Lietuva per dvejus metus sutinka priimti 1105 pabėgėlius iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos. Tai visuomenėje kelia prieštaringas reakcijas.
Reikia pripažinti, kad šiuo metu vyrauja neigiamas nusistatymas prieš atvykėlius, kurį dar labiau kursto kai kurių politikų pasisakymai. Pavyzdžiui, konservatorius Kęstutis Masiulis pabėgėlius yra pavadinęs beraščiais juodaodžiais.
Konservatorius Kęstutis Masiulis pabėgėlius yra pavadinęs beraščiais juodaodžiais.
Prisiklausę tokių kalbų žmonės ima manyti, kad atvykėliai kels chaosą ir teks jų saugotis. Dalis visuomenės atvirai sako netikinti, kad sugebės sugyventi su žmonėmis iš visiškai kitos kultūros.
Apie atvykstančius pabėgėlius pradeda sklandyti įvairūs mitai.
Juos mėgino išsklaidyti 15min.lt konferencijoje apsilankę Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos laikinoji generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.
– Skaitytoja rašo: „Aš iš migrantų tikiuosi paties baisiausio, net prieš pusmetį grėsmingai nuskambėjusi mintis, kad Baltijos valstybes gali pulti Rusija, man nebuvo tokia baisi, nes karas turi pradžią ir pabaigą, o čia atsikėlę migrantai bus visados. O dar žinant jų gebėjimą daugintis geometrine progresija, jausmas baisus.” Kas, jūsų nuomone, lietuvius verčia taip bijoti atvykstančių pabėgėlių?
Apklausos rodo, kad tie, kurie labiausiai bijo pabėgėlių, patys pabėgėlio niekada nėra sutikę
G.G. Daugeliui lietuvių nuomonė apie pabėgėlius formuojasi iš viešojo diskurso – žiniasklaidos, politikų pasisakymų. Daugelis viešų personų kalba apie saugumą ir grėsmes. Iš to ir kyla baimės. Kita vertus, apklausos rodo, kad tie, kurie labiausiai bijo pabėgėlių, patys pabėgėlio niekada nėra sutikę, niekada nėra šalia jų gyvenę, kartu vedę vaikų į darželį ir panašiai.
E.R. Visiškai pritariu. Būtent taip ir yra.
– Tarkime, atvažiuoja pabėgėliai, į Ruklą visi netilps, lietuviškai nemoka, klausimas, kiek iš jų moka angliškai. Tai kas pasakys, kaip su jais gyvent? Kaip reikės dirbti?
G.G. Manau, kad mūsų institucijos, SADM dėliojasi atsakingai, kokiais laiko tarpais ir po kiek žmonių atvažiuos. Dabar Rukloje gyvena apie 100 žmonių. Manau, tokiais kiekiais jie ir atvyks. Pagyvens ten po 24 savaites, o paskui bus perkeliami į 5 savivaldybes.
Ir dabar Rukloje jie mokomi lietuvių kalbos. Žinoma, kursai galėtų būti labiau pritaikyti kiekvieno žmogaus galimybėms. Kai kurie juk atvažiuoja nė nemokėdami rašyti. Tačiau motyvaciją mokytis pabėgėliai tikrai turi. Žmonės iš Afganistano, iš Sirijos daug greičiau kalbą išmoksta nei rusakalbiai atvykėliai.
– „Esu Londone dirbęs su sirais, jūs nieko apie juos nesuprantat – jie vagia, ką gali“ – rašo vienas skaitytojas. Kiti skaitytojai teigia, kad sirai yra tinginiai ir nori tik pašalpas gauti. Tokia yra stereotipinė nemažos dalies lietuvių nuomonė. Ar įmanoma nupiešti statistinio pabėgėlio, kuris atvažiuos į Lietuvą, paveikslą? Koks bus jo išsilavinimas, būdo ypatybės? Ar jie konfliktiški žmonės?
