Kaunas iš viso turi penkis vandens rezervuarus ir žada statyti šeštąjį. Aukštaičių gatvėje Žaliakalnyje, buvusio forto teritorijoje, jų yra du. Pirmą kartą per 90 metų vandens rezervuarą, kuris, beje, yra seniausias iš visų penkių, gali aplankyti ir visuomenė. Tam trečiadienį ir ketvirtadienį, nuo 16.30 iki 19 val., kas pusvalandį rengiamos ekskursijos su gidu (veda buvęs ilgametis įmonės darbuotojas Gediminas Žukauskas) arba be jo.
Susidomėjimas – didžiulis. Laisvos vietos greitai ištirpo. Rezervuarą, iš kurio vanduo paduodamas Žaliakalnio ir Centro gyventojams, „Kauno vandenų“ duomenimis, išvys apie 500 užsiregistravusių smalsuolių.
Kodėl tokia galimybė sudaryta būtent dabar? Dėl švenčiamo jubiliejaus ir dėl to, kad šiuo metu rezervuaras yra valomas. Tai daroma kartą per metus. Valymo ir dezinfekavimo procesas užtrunka apie savaitę. Išvalomas ant grindų nusėdęs apie sprindis mineralų ir kitų nuosėdų.
Lyg penkių metrų gylio bunkeris, kuris beveik šimtmetį stovi nė kiek nepakitęs.
Rezervuare nuolat palaikoma apie 5 laipsnių temperatūra. Jis – visiškai sandarus, neturi ir ventiliacijos sistemos. Lyg penkių metrų gylio bunkeris, kuris beveik šimtmetį stovi nė kiek nepakitęs, – taip šią vietą apibūdino viena iš ekskursančių.
Vienas „Kauno vandenų“ darbuotojas papasakojo, kad buvo norima atsisakyti rezervuarų ir vandenį gyventojams tiekti tiesiogiai, atlikti šiemet net bandymai, tačiau suvokta, kad turimais pajėgumais to nepavyktų padaryti. Be rezervuarų Kaunas dar nepajėgus išsiversti.
Papasakojo darbuotojas ir apie tai, kad sovietiniais laikais bandyta statyti rezervuarą Raudondvario plente, tačiau projektas buvo nesėkmingas – statinys turėjo trūkumų, leisdavo vandenį, tad galiausiai jis virto nuostoliais. Žinant tai, faktas, kad tarpukariu statytas rezervuaras vis dar naudojamas nepakitęs – žavi dar labiau.
„Plyšių? Neįmanoma“, – paklaustas, ar kada turėjo kokių trūkių šis lankomas rezervuaras, nusistebėjo „Kauno vandenų“ Turto valdymo skyriaus viršininkas Tadas Ivanauskas.
Pasak jo, pilno rezervuaro užtenka aprūpinti vandeniu Žaliakalnio ir Centro gyventojus parai.
Labiausiai baiminamasi elektros tiekimo trikdžių. Nelikus elektros, miestiečiai neaprūpinami vandeniu. Šiuo metu, kol vykdomos ekskursijos ir valymo darbai, vanduo paduodamas iš šalia esančio antrojo rezervuaro.
Instaliacijos kuria mįslingą atmosferą
Apsilankymo rezervuare metu specialų apšvietimą paruošė garso ir šviesos efektų kūrėjai „Disco4u.lt“. Garso takelį, kupiną konceptualių ir eksperimentinių garsų, sukūrė muzikinis projektas „Tykumos“, kurio autoriai – D.Bielkauskas ir K.Lučinskas – nuolat Lietuvos kultūrą šalies ir užsienio festivaliuose reprezentuojantys kūrėjai. Programa trunka 16 minučių.
Renginio metu taip pat galima aplankyti bendrovės muziejų ir pamatyti „Kauno vandenų“ technikos pavyzdžius.
