Su ponia Irena pirmiausia susipažįstame ragaudami jos patiekalų – šaltų užkandžių, o tada ir kebabų bei keptos vištienos kepsnelių. Tenka pripažinti, kad viskas puikaus skonio, o ir pati šeimininkė traukia savo malonia šypsena ir puikia nuotaika.
Būti pensininke pavargo
Tad kaip nutiko, kad maisto vagonėlis su keliais lauko staliukais ir kėdėmis atsirado visiškai šalia ponios Irenos namų?
Irena juokiasi: „Priešistorė buvo tokia – kai atėjo metas eiti į pensiją, galvojau, kad jau laikas išeiti ir pailsėti. Turėjau kitą versliuką – prekiavome maisto prekėmis, pardavėme jį, pagalvojau, kad labai jau ilgai užsibuvome toje prekyboje, apie 27 metus, nuo pat Nepriklausomybės atgavimo.
Aš vienerius metus pabuvau namie ir taip išsigandau, aš taip pasenau per tuos metus, man taip trūko bendravimo... Dar iš pradžių skambindavo, kažkam padėti, paaiškinti, dar kažką, buvo lyg ir nieko. Bet po pusės metų nutilo tie skambučiai, tai kaip čia būti? Nepratusi aš, o ir socialinio bendravimo labai trūko.“
Moteris sako pradėjusi svarstyti, ko norėtų imtis. Neslepia, kad ir pensija nebuvo tokia jau didelė, norėjosi prisidurti papildomai.
Aš vienerius metus pabuvau namie ir taip išsigandau, aš taip pasenau per tuos metus, man taip trūko bendravimo...
„Nesame dar sukriošę su vyru, tai ir galvojome – pasidarykime kokį nedidelį versliuką, truputį prie pensijos prisidėsime, bus judėjimas, bus žmonės. Vėl būsime reikalingi kažkam, vėl bus įdomu gyventi. Tai, žinokite, ir pradėjome. Man tai čia visai nauja sritis. Prie namų pasistatėme maisto vagonėlį. O ką gaminti greičiausia? Kebabus!“ – apie pradžią pasakojo Irena.
Padažus gamina pati
Iki tol Irena kebabų buvo ragavusi, tačiau pati jų niekada negamino, o ir didelė šio patiekalo gerbėja nebuvo. Tad pasimokyti važiavo į pažįstamos merginos kebabinę Kaune. O dabar stengiasi, kad jos kebabai būtų kuo skanesni ir sveikesni.
Tarkim, padažus gamina tik pati – net dviem savo darbuotojoms, dirbančioms beveik nuo kebabinės atidarymo, to nepatiki. Skonį ji sako besistengianti išgauti tik iš natūralių prieskoninių žolelių.
Vasarą prieskonines žoleles, daržoves Irena užsiaugina savo darže, mat prie namų esantis sklypas didžiulis, auginti yra kur.
Mano tikslas nebuvo labai daug užsidirbti. Mano tikslas buvo kažkiek prisidurti prie pensijos, bet ne mažiau svarbus ir pats procesas – dirbti, bendrauti.
Paklausta, galbūt vertėtų verslą plėsti ir Kėdainiuose atidaryti dar bent vieną vagonėlį, Irena griežtai purto galvą. Jokios plėtros ji neplanuoja, nes, kaip sako, nenori apsikrauti – dabar šis nedidelis verslas jai teikia malonumą, o jei atsirastų bent dar vienas vagonėlis, rūpesčių būtų antra tiek.
„Mano tikslas nebuvo labai daug užsidirbti ar panašiai. Mano tikslas buvo kažkiek prisidurti prie pensijos, tai, žinoma, svarbiausias dalykas. Bet ne mažiau svarbus ir pats procesas – dirbti, bendrauti“, – prisipažįsta veikli moteris.
Maistas tai kūryba
Irena neslepia, kad visą gyvenimą daug dirbo – jaunystėje sovietmečiu dirbdama Kauno botanikos sode dar augino tulpes, jas pardavinėjo.
Paskui atėjo kiti laikai, kaip sako kėdainietė, tad jie su vyru nusprendė irgi kažko imtis ir dirbti sau.
