Santykis – tai bene svarbiausias žodis. Valstybinių institucijų ir NVO bendras darbas panašus į santykius šeimoje: skirtingo amžiaus, nuomonių, patirties, ambicijų žmonės gyvena po vienu stogu ir turi bendrą tikslą – šeimos gerovę. Ar yra šeimoje kažkuris narys svarbesnis, kai reikalas liečia visą šeimą? Ar gali vienas nuspręsti, kas gerai visiems? Sunku.
Šeima, vaikai labai jautrios temos, todėl bet kuris įstatymas ar pataisa turi būti ne tik gerai išanalizuotos, pasvertos, bet ir iš tiesų rūpėti. Atrodo neįprasta, bet ne kartą istorija parodė, jog būtent rūpestis ir neabejingumas padėjo pakeisti sprendimus dėl vaiko ar šeimos gerovės, inicijuoti daugelį projektų. NVO veikla sunkiai pamatuojama, kartais net nematoma visuomenei, tačiau aktyviai veikia ne pirmą dešimtmetį.
Dar 2007-2008 metais buvo karštų diskusijų ir nesutarimų dėl naujosios Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, kur valstybės norėta pripažinti tik tokią šeimą, kur vyras ir moteris yra oficialiai susituokę. Tokiu būdu pagal šią koncepciją paruoštas (tuomet nepriimtas) Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektas numatė, jog didesnes lengvatas gautų tie tėvai, kurie vaikus augina santuokoje. Tik nevyriausybinių organizacijų dėka, - arba tiksliau, Algimanto Ramono, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) nario žodžiais tariant, NVO aktyvumo, spaudimo, reiklumo, atkaklumo dėka buvo išgirsta ir kita nuomonė. 2007 metais įvyko šeimų eisena „Šeima – gyvybės lopšys“, kuri pademonstravo, jog yra daug žmonių, kuriems rūpi priimami sprendimai. Būtent neabejingų, aktyvių žmonių sutelkimas dėl bendro tikslo gali kažką pakeisti.
Kartais tos priemonės yra griežtos – mitingai, eitynės, kitos viešos akcijos. A.Ramono teigimu, per paskutinius dešimt metų susikūrė daugybė nevyriausybinių organizacijų, kurios atstovauja tam tikras visuomenės interesų grupes. Ir tai labai gerai, nes kuo daugiau iniciatyvos, tuo geresni sprendimai priimami. Valstybinių institucijų atstovams prieš dešimt metų dar buvo neįprasta, net nepatogu, jei organizacijos iš šalies „kišosi“ į priimamus sprendimus, tačiau ilgainiui situacija pasikeitė. Ir valstybinės institucijos turėjo pripažinti, jog atsiranda organizacijos, kurios gina konkrečių grupių interesus, vis dažniau dalyvauja darbo grupėse, inicijuoja pataisas, siūlo pakeitimus, argumentuotai ir tikslingai siekia didesnės visuotinės darnos, yra neatsiejama, natūrali sprendimų priėmimo dalis. Tai naudinga tiek valstybinėms institucijoms, tiek NVO, tiek eiliniam gyventojui.
NVO neleidžia atsipalaiduoti valstybinėms institucijoms, suteikdama tam tikrą atgalinį ryšį. Anot Ričardo Ališausko, Švietimo ir mokslo ministerijos strateginių programų skyriaus vedėjo, „NVO gana dažnai tiesiog sustiprina žingsnių tvirtumą“, taigi sumažina riziką ir „sustiprina įsitikinimą pasirinkimo teisingumu“. Anot pašnekovo, kai buvo rengiama dabartinė Valstybinė švietimo 2013-2022 metų strategija, buvo diskutuota su įvairiais visuomenės sluoksniais bei NVO. „Bendros diskusijos labai stiprino ryžtą imtis kaupiamojo vertinimo, investicijų į kokybę didinimo. NVO mums padėjo atlikti ir ankstesnės strategijos pusiaukelės refleksiją, surinkti nuomones ir nuotaikas klausiant ne tiesiogiai, o pasitelkus NVO kaip neutralesnį tarpininką. Taip dirbant sunku išgryninti, kas yra vieno ar kito sprendimo pagrindiniai autoriai, tačiau bendrystė rengiant ir priimant sprendimus – tikrai svarbi ir vertinga“, – kalbėjo R.Ališauskas.
Reikia pripažinti, jog šiuo metu NVO vis dažniau yra kviečiami į darbo grupes, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis asmenų turi savo tiesioginius darbus ir grupėse dalyvauja aukodami savo asmeninį laiką, kurį skiria bendro intereso vardan, kartais neturėdami jokio finansavimo ar turėdami tik minimalų. Toks pasiaukojimas gimsta iš vertybinių nuostatų, kurios, anot Dariaus Trečiakausko, Lietuvos tėvų forumo pirmininko, gimdo ilgalaikius tikslus. Didelių projektų kūrimas kartais trunka ne vienus metus, todėl norisi išminties ir noro juos pabaigti nepriklausomai nuo politinių kadencijų trukmės. „Efektyviausias darbas vyksta darbo grupėse, kuriose yra iškeliamas aiškus susitikimo tikslas, darbas protokoluojamas. Suinteresuotos pusės išsako savo nuogąstavimus ar siūlymus ir visi kartu bando surasti visiems bendrą vardiklį“ – teigia Kęstutis Mikolajūnas, Lietuvos tėvų forumo narys. Sunku būtų tą patį pasakyti apie posėdžius ir susitikimus, kuriuose susirenkama tiesiog pasikeisti nuomonėmis. Juk klausimai, kurių aptarimuose dalyvauja nevyriausybinės organizacijos yra išties labai jautrūs.
