Paskutinės minutės sprendimas
Prieš išvykdama Modesta dirbo informacinių technologijų srityje (jos rūpestis buvo usability – tinklalapių, mobiliųjų programų ir programinės įrangos patogumas naudotis), keletą metų rašė į žurnalą „Ieva“. Gyvenimas užsienyje jai nebuvo naujiena – kaunietė baigė bakalauro studijas Latvijos aukštojoje mokykloje SSE Riga, buvo dirbusi vienos turizmo agentūros atstove Ispanijoje, Palma de Majorkoje ir Tenerifėje, ne sykį darbo reikalais lankėsi Tunise. Tačiau kelionė į tolimąjį Seulą buvo tikra avantiūra.
„Korėja pasipainiojo atsitiktinai – apie stipendijas magistro studijoms didžiausiame pasaulyje moterų universitete EWHA sužinojau iš tinklaraščio, – savaitraščiui „15min“ pasakojo 35-erių Modesta. – Paraiška nebuvo sudėtinga, tad šast ir užpildžiau, susirinkau rekomendacijas, nusiunčiau ir... netrukus gavau atsakymą, kad esu priimta. Tada prasidėjo galvosopis: ar tai buvo tik sportinis interesas, ar rimtai noriu trenktis į kitą kontinento pusę ir studijuoti IT Šiaurės Korėjos pašonėje?“
Beje, šiauriečių keliama grėsmė dabar nebeatrodo tokia baisi: „Nuo Korėjos karo galioja taisyklė: kai jie grasina, nieko nepadaro, o kai padaro, tai tyliai ir be grasinimų. Todėl Seulas gyveno kaip gyvenęs ir apie visus pastarojo meto grasinimus sužinodavau iš mamos ir draugų.“
Ar tai buvo tik sportinis interesas, ar rimtai noriu trenktis į kitą kontinento pusę ir studijuoti IT Šiaurės Korėjos pašonėje?
Lietuvė galėjo rinktis iš trijų studijų krypčių: informacinių technologijų, sveikatos apsaugos arba dizaino. Nors labiausiai domino pastarasis, pretenduoti negalėjo, nes neturėjo portfolio. Pasirinko IT, bet rezgė mintį nuvažiavus pasikeisti.
Kai iš universiteto atėjo teigiamas atsakymas, iki mokslų pradžios teliko 3 savaitės. „Buvo bemiegių naktų, pranašiškų sapnų ir gyvenimo tikslų inventorizacijos, tačiau nutariau susimesti daiktus ir bent mėnesiui išvykti pasižiūrėti. Išskridau, o tas bandymo mėnuo virto jau daugiau nei penkeriais metais. Kodėl ryžausi šiai aferai, man ir dabar neaišku. Aišku tiek, kad nesigailiu“, – tvirtino pašnekovė.
Paskutinę minutę Modesta nepaklausė dar vieno pranašiško ženklo: kai buvo atidėtas skrydis iš Vilniaus, ji sugalvojo atsiimti jau užregistruotą lagaminą ir išsaugoti ramybę. Tik oro uosto darbuotoja, užuot atidavusi bagažą, įsodino ją į autobusą, vežantį iki lėktuvo. Giliai viduje slypėjo vidinis ryžtas ir nusiteikimas, kad pavyks išgyventi, o patirtis paslaptingame pasaulyje bus beprotiškai įdomi.
Angliškai nemokanti dėstytoja
Į svečią šalį mergina nuskrido peršalusi ir savaitę vaikščiojo „kaip ežiukas rūke“, tačiau tai nesutrukdė įtikinti dekaną leisti pakeisti studijų kryptį – priimti į dizainą. Ši magistro studijų programa buvo bandomoji, o „triušiukai susirinko tik importiniai“ – 25 merginos, iš kurių europietės buvo tik lietuvė ir albanė. Beveik visoms Korėja buvo nauja šalis, tad visos kartu bandė iškoduoti aplinką.
Mokslai vyko anglų kalba. Dėl to kildavo kuriozų: viena dėstytoja angliškai beveik nekalbėjo, o studentės iš Indijos anglų kalba apsiribojo žodžiais „Yes, mam“ ir „Oki, oki, oki“ („Taip, ponia“ ir „Gerai“). 2008-aisiais rasti gerai angliškai kalbančių dizaino dėstytojų Seule buvo iššūkis. Lietuvė pasistengė, kad būtų skirta kita dėstytoja, prastai besimokiusios indės irgi nebeliko.
