„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Petras Auštrevičius: neryžtingumas šiandien gali virsti didelėmis klaidomis rytoj

Europarlamentaras, Liberalų sąjūdžio Kandidatas į Europos Parlamento narius Petras Auštrevičius buvo liudininkas istorinio momento – Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungos (ES) šeimą. Stebėdamas dabartinių šalių kandidačių pastangas P. Auštrevičius pataria joms mokytis iš Lietuvos – nesutikti su daliniais sprendimais ir daug vilčių deda į vietos pilietinę visuomenę.
Petras Auštrevičius
Petras Auštrevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

– Prieš 20 metų buvote vyriausiasis derybininkas Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, šiuo metu esate Europos parlamento narys, iš arti matantis Ukrainos ir Sakartvelo pastangas tapti europietiškos šeimos dalimi. Kaip, jūsų akimis, atrodo pastarasis dvidešimtmetis ir kokį kelią jo metu nuėjome?

– Lietuvos įstojimas buvo momentinis dalykas, bet prieš tai vyko pasiruošimas, pokyčiai. Tas laikotarpis man daugiausiai asocijuojasi su tuo metu labai populiaria grupės „Scorpions“ daina „Wind Of Change“: į ES įstojome tada, kai pasaulis, o ypač Europa po Šaltojo karo jautė pokyčių dvelkimą.

Mes, trys Baltijos šalys, buvome pirmieji iš sovietinio lagerio ir iki šiol esame tų pokyčių simboliai.

Mūsų įstojimas buvo Šaltojo karo pabaigos ir besąlyginio demokratijos laimėjimo laikmetis. Mes, trys Baltijos šalys, buvome pirmieji iš sovietinio lagerio ir iki šiol esame tų pokyčių simboliai. Su mumis siejama ES plėtros sėkmės istorija: nuo pat įstojimo neturėjome ypatingų paslydimų, suabejojimo demokratija ir kitaip nei kai kurios kitos šalys išlikome optimistai, pasisakome už tolimesnę plėtrą, laisvą prekybą, žmogaus teises.

Tai turtinga patirtis, kuria turime dalintis su visu pasauliu, patikindami, kad demokratija yra esminis pokyčių kriterijus, kurį reikia ypatingai branginti. Tačiau negalima manyti, kad vieną kartą pasiekta demokratija liks garantuota ir tokia pat kokybiška – demokratija nuolat atsinaujina ir kiekvieni rinkimai ar politinė akcija tą patvirtina.

Tuo Lietuvos padėtis labiausiai skiriasi nuo tų valstybių, kurios dabar visai kitomis sąlygomis bando įstoti į ES: po sumaišties laikotarpio, kur posovietinis reformų laikmetis susipynęs su nacionaliniais ir politiniais eksperimentais. Pavyzdžiui, Ukrainoje ilgą laiką buvo manoma, kad ji, kaip didelė valstybė bus pakankamai stipri išlikti ir bus ekonomiškai sėkminga be dalyvavimo globalesnėse, regioninėse sąjungose.

Realybė dar kartą patvirtino tezę, kad be europietiškos demokratijos ir buvimo kartu nėra recepto, kaip tokios valstybės gali būti sėkmingos.

Ir Sakartvelas tikėjo, kad jų superliberali prekybos politika leis tapti turtingais ir sėkmingais. Realybė dar kartą patvirtino tezę, kad be europietiškos demokratijos ir buvimo kartu nėra recepto, kaip tokios valstybės gali būti sėkmingos. Reikia pripažinti, kad europinė globalizacija, tapimas Europos Sąjungos nariais yra tas saugiklis, kuriuo, aš manyčiau, mes pilnai pasinaudojome ir turėtume drąsiai advokatauti jam ir ateityje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Petras Auštrevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Petras Auštrevičius

– Kuo ypatinga integracijos siekiančių Ukrainos ir Sakartvelo situacija, kodėl joms nepavyksta pakartoti Lietuvos stebuklo? Kokios didžiausios kliūtys trukdo prie to priartėti?

– Šios šalys ypatingai išskiria tuo, kad stojimo į ES proceso metu susiduria su intensyviu priešiškumu iš Rytų – Rusija, naudojančios propagandos ir dezinformacijos įrankius. Visa tai atliekama labai gudriai, dažnai per kišimąsi į politinius procesus, pasinaudojant politinio gyvenimo silpnosiomis vietomis ir politinio elito polinkį korumpuotis, išlikusį ilgesį sovietizmui ir pan. Rusija tą daro be atodairos. Ji jau užsiaugino naują tariamai sėkmingų verslininkų, oligarchų kartą, per kurią bandoma įteigti, kad dirbant su Rusija galima būti sėkmingais, turtingais. Tačiau politinėje srityje liekama homo sovieticus.