Visiems labai rūpi bendri, strateginiai Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, lytiškumo ugdymo mokyklose klausimai, smurto prieš vaikus temos ir kt., kurios sulaukia visuotinio atgarsio, žiniasklaidos dėmesio ir susitelkimo. Tačiau dar yra labai žemiškos, kiekvieną šeimą, vaiką liečiančios, problemos. Tokios kaip eilės į darželius, (ne)centralizuotas vaikų maitinimas priešmokyklinio ugdymo įstaigose, vaikų žaidimo aikštelės ar pan. Kitaip tariant, savivaldybėje sprendžiamos problemos. Galbūt taip garsiai apie jas nekalbama, tačiau daugelį tokių klausimų savivaldybės sprendė kartu su NVO. Nevyriausybinių organizacijų darbą su Vilniaus savivaldybe, Albertas Lakštauskas, Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjas, pavadino - „ekspertinė talka“. Mero patarėjas džiaugiasi, jog vis daugiau atsiranda nevyriausybinių organizacijų, kurioms rūpi. Tokiu būdu savivaldybė gali pasitikrinti, ar gera linkme einama, ar matomas visas problemos vaizdas. Taip buvo patobulintas ne vienas sprendimas, kaip antai Visos dienos mokykla, kur vaikai antrą dienos pusę būtų užimti, maisto, saugumo klausimai, priėmimo į darželius tvarka ir kt. Pašnekovas pripažįsta, jog bet koks impulsas iš šalies padeda tobulėti. NVO yra tas impulsas.
Kaip tarp šeimos narių, taip ir bet kokioje darbo grupėje kyla įvairių nesutarimų, ne visuomet sekasi draugiškai susitarti ir priimti abiem pusėms norimą rezultatą, tačiau džiugina tai, jog valstybinės institucijos vis dažniau išklauso nevyriausybinių organizacijų pasiūlymus, komentarus ar skundus. Tokiose jautriose temose kaip vaikai, šeima, ne visada lengva likti racionaliu ir ramiu, todėl emocijų sprendžiant šiuos klausimus tikrai netrūksta. Emocijos kyla iš to, kad rūpi, kad skauda, kad jautru. Ar galima būtų užsiimti šia veikla, jei nebūtų svarbu? O kai svarbu, tuomet NVO nariai kaip mamos gina savo vaikus, norėdami, kad juos ne tik išgirstų, bet ir būtų priimami orūs, išmintingi sprendimai. Kartais tenka ir labai aršiai kovoti. Prisiminkime Kručinskų atvejį Kaune. Tuomet reikėjo ypatingo susitelkimo. – Tačiau NŠTA aktyvi narė doc. dr. Indrė Gajdosikienė prisimena ne vieną atvejį, kai susidūrus su valstybinėmis institucijomis teko nuleisti rankas, nes nevyriausybinių organizacijų nariai taip ir liko neišgirsti. Išklausyti, tačiau neišgirsti. „Mes pateikiam siūlymus, tačiau kiek iš mūsų sugeba pasiimti?..“ – retoriškai klausia. Gal mokėjimas išgirsti padėtų ateityje išvengti didelių klaidų ir sutelkti pajėgas į geresnį rytojų.
Visi pašnekovai bendrą, – valstybinių institucijų ir NVO, – darbą įvardijo kaip gerėjantį, turintį perspektyvą, naudingą ir prasmingą. Vieniems be kitų būtų sunku egzistuoti. NVO turi naujų idėjų, yra arti žmonių, kūrybiški ir energingi, jaučiantys jautrių grupių problemas iš vidaus. Valstybinės institucijos turi įrankius priimti sprendimus, kurie kurtų darnesnę šeimą ir aplinką.
Šiandien jau sunku įsivaizduoti, jog šie du institutai dirbtų atskirai. Ar visuomet darbas yra efektyvus? Greičiausiai ne, tačiau daugelis aiškiai įvardijo trūkumus, kuriuos išsprendus, žymiai efektyviau būtų priimami sprendimai. Pirmiausia – vadybos stoka. Tai sukonkretintų problemos esmę, išgrynintų tikslą bei turinį, priverstų vieniems prieš kitus atsiskaityti, sumažintų emocinį foną ir sukurtų racionalų bendradarbiavimą. Daugelis įvardino, jog geresnis ir greitesnis rezultatas pasiekiamas dirbant darbo grupėse su aiškiais principais ir atgaliniu ryšiu, o ne tiesiog posėdžiaujant ir keičiantis nuomonėmis. Be to labai svarbu, kad vis labiau yra vertinama NVO veikla. Valstybės institucijos gali pasitikrinti savo sprendimų teisingumu bei jaustis drąsiau priimant jautrius visuomenei sprendimus. Svarbu nepamiršti, jog pagarba vienas kitam gimsta tada, kai lygiaverčiai partneriai moka ne tik klausyti, bet ir išgirsti.
