– Kokios tos pirmos dienos ministro poste?
– Rytoj vyksiu į ministeriją perimti darbų. Matysim, esam nusiteikę dirbti aktyviai nuo pirmų akimirkų.
– Kas keisis ministerijos vadovybėje? Ar visi viceministrai, patarėjai liks dirbti?
– Dėl būsimų paskyrimų bus žinoma jau rytoj. Galiu tikrai pasakyti, kad pakitimų bus, bet nenoriu iki galo sakyti nepašnekėjęs pirmiausia su ministerijoje dirbančiais žmonėmis. Darbo partija, kuri yra delegavusi viceministrę Jadvygą Zinkevičiūtę, neturi kitų alternatyvų, todėl jei niekas nepasikeis, ji tęs darbą, tuo labiau kad ir aš manau, kad dirba gerai. O jei bus kiti pasiūlymai, reiks susitikti ir šnekėtis.
– Buvusi ministrė Rimantė Šalaševičiūtė buvo priversta atsistatydinti po to, kai prisipažino pati davusi kyšį medikams. Nesitikiu, kad būsite labai atviras, bet ar tikrai pats niekada nenešėte nei saldainių, nei mokėjote už gimdymą?
Esu kitos kartos žmogus, kuris supranta, kad moka mokesčius ir už juos turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą.
– Ne, tikrai ne. Esu kitos kartos žmogus, kuris supranta, kad moka mokesčius ir už juos turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą. Kviečiu visus būti žymiai sąmoningesnius ir nežeminti medikų bendruomenės, nes jiems yra irgi nelinksma priiminėti žmonių brukamus „apdovanojimus“.
– Korupcija – viena iš didžiausių sveikatos sektoriaus problemų. Kokius būdus matote kyšininkavimui sumažinti?
– Viešumas ir skaidrumas. Čia ilgalaikė problema, medikų atlyginimai tikrai nėra adekvatūs už jiems tenkančią atsakomybę. Jie gali kilti tik jei mes priimsime sprendimus sistemos efektyvinimo linkme. Tarptautinės organizacijos, vertindamos Lietuvos sveikatos sistemą, kaip problemas išskiria efektyvumą, lovų skaičių, netolygų tinklą, taip pat ir korupciją. Šias problemas reikia spręsti.
Valstybė už pensininkus ar benamius jų gydymui moka triskart mažiau negu asmuo, gaunantis vidutinę algą, o juk būtent pensininkams tenka daugiausia paslaugų.
– Jūsų partijos kolegė Birutė Vėsaitė siūlė kurti padėkų fondą, ar jūs tokiai idėjai pritartumėte?
– Kai kurios ligoninės turi savo fondus, kur galima pervesti paramą. Gydytojų kišenių ta suma nepasiekia. Nežinau, ar čia būtų geras principas. Lietuva patenka tarp šalių, kur ir taip pacientui reikia susimokėti pačiam už kompensuojamųjų vaistų priemokos dalį ar procedūras. Įvesti dar vieną papildomą mokestį būtų neteisinga. Reikia peržiūrėti kitką. Reikia diskusijos tarp pagrindinių partijų, kokią sveikatos apsaugą norime matyti. Dabartinis finansavimas nėra pakankamas. Valstybė už pensininkus ar benamius jų gydymui moka triskart mažiau negu asmuo, gaunantis vidutinę algą, o juk būtent pensininkams tenka daugiausia paslaugų.
– Kokia jūsų nuomonė dėl privalomo gydymo nuo alkoholizmo?
– Dabartinis teisinis reglamentavimas yra pakankamas gydyti žmones nuo alkoholio. Reikia žiūrėti, kodėl neveikia sistema. Vienas dalykas, žmonėms nėra motyvacijos gydytis, antras – gal nėra pakankamas tinklas. Taip pat besigydančiam nuo alkoholizmo žmogui neužtikrinamas anonimiškumas, jei jis gydosi valstybinėje institucijoje. Jei jis po to norės įsidarbinti, turės pateikti pažymą, ir ji tam trukdo. Beje, reikia keisti ir visuomenės požiūrį: dalis šeimų jau supranta, kad reikia palaikyti šeimos narį gydymosi procese, ir ypač regionuose žmonės dažnai nesupranta, kad tai liga, kuri turi būti gydoma. Bet kas dėl priverstinio gydymo, tai ir dabartiniai įstatymai tai numato. Pakitimai įstatymuose neduotų apčiuopiamo realus proveržio.
