Kiekvienas buvo kviečiamas sudalyvauti aitvarų konkurse, stebėti įspūdingus ir tautine simbolika papuoštus entuziastų pagamintus aitvarus.
Prie Gelbėjimo stoties įvairaus amžiaus poilsiautojai, daugiausia vaikai ir jų tėvai, padedami Aitvarų klubo narių, gamino ir puošė aitvarus. Vėliau vyko greičiausiai, aukščiausiai pakilusių, ilgiausiai išsilaikiusių ore, taip pat tautiškiausių ir gražiausių aitvarų konkursas, kuriame galėjo dalyvauti ir vietoje gaminę, ir savo aitvarus atsinešę dalyviai.
Klaipėdietė Jūratė, šventėje dalyvavusi su dukromis, džiaugėsi gerai praleidusi laisvalaikį. Taip pat ji tikino, kad jai patiko toks Valstybės dienos minėjimas, aitvaruose atsispindintis tautiškumas. Karkliškis Jonas su šeima atvyko į šventę pamatęs pranešimą apie šį renginį, tačiau manė, kad jį būtų galima labiau reklamuoti. Nors jis teigė gerai praleidęs laiką, pernelyg didelės reikšmės valstybinei šventei neteikė.
Paklausta, kodėl būtent aitvarai pasirinkti minėti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, renginį organizavusi kultūros centro Žvejų rūmų direktoriaus pavaduotoja Nemira Trakumienė pabrėžė, kad aitvarai, kaip vaizdiniai ženklai, ypač papuošti, pavyzdžiui, Mindaugo karūna, daug stipriau veikia nei kalbos, labiau džiugina vaikus. Anot jos, svarbu, kad kiekvieną norintį galima įtraukti į aitvarų gamybos ir laidymo procesą.
Šventė vyko ir kitame marių krante – Šiaurės rage. Čia veikė tautiniais motyvais dabintų aitvarų paroda ir bei linksmino folkloro kolektyvų „Vėtra“ ir „Šeimyna“ dainos, šokiai. Nors aitvarų šventės anonsas – paroda – didelio praeivių dėmesio nesulaukė, suoliukai prie folkloro kolektyvų pasirodymų vietos buvo gausiai nusėsti klausytojų, palaikiusių šokėjus ir dainininkus.
