„Turimų duomenų nepakanka pradėti ikiteisminiam tyrimui. Susipažinus su sąrašu konstatuota, kad šių asmenų nebėra gyvų, todėl baudžiamasis persekiojimas nėra galima“, – 15min teigė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vadovė Elena Martinonienė.
Anot jos, jei paaiškėtų papildomos informacijos apie holokausto vykdytojus, Generalinė prokuratūra ją rimtai vertintų.
„Prokuratūroje vyko susitikimas, buvo aptarta, kas, kaip. Tikrai neabejingai žiūrime, tačiau turime vadovautis teisiniu reglamentavimu, kuris numato, kad mirusiesiems persekiojimo pradėti negalima“, – sakė Generalinės prokuratūros atstovė.
Vyriausybė neketina artimiausiu metu svarstyti galimybės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudaryto sąrašo paviešinti. Kaip 15min teigė premjero patarėja viešiesiems ryšiams Evelina Butkutė-Lazdauskienė, vertinimą, ar sąrašas gali būti viešinamas, jai turėtų pateikti prokuratūra.
Tačiau prokuratūros atstovė tikina, kad tokie patarimai – ne prokuratūros kompetencija ir dėl sąrašo viešinimo turėtų spręsti politikai bei istorikai.
Pliko sąrašo viešinti nemato prasmės
Galimų žydšaudžių sąrašą dar 2012-aisiais sudariusio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė tikina, kad pliką pavardžių sąrašą viešinti nėra prasminga.
„Aš labai stebiuosi, kad pats žodis sąrašas sukelia tokias emocijas. Kas tai yra sąrašas? Ten nėra įrodymų, kad tie žmonės yra kalti. Yra tik įtarimai. Ar galima skelbti įtariamųjų sąrašą, nors to visi kažkaip labai nori?“ – klausė ji.
B.Burauskaitė pasakojo, kad perdavus sąrašą prokuratūrai buvo surengtas posėdis, tačiau ji nežinojo, ar prokuratūrai pavyko pradėti nors vieną bylą.
Tuo tarpu centras savo ruožtu tęsia istorinius tyrinėjimus ir rengiasi šių metų pabaigoje išleisti išsamią monografiją.
Kažkas sakė, kad toks sąrašas galėtų būti studijuojamas mokyklose, o kas, jei mokytojo ar mokinuko pavardė sutaps su žydšaudžio? Ką mes iš to turėsime? – klausia B.Burauskaitė.
„Mūsų nuostata yra tokia, kad žmonės, kurie yra susiję su holokaustu, matytųsi tam tikrame kontekste. Ką jie konkrečiai darė, kokiai struktūrai priklausė, kada dalyvavo kokioje nors egzekucijoje, žudyme. Tiesiogiai tai darė ar tik vežė, ar tik drabužius kokius rūšiavo. Iš mūsų tekstų tai ir matyti, o ne kažkoks nuogas plikas sąrašas, ar ten būtų tiek tūkstančių, ar tiek“, – aiškino ji.
Pasak vadovės, dabar atrodo, kad kai kurie žmonės labai norėtų priversti centrą paskelbti krūvą pavardžių be jokių paaiškinimų, tačiau B.Burauskaitė svarsto, ar toks sąrašo „išmetimas“ nesukeltų dar daugiau skausmo.
„Ką tai duoda visuomenei? Vienadienį kažkokį pasimėgavimą, kad gal kokį kaimyną rasi, ar kokį nemėgstamo žmogaus pavardę? O paskui pasirodys, kad čia ne tas. Bendrapavardžių Lietuvoje labai daug. Kažkas sakė, kad toks sąrašas galėtų būti studijuojamas mokyklose, o kas, jei mokytojo ar mokinuko pavardė sutaps su žydšaudžio? Ką mes iš to turėsime?“ – klausė B.Burauskaitė.
Su KGB bendradarbiais – ta pati istorija
B.Burauskaitė neslepia, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvo lygiai taip pat spaudžiamas paviešinti KGB bendradarbių sąrašą, tačiau neskubėjo to daryti, kol negalėjo paaiškinti, ką koks žmogus slaptoje struktūroje veikė.
„Tai nėra tik pavardžių sąrašai. Tai yra rastas registracijos žurnalas, sudarytas 1986 m. pačių kabėgistų. Mes jį tyrinėjame. Jis nėra nuogas skelbiamas, mes pridedame papildomą medžiagą. Kai kada paaiškėja, kad visai neaišku, kodėl vienas ar kitas žmogus yra į tą žurnalą patekęs. Mes galėjome ir čia eiti lengviausiu keliu – nuskenuoti tą žurnalą ir bumpt įdėti į savo svetainę, tačiau mes iki šiol krapštomės, dirbame, tyrinėjame, nes tam ir esame įkurti“, – tikino ji.
Lygiai taip kada nors, pasak B.Burauskaitės, galbūt pavyktų paskelbti ir holokausto vykdytojų pavardes, tačiau istorikai prie kiekvieno iš jų istorijos turėtų dirbti atskirai.
„Tai, žinokite, yra didelis darbas. Liudininkų nebėra, kaltininkų nebėra. Remtis tik dokumentais galime, o jie irgi ne visada šimtu procentų patikimi, jei buvo baudžiamoji byla sovietų okupacijos metais. O kaip patikrinti tuos, kurie nė nebuvo nuteisti?“ – vardijo kylančias problemas centro vadovė.
Pasak jos, holokausto tyrimuose kur kas svarbiau ne pavardės, o pats žmonių skausmingų pasirinkimų supratimas ir konteksto suvokimas.
„Manau, kad svarbiau yra nušviesti visą tą baisų periodą, o ne pavardes išmesti. Tikrai kaimynas ėjo žudyti kaimyno, yra prisiminimai, yra laiškai, atskleidžiantys visą situaciją. Tai reikia viešinti“, – sakė B.Burauskaitė.
Sąrašas nebaigtas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame tiesiogiai žydų žudynėse dalyvavusių asmenų sąraše yra 2039 pavardės.
Šis sąrašas buvo sudaromas tikrinant 2009-aisiais Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje, vadovaujamos iš Lietuvos kilusio Josepho A.Melamedo, paskelbtą žydšaudžių sąrašą.
Jame išvis buvo mažiausiai 3 tūkst. įrašų, tačiau kai kurios pavardės kartodavosi skirtingų miestų sąrašuose, o duomenų apie Mažeikius ir Vilnių išvis nebuvo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai ėmėsi tikrinti šiuos sąrašus ir sudarė personalizuotą 1071 žmogaus sąrašą. Nustatyta, kad organizacijoms priklausę 534 asmenys šaudė žydus, o 537 prižiūrėjo šaudymo vietas. Į savo sąrašą centras įtraukė jam žinomus dar 968 asmenis, nepatekusius į J.A.Melamedo paskelbtą sąrašą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojo, istoriko Alfredo Rukšėno teigimu, šis holokausto vykdytojų sąrašas tikrai nėra baigtinis, nes į jį tikrai nėra surašyti visi žydų žudynių dalyviai. Anot jo, realu būtų, kad holokaustą Lietuvoje vykdė 3–6 tūkst. žmonių.