„Puikūs įspūdžiai. Nustebino, kad mes turime tą patį, ką ir Stambulas. Teko ten lankytis“, – emocijomis dalijosi iš rezervuaro išlipusi moteris.
„Vandens nešėja“ – Kauno vandentiekio simbolis
Kaip skelbia „Kauno vandenys“, pirmosios žinios apie vandentiekį Kaune – iš XVI a., kai minimas savitakinis medinis vandentiekis iš Pakalnės gatvės į Senamiestį, kai tebuvo primityvios kanalizacijos tinklas, o duobių turinys buvo išvežamas vežimais su statinėmis.
Paradoksalu, bet vandens miestu vadinamame Kaune centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti tik 1929 m.
Kauno miesto valdybos sprendimu, 1878 m. iškasti pirmieji šeši viešojo naudojimo šuliniai Rotušės aikštėje, turguje, kapinėse, prieš miesto teatrą, Karmelitų, Žaliakalnio ir Šančių rajonuose.
Vanduo, kuris teka iš čiaupo ar dušo, šiandien mums yra savaime suprantamas reiškinys. Tačiau svarbiausiam gyvybės šaltiniui iki civilizuoto vandentiekio teko nueiti ilgą kelią. 90 metų – nuo pirmosios vandentiekio linijos iki moderniausių nuotekų valymo sistemų, nuo pirmosios 399 puslapių klientų registracijos knygos iki trečdalio milijono kauniečių. Paradoksalu, bet vandens miestu vadinamame Kaune centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti tik 1929 m.
Žaliakalnyje įsikūrusi vandentiekio stotis ne tik mena šį miesto modernizacijai reikšmingą įvykį, be yra ir tiesioginis, mūsų dienas pasiekęs, šio įvykio liudininkas. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio, architektų Stasio Kudoko bei Felikso Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metų laikotarpiu pastatyti Žaliakalnio vandentiekio stoties pastatai taip pat yra reikšminga, šiandien taip vertinamo kaunietiško modernizmo naratyvo dalis.
1938 m. užbaigto vandens rezervuaro sienos nišoje įmontuota autoriaus Broniaus Pundziaus sukurta skulptūra „Vandens nešėja“, kuri tapo Kauno vandentiekio simboliu.
Taigi 1929 gruodžio 15 d. pradėjo veikti centralizuotas Kauno miesto vandentiekis – iškilmingai paleistas Eigulių vandentiekio stoties pirmasis agregatas, o Rotušės aikštėje ištryško pirmasis Kauno hidrantas. Tai – dabartinių „Kauno vandenų“ gimimas. Pasak „Lietuvos Aido“, „pirmą tyro kaip krištolas to vandens stiklinę išgėrė į Kauno piliečių sveikatą burmistras Jonas Vileišis. Toliau vandens ragavo ministeriai, kiti svečiai ir kas tik prie šulinio pritilpo“.
„Kauno vandenų“ skelbiamais duomenimis, 1930 m. vandentiekiu naudojosi 340 vartotojų, linijų ilgis siekė 30 km. Tais pačiais metais Kauno Senamiestyje, Naujamiestyje bei Karmelitų rajone baigti kanalizacijos įrengimo darbai. O štai 2019 m. vandentvarkos ūkį jau sudaro 2 694,10 km vandens tiekimo ir nuotekų tinklų. Per parą iš požeminių vandens šaltinių išgaunama apie 65 tūkst. kub. m vandens ir išvaloma apie 74 tūkst. kub. m nuotekų.
1937 m. sausio 13 d. įvyksta pirmoji vandentiekio avarija – prie Eigulių kapinių sprogo magistralės linijos vamzdis. 1946-1949 m. vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklai klojami lėtai ir nekokybiškai. 1949 m. mieste jau trūko vandens.
