– Kaip atsidūrėte Peru? Kada atkeliavote ir planavote grįžti?
– Peru buvo viena iš stotelių mūsų kelionėje po Pietų Ameriką. Kad skrisim čia, kalbėjom jau prieš 3 metus, o planuoti pradėjom šiek tiek daugiau nei prieš metus. Iš Lietuvos išskridom vasario viduryje, aplankėm Braziliją, Argentiną, Boliviją ir galiausiai – Peru.
Čia atskridome kovo 7, o išskristi planavome kovo 18 dieną. Paskutinis suplanuotas 4 dienų turas turėjo vykti po Amazonės džiungles. Kovo 13 dieną vos prašvitus iš Ikitoso miestelio 2 valandas keliavome iki kito miestelio Nauta, kuris įsikūręs prie pat Amazonės upės. Tai buvo paskutinis kartas, kai turėjome telefono ryšį. Įsėdome į valtį ir dar porą valandų plaukėme iki stovyklavietės. Giliosiose džiunglėse neveikia internetas ir nėra ryšio, todėl naujienų sekti negalėjome. Trečiąją turo dieną, kovo 16, grįžus iš piranijų žvejybos, atplaukęs gido draugas pranešė, kad vidurnaktį įvedamas karantinas, uždaromas oro uostas, atšaukiami visi skrydžiai, gatvėse negalės važinėti jokia transporto priemonė, budės policija ir kariai.
Nieko nelaukdami susimetėme daiktus ir išplaukėme į miestelį. Vairuotojas mūsų jau laukė. Susėdome į autobusiuką ir tikrai nesaugiu greičiu išskubėjome į oro uostą. Kelias, beje, toks pat ilgas – 2 valandos valtele Amazonės upe ir dar tiek pat autobusiuku. Su mumis turą taip pat nutraukė ir išskubėjo į oro uostą amerikiečių šeima, mama su trimis vaikais.
Važiuojant vairuotojas pasidalijo internetu. Iš karto susisiekėme su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu San Paule ir informavome apie savo padėtį. Internetu bandėme nusipirkti naujus bilietus, bet jų jau nebebuvo. Atvykome tiesiai į oro uostą, bet apsauga mūsų neįleido, nes tam vakarui skrydžio neturėjome. Buvo pasakyta, kad pavėlavome. Norintys pasikeisti bilietus žmonės prie vartų laukė nuo 5 valandos ryto. Vietų nebuvo. Mums pranešė, kad oro uostas bus uždarytas iki kovo 31 dienos.
Apsauga mus išprašė iš oro uosto teritorijos. Stovėjome susiėmę už galvų ir nežinojome, ką toliau daryti. 19 valandą miestelio centras buvo uždarytas, gatvėse – daugybė uniformuotųjų. Vaizdas lyg filme. Sunkiai, bet galiausiai radome kur apsistoti ir visi 4 pradėjom skaičiuoti tas 15 dienų. 2 lietuviai draugai su mumis keliavo ne nuo pradžių, o prisijungė Peru.
Su karantinu įvesta ir komendanto valanda. Nuo 20 vakaro iki 5 valandos ryto draudžiama būti lauke. Kovo 28 dieną Peru prezidentas paskelbė, kad karantinas pratęsiamas iki balandžio 12, o tvarka dar labiau sugriežtinta – komendanto valanda prasideda dar anksčiau, 16 valandą.
– Kaip dabar jaučiatės? Ar esate saugūs? Kaip atrodo jūsų diena?
– Esame labai saugūs. Ši šalis galėtų būti pavyzdys visiems, kaip reikia elgtis pandemijos akivaizdoje. Tvarka griežta ir visi jos laikosi. Policininkai nuolatos važinėja, budi sankryžose, vaikšto būriais gatvelėse. Gyvenvietėje, kurioje yra beveik pusė milijono gyventojų ir gyvenimas verda gatvėse, kur net maistas pardavinėjamas antisanitarinėmis sąlygomis – iki šiol užsikrėtusiųjų yra 58.
Kaukės ir pirštinės čia buvo privalomos nuo pat pirmos karantino dienos.
Sugriežtinus tvarką, norint išeiti į lauką privalai turėti rimtą priežastį, o jos gali būti dvi: vaistinė arba maisto prekių parduotuvė. Kaukės ir pirštinės čia buvo privalomos nuo pat pirmos karantino dienos. Neturi kaukės – nekišk nosies iš namų. Kartą policininkai paprašė pateikti kvitą – įrodymą, kad tikrai grįžtame iš parduotuvės. Kai draugams parašydavome apie tokias naujoves, pavyzdžiui, kad pradėtas riboti žmonių skaičius parduotuvėse, Lietuvoje to dar nebuvo. Galbūt visos valstybės gavo tokias pat ar panašias instrukcijas, bet ne visų jų požiūris į esamą situaciją buvo vienodai rimtas.
Pirmąją savaitę gyvenome viename viešbutyje, tada jį uždarė, todėl persikraustėme į kitą. Jame veikia restoranas ir galime pietums užsisakyti šilto maisto. Niekur kitur normalaus maisto gauti negalime, nes viskas uždaryta, o pasigaminti neturime sąlygų.
