Po Taurų parką vedžiojantis jo šeimininkas Antanas Venckus juokiasi, kai su baime žvalgausi į laipynes kelių ar net keliolikos metrų aukštyje.
Jis pats čia išbandęs viską ir perėjęs kiekvieną trasą, nes kitaip esą kaip galėtų leisti jomis eiti savo lankytojams.
Vis sugalvoja ką naujo
Parke vyras tvarkosi ne vienas – kartu darbuojasi ir jo žmona Vilma, parko direktorė, bei dukra Lolita.
Pastaroji pasakoja apie vasaros stovyklas vaikams, rengiamas jau kelerius metus.
„Kasmet ką nors nauja sugalvojame parke: tai kalnas išdygsta, tai sūpynės, žaidimų aikštelė. Bandome vis. Iš pradžių atsirado nakvynės nameliai medžiuose, bet pamatėme, kad labai jau ekstremaliai viskas gaunasi – buvo tik lieptelis, toks „beždžionių tiltas“ tik, tai tikrai iššūkis ne kiekvienam buvo.
Tada padarėme laiptukus nuo žemės, daug patogiau pasidarė žmonėms, tada jau miega ir su augintiniais, ir su vaikais, – juokėsi Lolita. – Už pilies irgi turime namelių alėją, tai jau galima nakvoti su visais patogumais.“
Parkas buvo atidarytas jau 2010 metais. Trasos atsidarė po metų, pasakoja A.Venckus.
Iš pradžių įkūrėme parką, kur galėjo žmonės tiesiog ateiti pasivaikščioti. Paskui žiūrime – pajamų nėra, nėra iš ko išsilaikyti.
„Iš pradžių įkūrėme parką, kur galėjo žmonės tiesiog ateiti pasivaikščioti. Tai buvo pelno nesiekianti investicija iš Europos Sąjungos gautų lėšų pagal parašytą projektą. Paskui žiūrime – pajamų nėra, nėra iš ko išsilaikyti, reikia žolytę pjauti, tvarkyti po žmonių likusius dalykus. Taip ir užsidaryti tuoj gali, kai nėra pajamų.
Tai antra mintis buvo įrengti laipynių parką. Jis jau dešimt metų mus gelbsti, mes iš to gyvename, mūsų administracija išsilaiko. Parkas kvėpuoja tuo, ką sugeneruoja iš medžių viršūnių, tai yra, žmonės laipioja – ateiti tiesiog į parką galima nemokamai, tačiau imame mokestį už nakvynę medžiuose ir laipynes“, – pasakoja Antanas.
Kartu einanti jo žmona, parko direktorė Vilma pusiau juokais sako, kad norėtų imti ir bent simbolinį mokestį už lankymąsi parke.
Kaip sako, ne dėl tų pinigų, o dėl tvarkos – tai būtų lyg drausminė priemonė.
Kilometrai medžiuose
Kol kas stengiamasi išgyventi iš pramogų.
„Čia yra 5 kilometrai medžiuose. Pagal teritoriją, laipynių ilgį esame vienas didžiausių parkų Lietuvoje. Bendras mūsų parko plotas yra 20 hektarų. Turime apie 4 km pasivaikščiojimo takų apačioje, bet ore yra tų kilometrų daugiau nei ant žemės.
Mūsų išskirtinumas toks ir yra, kad aktyvus žmogus eina medyje, o po visomis trasomis yra pasivaikščiojimo takai. Iš ten kiti stebi, fotografuoja. Ir tas patenkintas, kuris apačioje eina, nes jam daug įspūdžių, kartais gal net daugiau negu tam, kuris viršuj lipa.
Čia yra 5 km medžiuose. Turime apie 4 km takų apačioje, bet ore yra tų kilometrų daugiau nei ant žemės.
Čia turime juodą trasą, tai dažniausiai žmonės susirenka ir žiūri, kaip ten kiti žmonės kankinasi. Yra tokių žmonių, kurie moko kitus, kaip reikia lipti, pasakoja, ką ir kada daryti, nors patys niekada nėra lipę“, – juokiasi Antanas.
Jo teigimu, prie aukščio priprantama: „Mūsų žemiausia trasa nuo dviejų-trijų metrų ir po truputį – aukštyn aukštyn.“
Bet žmona Antanui prieštarauja: „Arba priprantama, arba ne. Būna žmonių, kurie žaliuoja. Bijo aukščio ir viskas.“
Antanas nesupranta, nes jis yra drąsus. Aš bijau, tris trasas tik praėjau, dabar jau šimtas metų, kai nelipu, man geriau žiūrėti į kitus, – sako Vilma.
Vilmai pritaria ir dukra: „Šiandien irgi buvo – apsikabino moteris medį ir viskas.“
„Antanas nesupranta, nes jis yra drąsus. Aš, pavyzdžiui, bijau, tris trasas tik praėjau, dabar jau šimtas metų, kai nelipu, man geriau žiūrėti į kitus“, – sako Vilma.
Medyje nuo vaikystės
Antanas vis tiek kartoja savo – esą pagal auksinę taisyklę, pradėti reikia nuo žalios, ypač jeigu savimi nepasitiki, tad – mėlyna, raudona, taip ir lipi aukštyn.