1952-1953 m. pastatyta pirmoji magistralinė linija nuo Kleboniškio iki Eigulių stoties. 1956 m. į tinklus paduodamas vanduo iš naujos – Kleboniškio vandenvietės. 1957 m. prasideda Petrašiūnų vandenvietės istorija – paleisti 3 gręžiniai. 1963 m. į bendrą vandentiekio sistemą įjungta Vičiūnų vandentiekio stotis.
1999 m. rugsėjo 16 d. atidaryta moderni Kauno nuotekų valykla. 2016 m. nuotekų valykloje atidaryti Dumblo apdorojimo įrenginiai. 2017 m. pradėtas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų rekonstrukcijos projektas.
Neatsiejama valstybingumo dalis
„Kauno vandenų“ vadovas Ramūnas Šulskus teigia, kad Kauno vandentiekis, kuris atidarytas prieš 90 metų, buvo neatsiejamai susijęs su Lietuvos valstybės atkūrimu, tai buvo kaip valstybingumo požymis. Tuo metu vandentiekio atidarymo šventėje dalyvavo vyriausybės nariai, ministrai, tai buvo vertinama kaip didelis valstybės laimėjimas.
Vandentiekis buvo sukurtas savų specialistų pastangomis, konkrečiai – S.Kairio iniciatyva.
Vandentiekis buvo sukurtas savų specialistų pastangomis, konkrečiai – S.Kairio iniciatyva. Lietuva buvo gavusi užsienio kompanijų pasiūlymų suprojektuoti ir įrengti vandentiekio sistemą, tačiau tai buvo brangūs projektai, todėl pasiūlymų buvo atsisakyta, o viską atliko lietuviai. Pirmieji Eigulių vandenvietės šuliniai iškasti rankomis, be jokios technikos.
Pasikeitė ir vandens gavybos principai. Pirmasis vandentiekio projektas technologiškai buvo gerai apgalvotas. Tuomet buvo stengiamasi taupyti brangią elektros energiją, todėl naudotas vakuumo principas, kai vanduo į centrinį šulinį tekėdavo savo eiga. Dabar gręžiniai gręžiami naudojant modernią techniką ir į kiekvieną įmontuojamas elektros siurblys.
Vandens kokybė ir tuomet, ir po 90 metų išliko vienu svarbiausių įmonės tikslų. Todėl bendrovė Vičiūnuose esančioje vandenvietėje jau stato papildomus gerinimo įrenginius. Kitąmet jie turėtų būti pastatyti Eigulių-Kleboniškio vandenvietėje.
R.Šulskus tikina, kad Kaune esančios vandenvietės ir siurblinės yra renovuotos, tačiau pusė visų vamzdynų dar ir dabar yra nusidėvėję, juos reikia kuo skubiau atnaujinti. Šioje srityje, pasak jo, privaloma pasiekti europinį lygį. Bendrovės planuose – gręžti papildomus gręžinius esančiose vandenvietėse.
Vandenį iš Kauno veždavosi kaip suvenyrą
Prisiminimais pasidalijo ir Bronius Kriščiūnas, buvęs ilgametis „Kauno vandenų“ vadovas, VDU docentas: „Sovietmečiu, kai vadovavau Kauno vandens tiekimo bendrovei, iš Maskvos atkeliavo direktyva vandenį tiekti iš atvirų vandens šaltinių. Kitaip sakant, Kaunas turėjo vandentiekio tinklus prijungti prie Kauno marių arba Nemuno ir iš ten imti vandenį. Žinoma, tai buvo visiška nesąmonė, tačiau toms šalims, kurios neturėjo požeminio vandens, tai buvo išsigelbėjimas.
Pagalvokite, kokia geriamo vandens kokybė būtų tokiu atveju? Kiek reiktų pilti chemikalų, kad vanduo būtų tinkamas gerti? Mes atsisakėme šio reikalavimo ir toliau plėtėme požeminio vandens gavybą. Kai atvykdavo svečiai iš kitų sovietinių respublikų ar Lenkijos, jie visada girdavo Kauno vandenį ir prisipylę jo į talpas, veždavosi namo“.
