skylė pasidarė kiek per plati – paniro žąsinas ir prigėrė po ledu. Išėjus pašalui ištraukė ir palaidojo šalia šuniukų.
„Sykį miške radau kapelį, ant kurio degė žvakelė. Paklausiau kaimynų, ar tai partizano kapas, tai jie tik nusijuokė. Sakė, vienas žmogus savo šunelį palaidojo ir lanko kapelį. Negerai, kai gyvulius sužmogina. Žmogui reikia būti su žmogumi“, – sako moteris.
G.Šiaulienė tikrai neužmiršo, kaip bendrauti ir net gudrauti su žmonėmis. Sykį ji užklupo, kaip vyras šalia sodybos esančiame tvenkinyje brakonieriauja. Perpyko, tačiau policijos nekvietė. Kitos dienos rytą nulėkė pas girtaujančius vyrus ir išrėžė: „Ar turite proto? Jeigu dar taip elgsitės, visiems žvejams ir kaimynams pasakysiu, kad tai jūs žuvis gaudote su elektra!“
Visą vasarą moteris ėjo prie žvejų ir pasakojo, kodėl žuvis nekimba ir kas kaltas. Ne virtualiai, o gyvai sklindantis pranešimas sustabdė brakonieriavimą. Ir nereikėjo jokių valstybinių institucijų.
G.Šiaulienė sužinojo, kad jos name ilgiausiai gyveno dvi šeimos. Abi – su penkiais vaikais. Kartais moteris įsivaizduoja, kiek šiame name buvo gyvybės: „Gal ir pykosi, kovojo dėl vietos, tačiau kaip smagu visiems per šventes būdavo prie stalo susėsti.“