Jaučiamės pavargę nuo nežinomybės ir laukimo. Kiekvieną rytą pabundame tikėdamiesi gerų žinių. Pusę dienos praleidžiame ieškodami informacijos, skaitydami, ieškodami skrydžių. Kita dalį dienos su šypsenomis sakom, kad nėra ko liūdėti, kitaip nebus ir einame ieškoti veiklų. Štai vakar 10 kartų subėgiojom aukštyn ir žemyn iš pirmo į penktą aukštą, kitomis dienomis prisigalvojam kitokios mankštos, pažaidžiam kortomis, pažiūrim ispaniškus filmus, daug skaitome. Būna dienų, kai nesinori išlipti iš lovos.
Draugams iš Lietuvos sunku paaiškinti, ką reiškia karantinas Peru. To nepatiriantiems atrodo, kad karantinas – tai pasivaikščiojimai po parkus atokiau nuo kitų žmonių, kad tai laikas, kurį gali leisti sau ar nudirbti seniai planuotus darbus, kuriems vis nerasdavai laiko.
Iki šiandien, balandžio 2 dienos, su mumis šiame viešbutyje gyveno dar 5 užsieniečiai. Po viešbutį galėjome laisvai vaikščioti, bendravome tarpusavyje, nes vieni kitais pasitikėjome ir saugojomės ne kiek dėl savęs, bet dėl kitų. Tačiau šiandien atvažiavo dar 40 turistų, kurie 3 savaites buvo įstrigę džiunglių stovyklavietėse, bet baigėsi maistas. Medikai juos apžiūrėjo, patikrino, ar niekas neužsikrėtęs COVID-19. Tiek jie, tiek ir mes daugiau laiko praleidžiame savo kambariuose, o ne bendroje erdvėje.
– Kokia dabar situacija Peru? Ar nėra panikos?
– Panikos nėra, bet net tarp miestelių sienos uždarytos. Nustebino policijos pareigūnų ir kareivių kiekis gatvėse. Jie ypač griežtai saugo mėgstamas susibūrimo vietas, pavyzdžiui, centrines miestų aikštes. Gatvėse nematėme nė vieno vaiko, turbūt visiems aišku, kad į lauką eiti galima tik esant būtinybei.
Stebint gyvenimą šiame miestelyje, socialinę erdvę ir skaitant straipsnius kyla klausimas, kodėl Lietuvoje kariai negalėtų budėti gatvėse? Nieko bausti nereikia, bet vien jų buvimas parodytų situacijos rimtumą. Be to, tai būtų puikios pratybos, kaip reikėtų elgtis, jeigu kada nors Lietuvoje tektų įvesti komendanto valandą.
Taip pat atkreipėme dėmesį, kad čia televizija nuolat transliuoja informaciją apie COVID-19. Gal kam nors gali pasirodyti, kad taip žmonės bauginami, tačiau norint, kad informacija pasiektų kiekvieną, toks sprendimas pasirodė veiksmingas. Čia rodomos ne valdžios rietenos ar sprendimai, o tai, kaip apsisaugoti, kokia situacija yra šalyje ir pasaulyje.
Kaip ir minėjau, nuo pat pradžių į situaciją buvo žiūrima labai rimtai. Nors kovo 16 dieną šalyje buvo tik 86 užsikrėtę asmenys (kai visoje Peru gyvena 32 milijonai), vyriausybė įvedė karantiną, paskelbė komendanto valandą, uždarė visus sausumos, oro ir vandens kelius. Nebuvo jokių svarstymų ar atidėliojimų, jokių išankstinių perspėjimų ir laukimo, kol žmonės pasiruoš, kol visi grįš namo ar išvyks turistai.
– Apskritai ar yra daug įstrigusių turistų? Kokios vyrauja nuotaikos?
– Vien Peru įstrigo daugiau kaip 10,5 tūkstančių europiečių, o šiame miestelyje jų yra daugiau kaip 200. Dar tiek pat atvykėlių iš kitų šalių, apie 150 amerikiečių. Į tokias keliones leidžiasi nedaugelis, nes tai sudėtinga, daug planavimo bei finansų reikalaujanti kelionė.
Rizikų visada būna daug ir įvairių, joms kruopščiai ruošiamasi – pradedant draudimais, svarbiausių dokumentų kopijomis, atsarginių maršrutų ir gyvenamų vietų pasirinkimu, skiepų, papročių mokymusi. Iki patenkant čia ir mums, ir kitiems keliautojams yra tekę susidurti su neplanuotomis kliūtimis, bet visko numatyti neįmanoma. Tačiau kelionėje niekada nesi vienas, žmonės padeda nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies atvykai ir už tai nesitiki jokio atlygio.