– Kada bus bent jau dalinai kompensuojami skiepai nuo meningokoko B?
– Turime dvi skiepų rūšis – privalomieji skiepai, kuriuos valstybė kompensuoja, ir rekomenduojamieji skiepai. Reikia aiškiai skaičiuoti, kiek vakcinavus vaiką valstybė gali sutaupyti, jam nesusirgus po to. Meningokoko vakcina yra nauja, vos keli metai taikoma, pernai keli šimtai asmenų pasisiskiepijo, šiemet keli tūkstančiai. Manau, kad žiūrint į ateitį natūralu, jog valstybė plės privalomų skiepų, už kuriuos valstybė sumoka, sąrašą, ir meningokoko skiepai ten pateks. Bet kada, negaliu pasakyti, šiuo metu vyksta skaičiavimai. Šiemet dar galimybių, matyt, nėra, kad tai įvyktų.
Grįžta ligos, kurių nebuvo kelis dešimtmečius. Tokios tendencijos kelia nerimą.
Stebiu tendencijas antiskiepinių kampanijų, tai nėra gerai. Grįžta ligos, kurių nebuvo kelis dešimtmečius. Tokios tendencijos kelia nerimą.
– Kai kuriose ligoninėse diegiama tvarka, kai fiksuotas gydytojo atlyginimas siekia vos minimumą, o visa kita skaičiuojama nuo pacientų kiekio ir Ligonių kasų skiriamo finansavimo paslaugai. Yra ligoninių, kurios gydytojo algai skiria vos 10 proc. nuo ligonių kasų išmokos. Ar tai normalu?
– Ne visiškai taip yra, gal reiktų patikslint klausimą. Bet problema tame, kaip ligonių kasos yra įvertinusios paslaugas – ar paslaugos suteikimas atitinka realų įkainį. Kai kurios paslaugos nepakankamai įvertintos, ir ligoninės jas suteikia kitų paslaugų sutaupyto rezervo sąskaita. O šiaip konkretus atvejis su 10 proc. keistas, tikiuosi, kad klausimą uždavęs skaitytojas parašys man laišką ir išsiaiškinsim.
– Slaugytojai taip pat klausia, kada jie uždirbs daugiau nei minimumą. Ar suteiksite jiems vilčių?
– Prieš kelias savaites Sveikatos taryba turėjo posėdį būtent slaugytojų problemoms aptarti. Visiems aišku, kad slaugytojai uždirba mažiausiai, Vyriausybė ėmėsi veiksmų, algos šiek tiek pakilo. Kita vertus, reikia peržiūrėti slaugytojų teikiamas paslaugas. Žiūrėdami į europines tendencijas pamatytumėme, kad slaugytojai suteikia daugiau paslaugų, turi daugiau atsakomybių, jų tūkstančiui gyventojų tenka daugiau. O Lietuvoje daug įstojusių mokytis slaugytojų jnetęsia darbo savo srityje. Matyt, su tuo susijęs ir menkas darbo užmokestis.
– Ar nemanote, kad greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiantys darbuotojai turi būti prilyginti policininkams ir gaisrininkams, atsižvelgiant į nuolat patiriamą stresą, įtampą, darbo sudėtingumą, pavojingumą ir fizinių jėgų poreikį atliekant tiesioginį darbą?
– Faktas, kad neužtenka vien tik gerai įrengto reanimobilio ar kito automobilio, labai svarbu, kas jame dirbs, kiek žmogus bus kvalifikuotas, motyvuotas ir pasirengęs. Reikėtų su pačiais greitosios medicinos pagalbos darbuotojais padiskutuoti, kokias jie mato pagrindines galimas motyvuojančias priemones.
