„Ariau kaip juodas arklys – paromis, be jokių atostogų“, – sostinės gyvenimo tempą prisimena 39 metų K.Jakubauskaitė-Veršelienė.
Baigusi Jono Vaitkaus kursą Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje ji 20 metų sukosi Vilniuje: darbavosi rinkodaros, reklamos, renginių organizavimo srityse.
Tačiau užgriuvus finansų krizei pokyčiai vyko ne tik Lietuvos ekonomikoje, bet ir žmonių gyvenimuose. Kristinos sutuoktinis Dainius – iš Utenos kilęs savamokslis skulptorius. Šeima nusprendė sunkmetį „prakęsti“ vyro gimtinėje.
Turbūt žymiai paprasčiau išvažiuoti į Berlyną ar Londoną ir ten adaptuotis nei atsikraustyti į tokį keistą periferinį tašką kaip Utena.
„Jaučiausi nuo visko žiauriai pavargusi, todėl galimybė kraustytis į Uteną pasirodė visai priimtina“, – pasakoja Kristina.
Šeima išvažiavo trumpam, tačiau Utenoje skaičiuoja jau penktus metus. Per tą laiką K.Jakubauskaitė-Veršelienė prisijungė prie projekto „Kūrybinės partnerystės“ komandos. Be to, tapo Utenos meno centro vadove.
„Tautodailės meno karalystėje svajoju organizuoti šiuolaikinio meno reiškinius“, – šypsosi Kristina.
Išsilakstę lyg žiurkės iš skęstančio laivo
Aktyviam miesto žmogui, išlepintam sostinės šurmulio, parodų, koncertų, spektaklių ir kitokių kultūrinių renginių gausos ir, pripažinkime, mažumėlę snobiškam, staiga atsidurti periferijoje nebuvo lengva.
„Turbūt daug paprasčiau išvažiuoti į Berlyną ar Londoną ir ten adaptuotis nei atsikraustyti į tokį keistą periferinį tašką kaip Utena – patikėkite, įvyksta kelionė laiku“, – patirtimi dalijasi Kristina.
Kultūrinis kontekstas mažuose šalies miesteliuose kardinaliai skiriasi nuo didmiesčio aplinkos: „Kur benueitum, nesutiksi nė vieno bendraminčio – visi lyg žiurkės išsibėgioję.“
Per beveik penkerius metus Utenoje Kristina įsitikino, kad jaunų žmonių emigracijos į didmiesčius priežastys slypi tikrai ne vien didesnėse galimybėse užsidirbti.
Didžiausia bėda – tas dvasinio skurdumo ir nepilnavertiškumo jausmas, kurį išgyveni provincijoje.
„Didžiausia bėda – tas dvasinio skurdumo ir nevisavertiškumo jausmas, kurį išgyveni provincijoje“, – įsitikinusi moteris.
Repeticija – nuo „apšilimo“ brendžiu
Provinciją pasiekiančių kultūrinių renginių kokybė – apverktina. Pamatyti profesionalų, aukštos meninės vertės reginį – neįmanoma. Bent jau Kristinai nepavyko.
„Dominuoja labai žemo lygio saviveikla. Atvykusi į naują vietą ieškojau, kur save realizuoti. Apsilankiau vietos dramos būrelyje, sakau, aš turiu patirties, laiko, noro, entuziazmo – imkite mane kaip išteklį, pasimokykite trenažo, scenos kalbos. Tačiau žmonės net to nesugeba priimti, jiems baisu įsileisti kitokio mąstymo žmogų. Gal tai ir konkurencijos baimė?“ – svarsto K.Jakubauskaitė-Veršelienė.
Kuo prasideda tokio dramos būrelio repeticija? Dažniausiai – taurele brendžio ir tuščiais plepalais.
„O aš stebiuosi: kur jūsų apšilimas, kur teksto skaitymas, interpretavimas, suvokimas? Saviveiklininkai labai nori būti scenoje, tačiau be jokio įdirbio. Nėra elementarios ambicijos iš tikrųjų sukurti įdomų, gerą produktą. Todėl ir rezultatas atrodo vulgarus. O ir dėl tų skaidrių saviveiklininkų, kaip provincijos šviesuolių, veidų... Gal aš labai ciniška, tačiau, tiesą sakant, matau labai daug išgeriančių žmonių“, – neslepia Kristina.
Saviveiklininkai labai nori būti scenoje, tačiau be jokio įdirbio. Nėra elementarios ambicijos iš tikrųjų sukurti įdomų, gerą produktą.