G.G. Turime 15 metų praktinę darbo patirtį, tačiau nupiešti portretą labai sudėtinga, juk tai – skirtingo išsilavinimo, skirtingą socialinį statusą turintys žmonės iš skirtingų religinių grupių. Lietuvio portretą irgi sudėtinga nupiešti: vienokie mes Lietuvoje, kitokie – Anglijoje. Dirbdami 15 metų pamatėme įvairių žmonių: vieni mandagūs, kiti – ne, vieni greitai randa darbą, kiti – ne. Tačiau juos vienija vienas bendras dalykas – tai yra žmonės, kurie negali grįžti į savo šalis.
E.R. Pirmiausia pasitraukia tie, kurie jaučiasi pažeidžiamiausi. Pirmiausia pradėjo bėgti net ne musulmonai.
– Kas atsitiko, kodėl taip masiškai ir kaip pagal laikrodį atvyksta migrantai? Kokios priežastys? Karai Artimuosiuose Rytuose visada vyko, kas dabar pasikeitė?
E.R. Žlugus Libijos valstybei, nors jos pačios piliečiai iš Libijos nebėga, tačiau žlugus sienų kontrolei, kitų aplinkinių valstybių pabėgėlių srautai labai padidėjo. Jei kalbame apie sirus, jie nutarė bėgti po to, kai paaiškėjo, kad Jungtinės Tautos nebesugeba aprūpinti jų net maistu, kitais būtinais dalykais, humanitarinė pagalba žlunga. Be to, jie suprato, kad jų pabėgimas nėra laikinas, kad greitai grįžti jie negalės. Žinoma, yra ir mados dalykas, be to, formuojasi prekybos žmonėmis tinklai, kurie formuoja kryptis. Gal po pusmečio tos kryptys pasikeis.
G.G. Jei vyksta karas, dažnai žmonės tiesiog persikelia gyventi kitur, bet tos pačios šalies viduje. 16 mln. žmonių pačioje Sirijoje pakeitė savo gyvenamąją vietą. Kai karas plinta, jie neturi, kur toliau savo šalyje bėgti. Vien Ukrainoje yra per 1 mln. persikėlusių žmonių. Labai realu, kad ir jie paskui pajudės į Baltijos šalis ir Lenkiją.
– Jeigu dabartiniai migrantai renkasi Vokietiją ar Švediją, vadinasi, jiems nereikia ramaus ir taikaus gyvenimo, o tik ekonominės naudos. Kodėl jūs vadinate juos pabėgėliais, o ne ekonominiais migrantais?
G.G. Pabėgėlis – žmogus, kuris savo valstybėje persekiojamas, jam kyla grėsmė. Kad ir kur jis norėtų gyventi, tai nekeičia fakto, kad jis negali grįžti į savo šalį.
E.R. Kol teismas nenusprendžia, negalime pasakyti, ar jis pabėgėlis, ar ne. Kokiu pagrindu bėgama iš kai kurių Afrikos šalių, kur karo nėra? Galbūt dėl seksualinės orientacijos jis negali gyventi savo šalyje ir yra persekiojamas?
O tai, ar žmogus yra ekonominis pabėgėlis, ar ne, yra labai slidi kategorija. Bendriausia prasme – visi yra ekonominiai pabėgėliai, nes visi nori gyventi geriau: ar jų netenkina atlyginimas, ar jie negauna pakankamai maisto, nes vyksta karas.
Vokietijos vyriausybė sako: mes pasistengsime geriau jus integruoti. Tuo metu mūsų viešajame diskurse kalbama, kaip mes jų nenorime. Užkoduota, kad žmonės vyksta ten, kur mano, kad bus geriau.
Užkoduota, kad žmonės vyksta ten, kur mano, kad bus geriau
Sukurtas mitas, kad yra kelios valstybės, kuriose ypač gerai gyventi: Švedija, Vokietija. Tačiau ten yra pakankamai didelės atvykėlių bendruomenės, tarkime, Švedijoje yra sirų ortodoksų bažnyčios bendruomenė. Taip lengviau integruotis į bendruomenę. Tai irgi svarbus momentas.