Mes įlindome per adatos skylutę, nes tuo metu ES durys užsidarinėjo.

Sakartvelas yra pats geriausias pavyzdys, kur toks kišimosi iš Rusijos įrankis veikia. Bandoma pabrėžti vietos tapatybę, akcentuoti, kad kartvelams, priešingai nei pasileidusiems europiečiams, labai rūpi tradicinės vertybės. Galų gale, Sakartvelas atvirai kvestionuoja politinę Europos sistemą ir rankas tiesia vien tik į finansinę pagalbą. Mes negalime su tuo sutikti.

Ukrainą užgriuvo kitas išbandymas – ji strategiškai svarbi šalis, nuo jos geopolitinio posūkio priklauso regiono likimas, todėl rusai veikė tiek per korumpuotą elitą, tiek pasitelkė tiesioginę karinę invaziją. Jie neleidžia Ukrainai stotis ir eiti pirmyn, bet iššaukia priešingus rezultatus ir priešingą procesą Ukrainoje. Todėl dabartinės plėtros procese matysime labai įdomus procesus, tik jie tikrai bus visiškai kitokie negu mūsų atveju.

Mes įlindome per adatos skylutę, nes tuo metu ES durys užsidarinėjo. 2004 metų plėtra buvo didelė, vadinama didelio sprogimo bangos plėtra. Sugebėjome tapti tos plėtros dalimi, tam padėjo mūsų politinė išmintis. Bet Ukrainai ir Sakartvelui nematau galimybių pasinaudoti mūsų išskirtine sėkme – šios valstybės turės eiti daug sunkesniu keliu. Matau galimybę joms atkristi, bet labai tikiuosi, kad jos nemes kelio dėl takelio.

– Kas, jūsų akimis, galėtų labiausiai paspartinti teigiamus procesus šiose šalyse?

– Pilietinė visuomenė. Ji, ypač studentų mitingai, sukūrė 2013 m. Maidaną Ukrainoje. Studentai aiškiai pasakė, kad jei V. Janukovyčius, nepasirašydamas Europos Sąjungos asociacijos sutarties, nori juos laikyti Rytų aptvare, tai čia ne jų kelias.

Tas pats ir Sakartvele. Pilietinė visuomenė jau pajuto, ką reiškia bevizis režimas, bendradarbiavimas, tikrasis lygiavertiškumas, o ne tariamas, kurį bando primesti Rytuose, sakydami „ne ne, jūs būkite su mumis, tik čia jūs jaučiatės savimi, jaučiate mūsų pagarbą“ ir pan. Politinės sistemos gali korumpuotis, jas galima paveikti – ypatingai Sakartvele. Bet organizuota piliečių bendrija, mano manymu, yra pagrindinė garantija, kad tų valstybių sutrikęs arba korumpuotas elitas nepaves savo tikslų ir sugebės ištesėti duotą pažadą.

– O ko reikia iš Europos Sąjungos, kad būtų galima padėti šalims? Tvirto žodžio, vieningumo, vienos pozicijos?..

– Aš labai tikiuosi, kad Vakarai ir Europos Sąjunga supranta visas geopolitines, geostrategines grėsmes. Rusijos taktikos esmė yra tos vadinamos buferinės, pilkosios zonos, kuriomis Rusija nori apsistatyti: nesėkmingomis valstybėmis, kuriose žemas pragyvenimo lygis, iš kurių žmonės važiuotų dirbti į Rusiją, kurių ekonominę pažangą lemtų ir kontroliuotų Maskva, kur strateginiai sektoriai yra išimtinai Rusijos kapitalo ir elito rankose.

Aš labai tikiuosi, kad Vakarai puikiai supranta, kad tai yra tik tarpinė Rusijos politika ir siekis. Jos galutinis siekis yra kurti tolimesnį nesaugumą pačioje Europoje per tų valstybių nesugebėjimą vystytis, demokratijos kvestionavimą ir pan. Tai yra labai sukta politika, kvestionuojanti europietišką gyvenimo būdą ir sakanti, kad toms buferinėms valstybėms netinka tai, kas yra Europoje, kad Europa yra dekadanse, kad jos nevykusi politinė, ekonominė santvarka.

Rusijai išorės demokratija yra grėsmė.

Tai nėra tiktai žaidimas ar savotiška konkurencija su mumis. Ne, tai yra grasinimas mums tos jėgos, kuri turi būti sukaupta per vadinamąsias satelitines ES valstybes, nes Rusijai išorės demokratija yra grėsmė. Demokratija sukuria geresnes aplinkybes, geresnę ekonomiką.