Dar vienas periferijos bruožas – stiprūs hierarchiniai ryšiai ir pavaldumas partinei diktatūrai: „Vilniečiai nereiškia savo partinės orientacijos, oprovincijoje ji labai ryški.“
Ne bendruomenė, o širšių lizdas
Visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, kad kaimo kultūra yra labai šilta ir nuoširdi: žmonės turi nedaug, tačiau viskuo dalijasi ir pan.
Kristina sako, kad realybė absoliučiai priešinga. „Niekur kitur nemačiau tiek daug juodai susipykusių žmonių kaip kaimo vietovėse. Jei kaime yra trys įstaigos – mokykla, seniūnija ir biblioteka – tai jos būtinai bus persiriejusios. Bendravimo ir sutarimo kultūros ten tiesiog nėra, nes žmonės apskritai nesikalba“, – pastebėjimais dalijasi Kristina.
„Kūrybinių partnerysčių“ projekto tikslas – praturtinti vaikų mokymosi procesą. Tačiau Kristina neslepia, kad „Kūrybinių partnerysčių“ agentai ir praktikai, keliaudami per projekte dalyvaujančias mokyklas, dažniau jaučiasi kaip psichologai.
„Kartais visą projektą tenka skirti vien tam, kad žmonės pradėtų kalbėtis. Energiją ir laiką nukreipiame bendražmogiškų santykių pagalvėlėms siūti, nes tol, kol žmonės nesusikalba, analizuoti dalykines kompetencijas net nėra prasmės. Todėl tenka mokytis pastebėti kitų žmonių – mokinių ir mokytojų – stipriąsias savybes ir pasakyti komplimentą“, – pasakoja Kristina.
Santykiai pagal hierarchijos taisykles
K.Jakubauskaitė-Veršelienė kaip „Kūrybinių partnerysčių“ agentė ir praktikė dirbo Biržų rajono Papilio, Anykščių rajono Viešintų pagrindinėse mokykloje, Rokiškio rajono Pandelio, Tauragės rajono Žygaičių gimnazijose ir kitose švietimo įstaigose.
Kaimo mokyklose autoritarizmo liekanos būdingos ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir mokytojų bendravime su vaikais.
Kas pirmiausia krenta į akis, peržengus jų slenkstį? Tai – labai formalizuoti pedagogų kolektyvo tarpusavio santykiai ir hierarchiškai nepaslanki administracijos struktūra.
„Tos mokyklos, kuriose vyrauja šilta, kolegiška, atvira problemų įvardijimui ir jų sprendimui atmosfera, laimi nepalyginti daugiau nei tos, kuriose mokyklų vadovai ar administracija vadovaujasi autoritarinio valdymo modeliais. Tai, kaip mokykloje organizuojamas mokymosi procesas, vaikams yra ir gyvenimiško modelio pavyzdys. Ar mes įsakinėjame vieni kitiems, ar susitelkiame ir ieškome išeičių? Ar padarius klaidą mes nubaudžiame, ar ieškome būdų pasimokyti?“ – svarsto Kristina.
Iš asmeninės darbo patirties ji daro išvadą, kad mokyklose labiausiai trūksta dialogo ir geranoriško nusiteikimo vieni kitų atžvilgiu – svarbu kito darbą įvertinti ne menkiau nei savąjį.
„Ten, kur bendruomenė susiskaldžiusi, žmonės nemyli vieni kitų, tvyro didžiulė įtampa. Reikia tiesiog ryžtis kitokio santykio eksperimentams. Formalūs susirinkimai, pranešimai ir ataskaitos neduos tokio efekto kaip gyvas atviras žmogiškas pokalbis, sprendžiantis aktualias mokyklai problemas“, – konstatuoja pašnekovė.
Gerų pavyzdžių yra, bet reta
Kūrybos agentams neretai tenka įtikinėti mokytojus, kad domėtis tuo, kuo gyvena jų mokiniai, yra labai svarbu.
„Mes pirmiausia klausiame vaikų, kaip jie jaučiasi mokykloje, kokia jų nuotaika, ką vakar veikė po pamokų, ką mėgsta valgyti, kokia jų svajonė. Vaikų ausiai tai skamba kaip patys kvailiausi klausimai, kurių niekada nėra girdėję. Juk iki tol niekas apie tai nekalbėjo. Jei apsiribojama „Labas rytas, išsitraukite pratybų sąsiuvinį – 253 pratimas“, nelogiška tikėtis, kad rašydamas rašinį mokinys atskleis savo gilesnius asmeninius pamąstymus ar jausmus. Jis tiesiog įpratinamas manyti, kad mokymosi turinys yra nesusijęs su jo asmenine patirtimi“, – pastebėjimus išsako Kristina.