„Su mumis elgėsi gal ne taip žiauriai, kaip su korėjiečių studentais (korėjiete gimti jokiu būdu nenorėčiau). Stengiausi derinti studijas su studentavimu (pirmą semestrą dar į „Ievą“ rašyti suspėdavau), į darbą žiūrėti remdamasi 80/20 taisykle, tačiau buvo dėstytojų, kurie už tai mane įtraukė į juoduosius sąrašus ir prastais balais baudė.“
Modesta iki šiol stebisi dėstytojų požiūriu į mokslą: vertinama, jei studentas atrodo pervargęs – vadinasi, daug dirba, jei klauso dėstytojo ir vykdo jo paliepimus, jei laboratorijoje praleidžia dienų dienas ir net šeštadienius. Paskaitos metu galima ir nusnūsti (reiškia, itin pavargęs) – tai nelaikoma nepagarba. Tačiau reikia besąlygiškai klausyti dėstytojo ir sutikti su juo nuomone.
„Vertinami dizaino darbai. Pristatau savo versiją, o dėstytojos komentaras: „Man nepatinka. Turėjai labiau pasistengti.“ Pirmąkart tai išgirdusi net pritūpiau. Sakau: „Aš čia ne tam, kad jums įsiteikčiau. Sakykite, kas su darbu ne taip? Prastai išreiškiau mintį? Neįtikina? Šriftas nedera? Kaip ji patobulinti?“ Susirėmėme. Grupės draugės sėdėjo galvas nuleidusios, nes Azijoje nežinoma, kaip elgtis konfliktinėse situacijose…“
Modesta Naciutė dirba viename reperio Psy apdainuotame Gangnam rajone, kur pagal vieną šabloną plastinių operacijų klinikose pakoreguotos damos su „Louis Vuitton“ rankinėmis važinėja „Bentley“ ir „Porsche“.
Užtat profesorius, dėstęs tarptautinių derybų ir strategijos kursą, sužavėjo. Sumanus, daug pasiekęs ir tarptautiniu mastu žinomas žmogus puikiai išmanė studentų mentalitetą bei nesugebėjimą ginčytis. Paskaitose provokuodavo klausimais ir su šypsena stebėdavo kvietimo į žodinę dvikovą iš vėžių išmuštų studentų nuleistas galvas. „Ramiai žingsniuodavo nuo aukos prie aukos jau net vardu kreipdamasis. Sumišusi galvelė pakildavo, išlemendavo kokį atsakymą, kurį jis nukirsdavo: „Nesąmonė“, ir nusvirdavo dar žemiau. Negebėjimas turėti savo nuomonę, ją reikšti ir ginti Korėjoje yra išplitusi epidemija.“
Paradoksalu, kad tarptautinių studijų centras, kuriame vykdavo šios paskaitos, laikomas EWHA pasididžiavimu, semestras jame kainuoja 6 tūkst. JAV dolerių, o studentės dažnai būna gyvenusios užsienyje ir laisvai kalba angliškai.
Modesta vėliau mokėsi dar dviejuose universitetuose (Yonsei praėjo dalį Executive Training Program Korea kurso, o Sungkyunkwan pradėjo paslaugų dizaino doktorantūrą, bet po pusmečio metė), tad prisižiūrėjo įvairių dėstytojų, matė ir progresyvių, atvirų žmonių, vertinančių argumentuotą diskusiją. Bet korėjiečiai švietime skatina paklusnumą ir juodą darbą, kurie lietuvei kelia ironišką šypseną: „Puikiai parengiami robotukai „Samsung“ ir LG, pasiruošę nuolankiai įgyvendinti paliepimus, penktadienį atšaukti suplanuotas vakarienes su draugais, iš darbo išeiti paryčiais ir bosui nerodyti nepasitenkinimo gyvenimu.“
Dirba Gangnam rajone
Supratusi, kad doktorantūros studijos virsta „nepavykusia afera“, Modesta ėmė dairytis darbo. Viename renginyje susipažino su jaunu (ten neįpratsa būti direktoriumi sulaukus vos 37-erių) IT įmonės, dirbančios sveikatos apsaugos srityje, direktoriumi. Šis paprašė atsiųsti CV. Būsimiems kolegoms paskaičiusi paskaitą apie usability, po mėnesio jau dirbo. Iš 26 padalinio kolegų tik trys kalbėjo angliškai. Maždaug 500 darbuotojų turinčioje įmonėje Modesta buvo vienintelė šviesiaplaukė ir vienintelė europietė.