Jei Lietuvoje pragyvenimo lygis kils, daugės žmonių, kurie norės čia atvykti.
– Pabėgėliai užprogramuoti gauti pašalpas, nes Lietuvoje darbo leidimų išdavimo tvarka yra, švelniai tariant, tragiška. Ar nebus taip, kad jie bus priversti gauti pašalpas, nors ir norės dirbti?
G.G. Pašalpos yra dar vienas iš gajus stereotipas. Iš praktinio darbo galiu pasakyti, kad, jei žmogus gali mokytis, gauna profesiją, kuri reikalinga rinkoje, jis nori dirbti ir užsidirbti. Pašalpos tikrai yra labai mažos ir neleidžia oriai gyventi. Todėl pabėgėliai labai nori dirbti. Bent jau taip yra pradžioje. Tačiau norą labai sumažina patiris ieškant darbo, būsto ir patiriama diskriminacija.
E.R. Žinau, kad ne vienas pabėgėlis yra įkūręs įmonę Lietuvoje. Britai atliko tyrimą ir aiškinosi, kas verslesni – jie ar atvykėliai. Paaiškėjo, kad rytiečiams yra įprasta kabintis ir kurti verslą. Tuo tarpu vakariečiai mėgsta dirbti samdomais darbuotojais arba valstybės tarnautojais.
– Mačiau nemažai prieš mėnesį filmuotos medžiagos, kur Irane dvasiniai lyderiai per ruporus šaukia gausiai susirinkusiems vyrams, kad Alachas jų maldas išklausė ir dabar jų siųsti žmonės jau baigia užkariauti Romą, Prancūziją ir Vokietiją. Ar jūs galvojate, kad šie migrantai yra tik vargšai žmonės, kurie neturi jokių religinių tikslų?
E.R. Iš Irano žmonės bėga menkai, 1978–1979 metais pabėgo tie, kurie norėjo išvykti, jie jau įsikūrė užsienyje. Aš sakyčiau, kad gal turėtas mintyje Irakas. Todėl sunku komentuoti.
Kalbant bendrai, vieni žmonės labai liberalūs, kiti – sekuliarūs. Po to, ką kai kurie patyrė Vengrijoje, gal jie norės glaudesnio ryšio su Dievu ir taps konservatyvesni.
Žmonės labai skirtingi, nesinori spekuliuoti.
G.G. Noriu pažymėti, kad daugiau nei dešimt metų į Lietuvą kasmet atvyksta po 500–600 žmonių. Dauguma jų yra islamą išpažįstantys žmonės, jie eina į maldos namus ir niekam netrukdo.
– Mačiau, kaip Vengrijoje migrantai ant bėgių mėtė jiems nemokamai dalijamą maistą ir vandenį, rodė nepagarbius ženklus pareigūnams. Negi jų mentalitetas panašus į mūsų? Ar visada su viskuo sutinkantis lietuvis pajėgs iškentėti dar ir svetimšalių jiems rodomą nepagarbą, jų keliamą chaosą?
Po tokios patirties jie ne tik fiziškai išsekę, bet ir psichiškai palūžę
E.R. Jei mentalitetas panašus, tai sutarsime gerai. Chamas chamą pažįsta. Juokauju, žinoma. Kalbant apie įrašą – o gal tas maistas buvo jiems netinkamas vartoti? Kol kas mes apie Vengrijos pareigūnų, žurnalistų elgesį girdime labai blogų dalykų. Žeminimo ir paniekos yra labai daug. Gal tai ir sukelia nemandagų atsaką? Turime suprasti, kad pabėgėliai iki tol, kol ryžosi keliauti, dvejus metus gyveno palapinėje, tada nelegaliai keliavo per Turkiją, kėlėsi pergrūstais laiveliais ir vėl ėjo ėjo ėjo. Po tokios patirties jie ne tik fiziškai išsekę, bet ir psichiškai palūžę. Normalu, kad jie kartais elgiasi neadekvačiai. Pagirti už nemandagų elgesį negalėčiau, bet juos galima suprasti.