Ji dažnai girdi pedagogų skundus, kad mokiniai nelinkę bendradarbiauti, kad jų neįmanoma sudominti, kad jie neturi idėjų. Jaunimas nori švęsti, tačiau tingi susikurti šventę.
„Paprašius, kad kitą dieną vaikai ateitų su pasiūlymais, mokytojo išankstinė nuostata tokia: „Na, pažiūrėsime, ką jie rytoj atneš – aišku, kad nieko. Garantuoju.“ Ir akurat – jie nieko neatneša. O jei tokioje situacijoje mokytoja kreiptųsi kitaip: „Bičiuliai, išsivirkime arbatos, drauge susėskime prie balto popieriaus lapo ir papilkime idėjų lietų.“ Kai vaikai įsitikina, kad mokytojai domisi ir vertina jų idėjas, padeda jas realizuoti, moko įgyvendinimo proceso, reikalai iškart pajuda iš mirties taško", – užtikrina K.Jakubauskaitė-Veršelienė.
Net ištinka šokas, kaip ten viskas gerai!
Gerų pavyzdžių yra. Vienas tokių – Anykščių rajono Viešintų pagrindinė mokykla: „Net ištinka šokas, kaip ten viskas gerai!”
Kiekvieną pirmadienį po pirmos pamokos mokyklos bendruomenė suguža į fojė, kur aptaria praėjusios savaitės įvykus: pasidžiaugia saviškių dalyvavimu kokioje nors olimpiadoje, išklauso įspūdžius iš vykusios ekskursijos ar pan.
„Po to aptariami ir ne tokie malonūs dalykai. Pavyzdžiui, per konfliktą autobusų stotelėje mokiniai apsižodžiavo su kaimo žmonėmis. Aiškinamasi, kas ten iš tikrųjų įvyko, pradedama vieša diskusija. Tokiu būdu mokykla dekonstruoja problemas: kažką pagiria, kažkam pagrūmoja. Taip kuriamas demokratinis minkštumas, kurį kitur labai retai apčiuopsi“, – aiškina Kristina.
Į prekybos centrą – bent „prasinešti“ koridoriais
Esminis skirtumas tarp kaimo ir miesto vaiko – laisvumas. Miestietis įpratęs ką nors naujo išbandyti, ragauti galimybes ir jomis naudotis. Provincijoje išaugęs jaunuolis juda siauresne trajektorija.
„Kaime neišmokstama gyventi viešo gyvenimo, kai kur nors išeinama, ką nors pamatoma. Vaikai daugiausia laiko praleidžia maždaug trijose vietose: namuose, mokykloje, na, ir draugo namuose“, – sako Kristina.
Todėl kaimo vaikams didžiulį įspūdį palieka erdvės. „Su Žygaičių mokyklos šeštokais aplankėme Šiaulių universiteto biblioteką. Matėme, kaip jiems patiko, kad gali lėkti, bėgti. Gal dėl to jie žūtbūt veržiasi ir į prekybos centrą, nors mes visaip aiškinome, kad tai – ne kultūros objektas. Galiausiai jie net nieko neperka, nes ir tų pinigėlių, matyt, nėra, bet jiems labai daug reiškia „prasinešti“ plačiais koridoriais“, – įžvalgomis dalijasi Kristina.
Galiausiai jie net nieko neperka, nes ir tų pinigėlių, matyt, nėra, bet jiems labai daug reiškia „prasinešti“ plačiais koridoriais.
Jos visai nestebima, kad paragavęs plačių miesto galimybių ir laisvos atmosferos, studijas baigęs jaunimas nenori grįžti į tėvonijas ir iš paskutiniųjų stengiasi įsitvirtinti didmiesčiuose.
Užauga su viena mintimi
Kaip ūkininkų vaiką, kuris visą gyvenimą vairuos traktorių, priversti skaityti gerą literatūrą? Kristina tai vadina siekiamybe ir iššūkiu.
„Atsidūręs Vakarų Europos valstybės kaimo šventėje matai, kaip ūkininkas, apsivilkęs baltus marškinius, ateina į klasikinės muzikos koncertą pasiklausyti Wagnerio. Lietuvos provincijoje tai būtų nonsensas. Aišku, pradėkime nuo to, kad tokie renginiai kaimo net nepasiekia. Provincijos kultūra taip suvienodėjusi, kad apima jausmas, jog kalbi aptukusiam mėsos valgytojui ir alaus gėrėjui. Lyg kitoks tipažas net neegzistuotų. Bet juk jis yra“, – viliasi Kristina.