Putinas bando kalbėti apie rusiško gyvenimo būdo, rusiškojo pasaulio, kaip jis vadina, ideologiją, mąstymo būdo išskirtinumą – visa tai subyra kaip kortų namelis, kai palyginame su Europos pasiekimais. Manau, kad tai yra labai rimta ideologinė konkurencija, kaip Kremlius bando supriešinti. Bet aš labai tikiuosi, kad mes suprantame, jog tų buferinių valstybių likimas yra preliudas prieš tiesioginį kišimąsi ir į mūsų gyvenimą.

Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius
Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius

– Grįžtant prie Lietuvos temos: minėjote, kad į ES patekome kaip per adatos skylutę. Ką išskirtumėte šioje situacijoje kaip labiausiai sėkmę lėmusi dalyką, kokios aplinkybės lėmė, o gal reikšmingiausia mūsų pačių lietuvių šviesuomenė pozicija, bendras noras?..

– Manau, kad prie to daug prisidėjo tarpukario europeizacija, buvimas Europoje ir žinojimas, kas yra kas ir kur yra pažanga. Taip pat istorinės, tremčių ir okupacijos pamokos ir netgi 1949 m. vasario 16osios deklaracija, kada okupuotos valstybės ginkluoto pasipriešinimo vadai dar vis brėžė europietiško gyvenimo viziją ir strategiją – manau, tai liko žmonėse. Mes labai tvirtai žinojome, kur einame. Atvirai, man narystė Europos Sąjungoje pirmiausia siejasi ne ekonomika, nors tai, žinoma, irgi yra labai svarbu, bet su politiniu buvimu kartu. Ekonomika visada ateis, visada pasivys, bus visada šalia. Pažadas dėl geresnio gyvenimo gali būti įvykdytas tik tuomet, jeigu mes esame politiškai kartu su tais, su kuriais mes norime būti, o ne kad mums laikas nuo laiko suteiktų ekonominę paramą ir mes tuo gyventume.

Manau, kad mus labai gelbėjo ta istorinė atmintis ir tam tikras politinis užsispyrimas, kai mus stabdė: „palaukite, kur skubate? Griaunate M. Gorbačiovo sukurtas politines schemas...“ Mes sakėme: „nei mes griauname, nei ką, mes norime būti ten, kur mes norime būti ir niekas mums negali nurodyti“.

Aš norėčiau Ukrainai, ir kitoms valstybėms, kurios dabar eina tokiu keliu, patarti pasižiūrėti į mūsų patirtį ir jokiu būdu nesutikti su daliniais sprendimais. Nėra nieko ilgiau trunkančio, kaip tie daliniai, pusėtini sprendimai, kurie neduoda nieko gero ir nesukuria išbaigtos sistemos.

Prie Lietuvos sėkmės prisidėjo ir politinė vadovybė, kuri aiškiai suprato tuos dalykus. Politinis aiškumas mums davė daugiau, nei mes dabar kartais įsivaizduojame.

– O kokia buvo anuometinė politinė vadovybė? Ar, lyginant su dabartiniais politikais, turėjome daugiau užsispyrimo, aiškesnius siekius?

– Dabar mes esame išpaikinti, šiek tiek išlepę, manome, kad turime papildomo laiko, bet tai yra netiesa. Matydami visas grėsmes aplinkui turime išnaudoti kiekvieną valandą ir neatidėlioti sprendimų, ko kartais nori kai kurie politikai. Pavyzdžiui, kurti kažkokia taika pagrįstą mūsų politiką... Atvirkščiai, laiko mes turime mažiau, negu galvojame.

Neseniai bendravau su ukrainiečių kariais. Jie sako: „gražus gyvenimas Lietuvoje, bet jį reikia ginti. Reikia būti pasiruošus, žinoti, ką daryti rytoj, jeigu ateis valanda X ir tą daryti be panikos“.

Esame teisingame cikle: atlyginimai auga, gyvenimas gražėja, eina į priekį. Bet tai nereiškia, kad mums nereikia kurti reformų ir atlikti veiksmų, kurie mus padarytų dar stipresnius. Gyvename ypatingame regione, kurį stebi visi: ir Vakarai, ir Rytai. Turime būti pasiryžę reikalingoms reformoms: bet koks išskydimas, bet koks neryžtingumas šiandien gali virsti didelėmis klaidomis rytoj. Labai tikiuosi, kad mes mokomės ir suvokiame politinio momento svarbą.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Liberalų sąjūdžio PK sąskaitos. Užsakymo nr. LS202405

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“