– Vaidas rašo žinantis, kad Vilniuje, Amatų gatvėje, veikia įstaiga, kuri per keliolika minučių „patikrina“ vairuotojų ir darbuotojų sveikatą ir išrašo reikiamas pažymas. Kaip vertinate tai, kad daugelis tokių sveikatos patikrinimų yra tik mokamas formalumas, o prie vairo sėda ir dirbti eina nebūtinai sveiki asmenys?
– Blogai vertinu. Tai reikia spręsti. Reikia galbūt kamera peržiūrėti, kaip vyksta patikrinimas, galbūt sumažinti sąrašą profesijų, kurioms tokie patikrinimai privalomi.
– Skaitytojai skundžiasi, kad net onkologinėmis ligomis sergantys asmenys ligoninėse maitinami ne pagal sveikos mitybos reikalavimus. Ką daryti, kad tai pasikeistų?
– Kiekviena ligoninė daro savo viešuosius maitinimo pirkimus. Yra bendros higienos normos, kurios numato, kokie reikalavimai turi būti, yra ir dietologų nustatytos normos, kiek žmogus turi gauti kalorijų. Yra įtrauktos tos normos į viešuosius pirkimus, aš tikiuosiu, kad jų laikomasi, antraip tai būtų teisės aktų pažeidimas. Galėtų būti skiriama daugiau lėšų maitinimui, bet toks dalykas, kad viskam jų niekada neužtenka.
– Šiuo metu tvarsčiai yra kompensuojami tik po 30 d. nuo opos/žaizdos užregistravimo. Ar planuojama kompensuoti tvarsčius nuo pirmos dienos po žaizdos užfiksavimo, kaip tai yra daroma Vakarų Europos šalyse?
– Dėl kompensavimo visos sistemos bus atskiri sprendimai, yra daug rezervo, dalykų, kurie nebeturėtų būti kompensuojami, pavyzdžiui, prieš keliasdešimt metų sukurti vaistai, kurių nauji analogai yra žymiai efektyvesni.
– Kokia jūsų nuomonė apie Lazdijų akušerijos skyrių. Kodėl jis uždaromas? Ar tikrai bus geriau, jei moterys turės vykti 50 kilometrų į kitą ligoninę?
Gal būsiu nepopuliarus, bet svarbu ne tai, kiek važiuoti kilometrų, o tai, kiek saugus yra gimdymas.
– Gal būsiu nepopuliarus, bet svarbu ne tai, kiek važiuoti kilometrų, o tai, kiek saugus yra gimdymas. Nesakau, kad Lazdijų ligoninėje nesaugu, bet, kita vertus, tai, kad ten net ne kasdien gimsta kūdikis, kelia ir kompetencijos, ir aparatūros išnaudojimo, ir pagalbos kokybės klausimus. Manau, Alytuje, jei kas atsitiktų, gimdyvės būtų žymiai saugesnės.
– Ar jūs rimtai nusiteikęs per aštuonis mėnesius įgyvendinti ketvirtąjį ligoninių restruktūrizavimo etapą? Ar tai įmanoma?
– Ketvirtas restruktūrizavimo etapas yra vyriausybės patvirtintas dokumentas. Jis yra įgyvendinimas, kai ką reikia pakoreguoti, bet jis turi būti padarytas, antraip matysime tas pačias ataskaitas ir rekomendacijas, kad Lietuvos sveikatos sistema neefektyvi, medikų algos mažos ir t. t. Jei suefektyvinsime savo sveikatos apsaugos sistemą, atsiras lėšų kitiems poreikiams tenkinti – maistui geresniam, vaistams, medikų atlyginimams.
– Laboratorinės diagnostikos ir kitokiai įrangai, kurios tarnavimo laikas 5-7 ir daugiau metų, o įdiegimas, personalo mokymas, akreditavimo ir kitų procesų keitimas kainuoja daug laiko bei resursų, maksimalus viešųjų pirkimų įstatymu leidžiamas reikalingų priemonių pirkimo laikotarpis yra tik 3 metai. Dėl to kad konkursus tenka skelbti dažniau, brangsta įrangos amortizacija, padidėja netiesioginės pokyčių valdymo išlaidos. Ar ketinama keisti viešųjų pirkimų tvarką?