– Ar tiesa, kad, kaip rodo dauguma apklausų, daugelis Artimųjų Rytų musulmonų yra antisemitai, pritaria, kad už atsimetimą nuo islamo reikia mirties bausmės, mano, kad moteris yra vyro nuosavybė, pritaria mirties bausmėms homoseksualiems asmenims, neleidžia moterims mokytis, taip pat nekenčia krikščionių?
E.R. Galima kalbėti labai ilgai. Jei kalbame apie Vidurio Rytus, didžiuma gyventojų yra arabai – jie yra semitai. Jie negali būti antisemitai. Arabų antisionizmas, sutinku, yra. Didelė dalis arabų yra nusiteikę priešiškai žydų valstybės atžvilgiu.
Tačiau pasvarstykime: ar Lietuvoje moterys labai gerbiamos namuose jas skriaudžiančių vyrų? Ar moterims leidžiama veikti viešumoje? Sirijos atveju – ne.
Prisiminkime, kas moterims buvo leidžiama Sovietų Sąjungoje? Tai, matyt, dabar panašiai vyksta ir Sirijoje. Moterys nerūko viešumoje, nedėvi trumpų sijonų. Bet tai – ne valstybės programa, o labiau plaukia iš pačių moterų. Juolab kad pusė Sirijos negyvena karo sąlygomis.
– Daug šnekama apie tai, kad migrantų integracija užsiims nevyriausybinės organizacijos, bet ar yra užtektinai specialistų, kurie žinotų, kaip su jais reikia dirbti?
G.G. Integracija NVO užsiėmė ir iki dabar. „Caritas“ ir Raudonasis Kryžius savivaldybėse dirbdavo su pabėgėliais ir iki šiol. Žmonių savanorių tikrai reikės daugiau ir Rukloje, ir Raudonajame Kryžiuje, tačiau patirties ir žinių mes turime.
E.R. Tarp dirbančių Raudonajame Kryžiuje yra daug pabėgėlių, kurie patys sėkmingai integravosi ir praėjo tą procesą.
– Ar tiesa, kad į Lietuvą patekę pabėgėliai ilgai čia neužsibūna? Jei taip, kodėl? Ar galvojama apie tai, kaip Lietuvoje sulaikyti tuos 1105 pabėgėlius?
G.G. Dėl sulaikymo komentuoti sunkiau. Tačiau taip, dauguma iš jų pasirenka geresnio gyvenimo sąlygas kitose Vakarų Europos šalyse. Tačiau dvejus metus jie nuoširdžiai ir uoliai stengiasi sukurti gyvenimą Lietuvoje, tačiau ribotos galimybės susirasti būstą ir darbą juos nuo to atgraso.
Dvejus metus jie nuoširdžiai ir uoliai stengiasi sukurti gyvenimą Lietuvoje, tačiau ribotos galimybės susirasti būstą ir darbą juos nuo to atgraso
Būsto savininkai atsisako būstą nuomoti, o žmogus pavargsta gauti neigiamą atsakymą ir nusprendžia kurti gyvenimą ten, kur jo giminaičiai.
Tačiau politiniai pabėgėliai iš Rusijos ir Baltarusijos, tarkime, pagyvenę Belgijoje, grįžta gyventi į Lietuvą. Matyt, jiems tai kultūriškai artimesnė aplinka.
– Kodėl tarp pabėgėlių daugiau jaunų vyrų, o ne moterų ir vaikų?
E.R. Net ir turėdami savo šeimas ir mažamečius vaikus, vyrai dažniau ryžtasi bėgti pirmi, o paskui, jei pavyks įsikurti, pasikviesti visą šeimą. Taip apsaugoma šeima nuo fizinių vargų ir sunkios kelionės, sunkios pradžios svečioje šalyje. Garbaus amžiaus žmonių irgi yra nedaug, nes pabėgti reikia ir daug fizinių jėgų. Be to, kartais visa giminė sutaupo pinigų, kad galėtų pabėgti vienas, o paskui galbūt pasikviesti kitus.