 |
| Modestos Naciutės albumo nuotr./Seulas |
„Viena vertus, buvau Kalėdų eglutės žaisliukas, kurį rodant svečiams galima sakyti, kad kompanija yra tarptautinė“, – šypsojosi pašnekovė. Bet dirbti buvo įdomu – sritis nauja, biuras įsikūręs prie upės, teko važinėti po konferencijas. Tiesa, Modesta neišvengė kultūrinio nesusikalbėjimo, susirėmimų dėl darbo etikos ir principų, keistų lūkesčių, trūko atostogų (čia darbuotojui pirmus metus priklauso 12 dienų mokamų atostogų per metus). Kai negavo atostogų mamos gimimo dienai atšvęsti, ji tiesiog atsisveikino.
„Skambės rasistiškai, bet būti baltu europiečiu ar amerikiečiu Korėjoje vis dar privalumas: noriau samdo, nesitiki, kad elgsiesi 100 procentų kaip korėjietis. Darbas randamas per pažintis ir pažinčių mezgimo renginius, tad siųsti CV ir tikėtis atsakymo iš korėjiečių beviltiška. Vertinama išvaizda ir neretai kandidatai į interviu atrinkinėjami pagal nuotraukas…“
Dauguma atvykėlių iš ne Azijos šalių Korėjoje yra studentai, anglų kalbos dėstytojai arba JAV kariai. Jei anglų yra gimtoji kalba, rasti mokytojo darbą paprasta, nes korėjiečiai jos mokosi lyg pamišę, bet didesnės ambicijos sukelia painiavą. Vietos įmonės supranta, kad laikosi ne europietiškos ar amerikietiškos darbo tvarkos, tad mieliau samdo tuos, kurie jau kurį laiką gyvena Korėjoje, yra pramokę kalbos ir susipažinę su kultūra.
Šiuo metu lietuvė dirba tarptautinėje dizaino bei inovacijų konsultacijų įmonėje ir gyvena labai korėjietiškai: keliasi 6.30 val., valandą metro keliauja iki darbo, kuriame praleidžia 9–12 valandų, tada – namo su viltimi išsimiegoti šeštadienį. Biuras įsikūręs viename prestižiškiausių Seulo rajonų – reperio Psy apdainuotame Gangnam, kuriame pagal vieną šabloną plastinių operacijų klinikose pakoreguotos damos su „Louis Vuitton“ rankinėmis važinėja „Bentley“ ir „Porsche“, o troškinys, kitur kainuojantis 10 litų, kainuoja dukart tiek. Toks gyvenimas jai nepriimtinas ir Modesta neslepia tai daranti laikinai, nes domina sritis, kurioje dirba, ir tikrina, kiek jai yra tinkama. Nors smegenys apkrautos tarsi du „Intel“ procesoriai, ji randa laiko pažvelgti į žydinčias magnolijas ir užsimerkusi įkvėpti pavasarėjančio Seulo oro.
Lietuvės laisvalaikis – irgi korėjietiškas: „Susiplanuoji vakarienę, bet popiet paaiškėja, kad teks dirbti iki vėlaus vakaro, ir susitikimą atšauki. Susiplanuoji pasportuoti – tas pats. Privataus laiko čia niekas negerbia, todėl nieko nebeplanuoji. Bosas ir kolegos neretai dirba šeštadieniais, bet man dar pavyksta to išvengti.“
Svarbiausia – darbas
Modesta iškart susigyveno su technologijomis, o korėjiečių kalbą vadina didžiausia gyvenimo nesėkme – kiek besimoko, vis dar yra „protingo mopso stadijoje“ – supranta daug, bet ginčytis negali. Maistas irgi tinka, ypač nuo tada, kai pradėjo suprasti patiekalų pavadinimus ir žinoti, kaip išvengti aštriųjų. Gyventojų milijonai iš pradžių šokiravo, tačiau dabar, grįžusi į jaukią Lietuvą, ji vis pagauna save svarstančią, kur dingo žmonės. Svetimšalei kol kas sunkiausia laviruoti tarp savų ir kitų vertybių neatitikimo, kuris iki šiol jaučiasi darbe.