– Mes turime ir kitus pavyzdžius, pavyzdžiui, ligoninės perka tuos pačius preparatus už besiskiriančias kainas. Vienas sprendimo variantų būtų centralizuotas pirkimas. Negaliu pasakyti, kad tai yra sprendimas, tai gali ir išauginti kainas, bet buvo iniciatyvos daryti regioninius centralizuotus pirkimus, kooperuojantis su aplinkinėmis valstybėmis. Baltijos regiono kooperavimasis, Lenkijos rinka, tai pajungus būtų galima išsiderėti kitokią kainą. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad perėjus prie centralizuotų rinkimų galima sutaupyti 10-15 proc.
– Kaip konkrečiai siūlote mažinti eiles poliklinikose, ypač pas specialistus? Ar, jūsų nuomone, tikrai reikia šeimos gydytojo siuntimo pas kitus specialistus, štai vienas chirurgas skundžiasi, kad jam darbo ne per daug, bet žmonės vien dėl to, kad jiems reikia siuntimų, vizito pas chirurgą turi pralaukti savaitę-dvi.
– Žinome tas problemas, šeimos gydytojas tikrai neturėtų būti tik siuntimus išrašinėjantis asmuo. Reikia išplėsti šeimos gydytojo kompetencijas, jo teikiamos paslaugos gali būti platesnės, tada ir aukštesnio lygio specialistų apkrovos mažėtų. Kita vertus, poliklininkos galėtų kooperuotis ir dalintis informacija apie eiles. Dabar vienur reikia laukti ilgiau, kitur mažiau, bet reikia suvokti, kad konsultacijos einama pas specialistą, o ne pas konkrečią pavardę. Galiu užtikrinti kiekvieną Lietuvos gyventoją, kad jei asmuo verčiasi praktika ir turi licenciją, jis yra aukščiausios kvalifikacijos specialistas.
Bet reikia suprasti, kad dabar populiaru pačiam diagnozuoti sau ligas forumus pasiskaičius. Tad pirminė grandis šeimos daktarų ir turi būti tam, kad diagnozuotų ligą.
– Daugiausia priekaištų sulaukėte dėl to, kad esate ne medikas. Kaip tikitės palaužti tą natūralų pasipriešinimą, kuris kyla medikų bendruomenėje, kai ministru paskiriamas žmogus ne iš jų tarpo?
– Aš manau, kad ministerijos vadovas yra politikas, kuris priima sprendimus įsiklausydamas į įvairias nuomones. Toks bus ir mano darbo pricnipas. Mes tikrai sugebėsime priimti efektyvius ir kokybiškus sprendimus. Esame pasiruošę vaisingam bendradarbiavimui. Būsiu vienas nedaugelio ministrų, kuris atrašys žinutes socialiniuose tinkluose ar el. paštu. Į kiekvieną žmogų bus reaguojama.
33 metų socialdemokratas J.Požela ministru buvo paskirtas ir prisiekė ketvirtadienį. Šias pareigas jis eis vietoj atsistatydinusios Rimantės Šalaševičiūtės.
J.Požela nežada revoliucijų, bet tikina pakeisiąs komunikacijos su medikais ir pacientais stilių. Taip pat jis sako ketinantis keisti kompensuojamų vaistų sąrašą ir taip sumažinti vaistų kainas. Ministras mano, kad jam pavyks greitai sutvarkyti elektroninio recepto sistemą, sumažinti eiles sveikatos įstaigose. J.Požela dar žada aiškiai reglamentuoti translyčių asmenų gydymo tvarką.
Daugiausia kritikos naujasis ministras sulaukė dėl savo jauno amžiaus ir su medicina nesusijusio išsilavinimo. Jis yra baigęs komunikacijos mokslus.
J.Požela yra septynioliktasis sveikatos apsaugos ministras nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais.