Dar ji labai norėtų, kad provincijos žmogus suprastų, jog gyvenime yra daugiau nei vienas kelias.
„Dabar susidaro įspūdis, kad jei tas ūkininko vaikas, tarkime, nusilauš koją ir nebegalės vairuoti traktoriaus – viskas. Jis neįsivaizduoja, kad galima ką nors daryti kitaip, nes užaugo su viena mintimi, vienu scenarijumi. Toks žmogus nemoka savęs užimti. Todėl vienintelė poilsio ir atsipalaidavimo forma – prisigerti. Ir tai vyksta kiekvieną savaitgalį. Nesu mačiusi nieko nekūrybingesnio“, – atsidūsta Kristina.
Provincijos kultūra taip suvienodėjusi, kad apima jausmas, jog kalbi aptukusiam mėsos valgytojui ir alaus gėrėjui. Lyg kitoks tipažas net neegzistuotų.
„Kūrybinių partnerysčių“ projektu siekiama išjudinti sustabarėjusį mokyklos bendruomenės mąstymą. Kaip Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi“ sudominti šeštoką?
„Tekstą skaitėme repuodami, užleidus hiphopo muziką. Ši forma „pramušė“ net perestukinams: jie puikiai suvalgė tekstą – dar keletas repeticijų ir būtų išmokę mintinai. Po to į „Lietuvą brangią“ pažvelgėme per fotoaparato objektyvą: kas ta dangaus mėlynė? Privalome ieškoti formos, nes tai gali būti raktas į turinį“, – neabejoja „Kūrybinių partnerysčių“ agentė.
Gražia aplinka džiaugiasi, bet joje negyvena
Keliaudama po Lietuvos regionus Kristina mato gražėjančius miestelius ir kaimus. ES struktūrinių fondų lėšomis sutvarkytos viešosios erdvės. Gyventojai pastebi ir džiaugiasi teigiamais pokyčiais, tačiau nemoka naudotis sukurta gerove.
„Nėra įpročio ar įgūdžio eiti į viešumą groti, šokti, pietauti. Parkeliuose matau moksleivių, kolegijos studentų, mamas su vežimėliais, bet retai išvysi vaikštinėjančią visą šeimą. Atokiau nuo didžiųjų miestų vis dar vyrauja virtuvinė kultūra, baliukai vyksta ankštuose butukuose. Viena menininkė, kuri dar irgi kankinasi Utenoje, sako: „Reikia surengti akciją „Išnešk taburetę į gatvę“, kad žmonės suvoktų, jog kavą galima gerti ne tik virtuvėje ar balkone“, – svarsto Kristina.
Periferijoje ji pasigenda elementarių pasisėdėjimų kavinėse ar restoranuose. Žmonės čia tiesiog to nedaro.
„Utenoje duris atvėrė kepyklėlė. Užsuku ir klausiu šeimininkų: kaip? Iš atsakymo suprantu: nežinia, kiek tempsiu. Nes tai nėra lengvas kelias. Eidamas juo tarsi darai misiją“, – aiškina Kristina ir sako, kad provincijoje reikėtų gyvenimo būdo daraktorinės mokyklos.
Kur mažųjų miestų ateities vizija?
Jei vaizdas toks niūrus, kas gi eitų į Utenoje surengtas šiuolaikinio meno parodas?
„Žmones išjudinti sunku, tačiau ir nesitikiu, kad iškart ims plūsti minios. Kultūra turi žengti koja kojon su kiekvieno žmogaus švietimu: kodėl mes tai darome? Aišku, „Fluxus“ iš karto neatveši, nereikia pulti į kraštutinumus. Turi būti nuoseklumas, vizija ir strategija“, – dėsto pašnekovė.
Privalome ieškoti formos, nes tai gali būti raktas į turinį.
Būtent šių dalykų ji pasigenda miesto valdžios veikloje: „Kokia Utenos vizija? Man tai vis dar didžiulis klaustukas.“
Kristina įsitikinusi, kad skurdi kultūra, dažniausiai orientuota į vyresnės kartos žmogų nuo žagrės, jaunimo į provinciją neprivilios.
„Žmonėms reikia labai racionalių motyvų, kodėl jie turėtų apsigyventi Pandelyje. Reikia naujų gyventojų, šviežio kraujo, žmonių, kurie norėtų kurti normalias bendruomenes, – aiškina Kristina ir prisipažįsta, kad nepaisant visko dirbti regionuose jai įdomu. – Net jei daugumai to nereikia, nereiškia, kad neverta dirbti su vienetais.“