 |
| Modestos Naciutės albumo nuotr./Pietų korėjiečiai |
Korėjiečiai lietuvei pasirodė baikštūs, bet paslaugūs ir draugiški, tiesa, savo pareigybės apibrėžtuose rėmuose. Jie turi stiprų atsakomybės jausmą – dirbs iki nukritimo, bet išspaus maksimumą ir nesiskųs. Konkurencija šalyje – stipri, vaikai nuo mažumės pratinami arti dėl ateities. Tiesa, vis daugiau žmonių savęs klausia, ar verta taip gyventi, jei ateitis niekada nevirsta dabartimi.
Daug reikšmės teikiama išvaizdai ir įvaizdžiui – korėjietis geriau valgys pigiausius pietus, bet gers „Starbucks“ kavą ir nusipirks naujausią telefoną, gyvens skylėje, bet rengsis vardiniais drabužiais. Populiarios plastinės operacijos, nieko nestebina, jei dukrai mokyklos baigimo proga tėvai dovanoja dvigubo voko operaciją – investicija į ateitį.
Dažnas iki tuoktuvių gyvena su tėvais – patogu, nes mama paruošia pietus neštis į darbą, apskalbia, išlygina, taigi galima taupyti pinigus ir visą laiką gali skirti mokslui ar darbui. Moterų vaidmuo – padėti vyrams ir vaikams, kad šeimos vardas būtų tinkamai garsinamas. Tai galima suprasti, bet prisitaikyti sunku, tad vargu ar užsieniečiui įmanoma tapti šios visuomenės dalimi. Kita vertus, Korėja – puiki šalis suvokti savo vertybes ir jas kvestionuoti.
Per 20 mln. gyventojų, įskaitant priemiesčius, turintis Seulas yra modernus didmiestis, patogus gyventi laiko neturintiems žmonėms: pribloškianti viešojo transporto infrastruktūra, pilna visą parą veikiančių parduotuvėlių ir karaokės barų, nesunku užsisakyti maisto į namus (net iš „McDonald’s“), Vizualiai miestas, anot pašnekovės, neatrodo gundantis (vien ko verta elektros laidų raizgalynė!), tačiau netoliese stūkso kalnai, po kuriuos smagu pakopinėti, ir teka kilometro pločio upė, kurios krantais saulėtą dieną pirmyn atgal zuja tūkstantis dviratininkų, o po vyšniomis iškylauja kitas tūkstantis nuo saulės besiginančių korėjiečių.
Modestą maloniai stebina korėjiečių aptarnavimo kultūra ir įstaigų moralė. Kavinėje kavos padarys iš naujo, jei pasiskųsi, kad kavą gavai per šaltą, ir nesitikės už tai arbatpinigių. Autobuso vairuotojas privažiuos, kad būtų patogu įlipti, o neretai dar ir įspės apie staigų posūkį. Čia ramu ir saugu gyventi, tikina pašnekovė, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, turint omenyje Šiaurės Korėją.
„Korėjoje būsiu, kol bus įdomu ir atrodys teisinga. Kartais norisi grįžti Lietuvon (juk graži šalis, suprantama kalba, mentalitetas, visur žalia, kai ne žiema…), bet suvokiu, kad atitrūkau ir nelabai ką bepažįstu. Net nežinau, ar pavyktų susirasti įdomų darbą su tokiu „sugadintu“ CV. Nesvarbu, kur važiuočiau, Korėja liks brangia šalimi, kurioje viskas, ką žinojau ir galvojau, buvo supurtyta iš esmės.“
Pietų Korėja
Pietų Korėja yra viena iš dviejų Korėjos pusiasalyje esančių respublikų. Jos istorija prasidėjo III tūkst. pr. m. e. pabaigoje, kai susikūrė Kodžiosono karalystė. Žodis „Korėja“, spėjama, kilo iš X–XIV dalį pusiasalio valdžiusios Goryeo dinastijos pavadinimo. Patys korėjiečiai savo valstybę mieliau vadina Hanguk (han – korėjiečių – tautos šalimi). Čia gyvena per 50 mln. žmonių, jų apie 1 mln. – užsieniečių, 129 tūkst. – JAV karių. Korėja garsėja kovos menais, iš kurių Vakaruose žinomiausias – tekvondo.