„Man prekyba visą gyvenimą patiko, nes mano mama irgi tokia veikla užsiėmė, man labai patikdavo. Mes sugalvojome, kad mums reikia atsidaryti maisto prekių parduotuvę. Iš pradžių gaminome ledus – turėjome aparatą ir gaminome tuos minkštus ledus labai sėkmingai. Paskui truputį išsiplėtėme ir pavirtome maisto parduotuve“, – apie buvusį verslą pasakojo Irena.
Maistas, jos teigimu, tai tam tikra kūryba:
„Man labai patinka improvizuoti. Štai kebabas su lašiša – beveik garantuoju, kad Lietuvoje tokių niekas negamina. Turėjau mintį padaryti kitaip, nei daro visi.
Taip atėjo mintis apie maistą – kad ten galima kurti, improvizuoti, daryti. Labai smagu, kad ateina ir jaunimas, pastovūs klientai, dėkoja, giria. Žinoma, yra ir tokių, kuriems gal ne viskas patinka.“
Skolintis šio verslo pradžiai Pečiuliams neprireikė – Irena sako, kad užteko santaupų, kadangi ir buvusį verslą pardavė, ir agurkus augino bei pardavinėjo, kaip nemaža dalis kėdainiškių.
Ir taip, ir kitaip galvojome, o paskui nutarėm – jeigu man 65 metai, tai tegu ir būna „Maistas65“, žinosime, nuo kada pradėjome dirbti.
Antplūdis nuo pirmos dienos
Klientų stoka maisto vagonėlis negalėjo skųstis nuo pirmosios dienos – jau per atidarymą užplūdo minios, kas nustebino, sako Irena.
Ji su šypsena prisimena ir pavadinimo maisto vagonėliui galvojimą:
„Ir taip, ir kitaip galvojome, o paskui nutarėm – ką čia galvoti, jeigu man 65 metai, tai tegu ir būna „Maistas65“, žinosime, nuo kada pradėjome dirbti, bus lengviau skaičiuoti.“
Iš pradžių siūliusi valgytojams tik kebabus ir užkandėlių, dabar Irena jau turi platesnį meniu – pagal užsakymą gamina užkandžių rinkinius, kuriuose yra ir mėsos, ir žuvies, ir jūros gėrybių, ir daržovių tešloje. Tokioje lėkštėje gali rasti ir juodų rutuliukų. Tai užkeptas sūris, viliojantis ne tik egzotiška išvaizda, bet ir puikiu skoniu.
Tam tikromis progomis rinkiniai būna specialiai tai dienai sumanyti. Tarkim, Kūčioms ar Helovynui.
„Man labai patinka, kai galiu ką nors naujo daryti“, – šypsojosi Irena.
Aš atsigavau, nes per tuos metus, kai buvau namuose, buvo sunku – iš pradžių lyg nieko, o paskui atsikeli, dulkes nusivalai, tas pats per tą patį.
Per pandemiją klientų maisto vagonėlyje kiek apmažėjo – neliko iš mokyklų traukiančių mokinių, kurie čia mėgo užsukti pasilepinti keptomis bulvytėmis, koldūnais ar kebabu.
Tačiau skųstis darbo stoka Irena nelinkusi: pavyko išlaikyti abi darbuotojas, sumokėti mokesčius, nors kartais, kaip sako Irena, nelabai daug patiems belieka.
Vis dėlto antrą pensiją moteris prisipažįsta tikrai uždirbanti, tad gailėtis pradėjus šį verslą nėra kada.
„Aš atsigavau, nes per tuos metus, kai buvau namuose, buvo sunku – iš pradžių lyg nieko, o paskui tai atsikeli, dulkes nusivalai, tas pats per tą patį. Aš morališkai pavargau, labai mane tai prislėgė. Nors ir anūkai už tvoros gyvena, bet tai ne tas pats“, – prisipažįsta.
Kėdainiuose tai ne vienintelė kebabinė, yra dar kelios, bet beveik dvejus metus šioje srityje dirbanti Irena konkurencijos nesureikšmina.
„Visi gerus kebabus gamina, bet bent jau mes galvojame, kad mūsų geriausi“, – nusikvatoja Irena.