„Aš medyje nuo vaikystės. Niekas neatsiranda šiaip sau, atsiranda dėl kažko. Aš jaunystėje vaikščiojau medžiais kaip beždžionė. Čia gal tos jaunystės svajonės išsipildymas. Kai atsirado galimybių ir energijos, paėmėme ir padarėme“, – šypsosi Antanas.
Jis pasakojo idėjų pasisemiantis kelionėse, nes abu su žmona mėgsta išsiruošti į tolimas keliones, tad ir įspūdžių jau prikaupta daugybė.
Aš jaunystėje vaikščiojau medžiais kaip beždžionė. Čia gal tos jaunystės svajonės išsipildymas.
Taip pat ir apie parkus – esą ir didesniuose, ir mažesniuose miestuose parkų būna įvairių, o štai Tauragė ilgą laiką teturėjo du skverus, kur nebent ant suoliuko pypkę užtrauksi.
„Kadangi aš nerūkantis, mano žmona irgi, mėgstame kitokius dalykus. Kinija padarė didelį įspūdį savo mažais parkiukais, Afrika savo nacionaliniais parkais, Azijoje daug visokių įdomių parkų.
Paskutinius taškus sudėjo Londonas, kur pačiame mieste daug parkų, žmonės tarp tų zuikių atsigulę kaitinasi, leidžia dienas. Man ta idėja, kad gali ateiti ir pabūti, buvo puiki.
Tai ir galvojau – mes čia susivaržę, nieko neturime. Prahoje visur guli žmonės, šildosi, deginasi, džiaugiasi gamta“, – apie kitų miestų įtaką kalbėjo Antanas.
Trasa, kurios neįveiktų pats
Jis pasakojo pirmiausia ne kartą išmėginęs jau gyvavusią trasą Lietuvoje, tuomet – Anglijoje, taip susiformavo viziją, kas ir kaip turėtų parke atrodyti.
Atsirado ir įmonė, kuri tą viziją įgyvendino:
„Čia buvo pelkės, tad jau įsivaizdavau, kaip kanalai bus iškasti, kaip atrodys takai medžiuose.
Daviau laisvę darbuotojams, tik turėjau kelis reikalavimus – tarkim, kad visos trasos prasideda vienoje vietoje, taip galime kontroliuoti srautus. O jau pabaigos gali būti bet kur. Ir norėjau vienos sudėtingos trasos, kurios aš negalėčiau įveikti.“
Tokia juodoji trasa atsirado – Antanas prisipažįsta vos vos ją įveikęs, tad užskaitė.
Bet per dešimt metų trasą yra įveikusios tik dvi moterys. Vyrų – du iš trijų.
Ir norėjau vienos sudėtingos trasos, kurios aš negalėčiau įveikti.
Kitos trasos lengviau įveikiamos, bet šita yra savotiška siekiamybė – kad turėtum apie ką svajoti, jeigu iki to įveikei kokias šešias trasas.
Antanas turi patarimą tiems, kurie imsis juodosios trasos – reikia taupyti energiją:
„Sėkmė yra galvoje. Jeigu tu psichologiškai nusiramini ir nieko nebijai, tai fiziškai įveikiama. Bet svarbiausia ne rankos, o galva. Jeigu su manimi kas nors eina, aš raminu, pasakoju, kaip daryti – ramiai, neįsitempiant, atsipalaidavus. Su manim kai kas praeina.“
Namelių populiarumo nesitikėjo
Nakvynė medyje irgi ne kiekvienam.
Kaip sako Antanas, tai ekstremalu, nors iš pradžių net neatrodė, kad tuo bus nuolat naudojamasi.
„Aš įsivaizdavau, kad tai bus labiau reklaminis dalykas. Bet jau kokie penki metai tie nameliai nuolat naudojami. Iš pradžių gal trejus metus neprigijo, žmonės pasižiūrėdavo, pafantazuodavo, atrodė per drąsi idėja.
O dabar dažnas nori čia pernakvoti, pabūti medžių ramybėje. Šiandien tai labai populiaru. Turime tris namelius 8 metrų aukštyje, ąžuoluose. Ten ir pasupa. Tokia ta atrakcija“, – apie namelius pasakojo Antanas.
Buvusius vadinamuosius beždžioniukų tiltus vis dėlto pakeitė laipteliai.
Kaip sako Vilma, jeigu vėjas – siūbuoja viskas kaip laive.
Šiandien tai labai populiari. Turime tris namelius 8 metrų aukštyje, ąžuoluose. Ten ir pasupa.
Paklausti, kiek lankytojų sulaukiama, parko šeimininkai sako, kad jų manymu, „šimtas žmonių medžiuose per dieną yra normalu“.
Nors esą būna ir dvigubai tiek.
O ant žemės paprastai būna ir kelis kartus daugiau, kur pramogų ir esama – čiuožyklų, šokinėjimų ir pan.
Antanas sako, kad lietuviai labai mėgsta ekstremalias pramogas – šokti kuo aukščiau, skristi kuo toliau.
Ir nesvarbu, ar tai kelerių metų vaikas, ar 75-erių močiutė.
Jis pats irgi neneigia ekstremalumą mėgstąs, ne veltui daugybę metų užsiima automobilių sportu (bekele), yra įveikęs Dakarą Afrikoje, dalyvavęs Libijos ralyje ir kt.