G.G. Be to, ir bėgama į tas šalis, kurios leidžia lengvai susijungti šeimoms – pasikviesti savo žmonas ir vaikus. Lietuvoje ši tvarka kol kas yra biurokratinė ir sudėtinga.
– Ar pagal Koraną jie laiko kitatikius menkaverčiais? Kaip vertina atsivertusius į islamą?
E.R. Didelė dalis musulmonų net nežino, kas yra parašyta Korane, ir tikrai ne visi juo vadovaujasi. Tačiau islamas jiems yra geriausia religija, kuri konkuruoja su krikščionybe, nes į jį atsiverčia daug žmonių.
– Ar galite garantuoti, kad atvažiavusieji nepradės kelti neramumų, kaip kitur kelia, ir kad tarp jų nebus prievartautojų, iškrypėlių, „Islamo valstybės“ smogikų?
G.G. Pabėgėlio statuso suteikimo procedūra yra sudėtinga. Kiekvieno žmogaus atvejis nagrinėjamas labai detaliai. Tikimybė, kad jis yra padaręs nusikaltimų savo šalyje, visada yra, todėl vertinama labai atidžiai. Padeda tikrinti ir saugumo struktūros. Per tą laiką, kol Lietuva turi prieglobsčio prašymo procedūrą, tokių atvejų, kad pabėgėlio statusą gautų buvęs nusikaltėlis, nepasitaikė.
Dėl neramumų, mes, kaip valstybė, turime nutarti, kad stengsimės juos integruoti. Jei jie dirbs, ves vaikus į mokyklą, gyvens socialinį gyvenimą, tada tikimybė yra maža.
E.R. Niekas negali garantuoti, kad tarp tų žmonių nebus turinčių blogų kėslų. Lygiai taip pat, kaip negalime garantuoti, kad kuris nors Lietuvos pilietis niekada nenusikals. Gal ir niekas nenusikals, taip norėtume tikėtis, tačiau garantuoti negali niekas.
Lietuva iki šiol buvo viena iš griežčiausių šalių, suteikiant pabėgėlio statusą
Mes galime tik apsidrausti, kad tokių nebus, labai griežtai tikrindami. Tačiau štai iš Rusijos atvykusiam nusikaltėliui buvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje. Tokios klaidos turi būti taisomos. Nebus taip, kad ateis visi, atversime duris, ir iškart visi jie gaus „bilietukus“ su pabėgėlio statusu. Ne. Tai ilga procedūra, ir tik teismas gali nutarti, ar jis gaus pabėgėlio, ar papildomos apsaugos statusą, ar tik leidimą gyventi. Yra variantas ir „ačiū, ne“. Tokių išsiuntimų tikrai yra nemažai. Mes kalbame apie tūkstančius atvejų, kai žmonės buvo grąžinami. Lietuva iki šiol buvo viena iš griežčiausių šalių, suteikiant pabėgėlio statusą. Papildomą apsaugą dar galima gauti, bet tikrų pabėgėlių Lietuvoje labai nedaug. Jei kas nors galvoja, kad teismai automatiškai išduoda pabėgėlių statusą, taip nėra. Be to, Lietuva dėl kiekvieno iš 1105 žmonių klausimą spręs atskirai pati, jie neatvyks iškart su pabėgėlio statusu.
G.G. Lietuva priims pabėgėlius iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos – žmones, kurie bėga nuo politinio persekiojimo, ir, greičiausiai, jie Lietuvoje gyvens.
E.R. Dėl eritrėjiečių bus daug diskusijų ir darbo teisininkams. Dėl pabėgėlių iš Sirijos ir Irako, manau, irgi, nes ne visur tose šalyse vyksta karas.
