– Piketo iniciatyva kilo humanitarų bendruomenėje, bet turbūt rūpestis dėl atlyginimų ne mažesnis ir gamtos mokslų srityje?
– Kodėl humanitarai pradėjo ir kodėl kvietimas piketuoti pasirašytas mano, kaip profesinės sąjungos pirmininkės, vardu? Kituose mokslinių tyrimų institutuose nėra profesinių sąjungų arba jos tik įregistruotos ir egzistuoja formaliai. Keturių humanitarinių institutų darbuotojai nuo pavasario bendradarbiauja siekdami mokslininkų atlyginimų didinimo – iš jų iniciatyvinės grupės ir kilo idėja. Bet iš to, kaip greitai ji paplito per socialinius tinklus ir kokio dėmesio susilaukė, akivaizdžiai matyti, kad atlyginimų problema aktuali ne vien humanitarams.
Skaudžiausia finansinė padėtis yra jaunųjų mokslo tyrėjų ir jaunųjų dėstytojų, kurie gauna labai mažas pajamas, todėl yra priversti uždarbiauti įvairiais kitais būdais.
– Grubiai tariant, mokslininkas uždirba iki 500 eurų. Koks mokslininko atlyginimas būtų orus?
– Nors profesorių atlyginimai yra didesni negu vidutinė alga Lietuvoje, jie vis tiek yra nepakankami, turint omenyje šių žmonių kompetenciją ir kvalifikaciją.
Skaudžiausia finansinė padėtis yra jaunųjų mokslo tyrėjų ir jaunųjų dėstytojų, kurie gauna labai mažas pajamas, todėl yra priversti uždarbiauti įvairiais kitais būdais.
– Paplitusi praktika kartu dirbti ir mokslinių tyrimų institute, ir universitete, ir dar per projektinį finansavimą. Gal šitaip susidaro tas oraus atlyginimo minimumas?
– Dirbant trijose darbovietėse susidaro, nors ir institute, ir universitete atlyginimas yra vienodai nepakankamas – ir ten, ir ten jis yra žemas. Todėl žmonės priversti ieškoti papildomų šaltinių kaip žiniasklaidoje nuskambėjęs geologas Jonas Šečkus, vakarais dirbantis taksistu. Tokia patirtis šokiruoja, bet nėra unikali.
– Jūsų kolega Rimantas Kmita, 2008 metais grįžęs iš Vokietijos, kur parašė disertaciją, tuomet sakė darysiantis su savimi socialinį eksperimentą – bandys pragyventi iš lietuviškos dėstytojo algos. Išėjęs iš universiteto viešai pasakojo apie įsisenėjusį uždarą ratą, kai studentai moka už aukštąją mokslą ir apsimeta studijuojantys, o už grašius dirbantis dėstytojai apsimeta jaunimui dėstantys.
– Nereikia manyti, kad maži mokslininkų atlyginimai tai uždaros grupės, tyrėjų ir dėstytojų, problema – tai turėtų rūpėti visai visuomenei. Žlugdant aukštąjį mokslą susidaro grandininė reakcija: suprastėjus studijų kokybei, nukenčia specialistų rengimas, taip pat ir mokytojų, o tuomet smunka ir bendras vidurinis ir pradinis ugdymas. Kokia ateitis laukia valstybės, kuri neinvestuoja į mokslą? Šiuolaikiniame pasaulyje tokia valstybė neturi ateities.
– O projektinis finansavimas neištraukia mokslininkų iš skurdo?
– Bet jis neskirtas padėti išgyventi mokslininkams – projektinis finansavimas turi sudaryti sąlygas naujiems, inovatyviems tyrimams. Be to, projektinis finansavimas yra trumpalaikis ir nepakankamas – jame dalyvauja iki keliolikos procentų mokslininkų, ne visi į projektus gali patekti. Prieš keletą metų, dirbau pusantro etato trijuose projektuose: bet kiek laiko gali šitaip plėšytis? Galiausiai nukenčia šeima ir sveikata.
– Dėl atlyginimų jau streikavo mokytojai, dabar mokslininkų pirmoji kregždė. Tačiau visi supranta, kad ydas sukuria sistema ir vis nesutvarkomas aukštųjų mokyklų tinklas.
– Aš tikrai pritariu, kad ne vien atlyginimai yra problema. Mūsų valstybė aukštajam mokslui finansuoti iš biudžeto skiria 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto, kai Europoje vidurkis sudaro 2 proc. Iki dviejų procentų didinti finansavimą 2000 metais įsipareigojo ir Lietuva, bet jis nuo 1,2 proc. sumažėjo per pusę. Kokios tuomet gali reikalauti mokslo kokybės? Juokingiausia, kai valdžia dar kalba apie planuojamą Lietuvos mokslo ir technologijų proveržį.
– Na žiūrėkit, mokslo slėnių juk pristatė.
– Tie, kurie galėtų dirbti šiuose slėniuose, jau emigravo. Mes pastebime didelę krizę, kad darosi labai sunku pritraukti doktorantus, nes jų nemotyvuoja tokia profesija. Kas tuomet iš tų slėnių? Kas eis ten dirbti už 350 eurų?
– Pastaraisiais metais švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės figūra tikriausiai nesudarė pagrindo pokyčiams?
– Švietimo ir mokslo ministerija dar vasarą pateikė siūlymą Vyriausybei didinti mokslininkų atlyginimus, tačiau Vyriausybė siūlymui nepritarė. Vadinasi, biudžeto projektas buvo parengtas neatsižvelgiant į ministerijos siūlymą. Spalio 26-ąją nagrinėjant valstybės biudžeto 2017 m. projektą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas pritarė Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymui mokslininkų atlyginimams papildomai skirti daugiau nei 6 mln. eurų, bet mes nežinome, kaip balsuos Seimo nariai.
– Svarstant metų biudžetą su pasiūlymais ateina daugybė plačiai pražiotų burnų.
– Taip, tokių siūlymų pasipils marios. Seimo nariams, kad jie balsuotų būtent už šitą ministerijos pasiūlymą, paveikti aš nematau kitų kelių, kaip tik piketuoti.
– Susidomėjimas jūsų piketo kvietimu feisbuke „Šioje šalyje nėra vietos mokslininkams (?)“ stebėtinai didelis – aiškiai įsitraukia ne vien mokslininkai.
– Piketo idėja kilo iš nevilties, mes prirašėme šūsnį raštų, Lietuvoje nebeliko valdžios institucijos, kuri nežinotų, kokia nepavydėtina yra mokslininkų padėtis. Bet tai nieko nepadėjo. Todėl dabar mes apeliuojame į visuomenę, kuri, mano įsitikinimu, yra sąmoningesnė negu valdžia ir geriau suvokia, kam valstybei reikalingas aukštasis mokslas. Tik per visuomenės spaudimą mes galime padaryti įtaką, nes vilčių tiesiogiai paveikti Vyriausybę aš jau nebeturiu.
– Jūs į piketą einate su brolių Coenų filmo parafraze, kuri Lietuvoje pritaikoma daugybei socialinių grupių: „šioje šalyje nėra vietos...“ mokytojams, gydytojams, neįgaliesiems, dėstytojams...
– Suprantama, mes ne vieninteliai šiandien Lietuvoje skurstame. Visgi mane gąsdina tai, kad mūsų visuomenė jau apsiprato su tuo, kad mokslininkai yra vargšai, kad tai tapo tarsi norma. Bet už minimumą dirbantis mokslininkas nėra normalu ir reikia pagaliau tai pasakyti.