Turistų skaičiai šalyje nuolat kito. Pirmą savaitę buvome informuoti, kad yra 88 Europos Sąjungos piliečiai, dabar jų virš 200. Daugiausiai tai vokiečiai, todėl Vokietijos ambasada organizuoja repatriacinius skrydžius. Deja, kol kas nepavyksta susitarti su Peru vyriausybe. ES tenka nemažas galvos skausmas, kaip parskraidinti visus savo piliečius. Mes visos eigos ir procedūrų nežinome, tačiau matome, kaip sunkiai ir po kiek mažai skrydžių pavyksta suorganizuoti.
Iš čia, kur esame mes, pasiekti oro uostą sudėtinga.
Patiems pirmiems iš džiunglių pavyko „pabėgti“ amerikiečiams. Perų valdžia leido išvykti tik per vieną oro uostą, kuris yra sostinėje Limoje. Atskrendantys lėktuvai turi gauti valstybės leidimą, o jis lengvai nėra suteikiamas. Nusileidę lėktuvai dezinfekuojami, paruošiami skrydžiui. Kitą dieną autobusai surenka turistus iš viešbučių ir su policijos palyda nuveža į karinį oro uostą, kur vyksta patikrinimas, suteikiamos apsaugos priemonės. Bagažas taip pat kruopščiai tikrinamas ir net dezinfekuojamas. Turistai, esantys arčiau Limos, turi daugiau šansų išvykti, nes iš čia, kur esame mes, pasiekti oro uostą sudėtinga.
Šiuo metu nuotaikos jau aprimusios. Matyt, visi susitaikė su esama situacija. Iš pradžių buvo kuriamos įvairios „WhatsApp“ grupės: pokalbiams tik tarp europiečių, taip pat visiems čia įstrigusiems, dar kitos grupės su konsulais ir t.t. Buvo daug diskutuojama, keičiamasi informacija apie tai, kur galima nusipirkti maisto ar būtiniausių produktų, kokiomis sąlygomis kas gyvena, kur kreiptis pildant dokumentus dėl galimybės išskristi.
Generalinis konsulatas Brazilijoje San Paule – vienintelė Lietuvos atstovybė Pietų Amerikoje – pasiekiamas ir dieną, ir naktį laiškais ir „WhatsApp“ grupėje. Visi lietuviai iš Peru jau sugrįžę į namus, išskyrus mus, įstrigusius džiunglėse. Žinome, kokį didelį darbą komanda padarė, kad visi lietuviai pasiektų namus. Matome, kiek pastangų dedama, norint mus iš čia „ištraukti“. Paskaičius kandžius lietuvių komentarus, kurie lieja pyktį dėl valstybės pagalbos norintiems grįžti į Lietuvą, net nejauku dalintis šiomis mintimis apie mūsų situaciją ir apie norą grįžti į tėvynę.
– Prieš kelias dienas Susisiekimo ministerija paskelbė, kad nutraukia užsakomuosius skrydžius, kuriais iki šiol lietuviai turėjo galimybę grįžti namo. Kaip jautėtės tai išgirdę? Ar jums buvo pranešta apie kitas grįžimo galimybes?
– Sužinojus, streso buvo visiems, tačiau mus patikino, kad bus taikoma išimtis atsižvelgiant į humanitarinę situaciją geografiškai nutolusiose pasaulio valstybėse įstrigusiems Lietuvos piliečiams, kai bus organizuojami bendri ES repatrijavimo skrydžiai. Šioje situacijoje vėl esame priklausomi nuo valstybės. Kol vyko komerciniai skrydžiai – tai tebuvo pinigų ir vietų lėktuve klausimas, o šiuo metu galimybė patekti į šalį yra labai apsunkinta. Turime laiko apgalvoti visus galimus kelius, turime įgūdžių ir nebijome daugiau nei įprastai laiko praleisti keliaujant viena ar kita transporto priemone. Mokame prisitaikyti, tačiau dabar situacija atrodo labai kebli. Sekame valdžios informaciją, kuri nuolat keičiasi. Kiekvieną dieną kelių sugrįžti mažėja...
– Kokie dabar jūsų planai? Ką ketinate daryti?
– Mūsų situacija tokia pati, kaip ir kovo 17 dienos rytą – jokio aiškumo dėl pajudėjimo iš viešbučio, kuriame apsistojome. Nesame tikri kada prasidės mūsų kelionė. Planas – saugiai grįžti į Lietuvą.
Šiandien gavome patvirtinimą, kad esame įtraukti į pirmojo lėktuvo skrydžio sąrašą. Tai, beje, taip pat didelio lietuvių komandos darbo rezultatas. Kaip ir minėjau anksčiau, norinčių iš čia išskristi yra virš 500, o per daugiau nei dvi savaites įvyko tik vienas skrydis. Artimiausias planuojamas balandžio 3 dieną, bet ar jis bus patvirtintas – paaiškės tik likus 24-12 valandų iki skrydžio. Galima tik numanyti, kokį stresą patiria jį organizuojanti komanda. Suprantame, kad tilps ne visi norintys, o apie kitą skrydį dar nėra kalbama. Jei šis bus patvirtintas, mūsų įsimintiniausia gyvenimo kelionė judės link pabaigos.
