Ta proga šią savaitę vyksta iškilmingi minėjimai, konferencijos ir parodos, šeštadienį aukojamos šv. Mišios sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, išleidžiamas specialus pašto ženklas. Deja, nespėta išleisti atsiminimų knygos ir nežinoma, ar politiko vardu bus pavadintas viena iš Vilniaus tiltų, juolab aikštė ar gatvė.
A.Brazauskas: „Kas buvo ta partija? 3 proc. komunistų ir 97 proc. normalių žmonių. Tokių, normalių, Lietuvoje buvo 230 tūkst.“
Pakirstas vėžio, A.Brazauskas užgeso savo namuose Turniškėse 2010 m. birželio 26 d. Prostatos vėžį įveikęs A.Brazauskas prieš ketverius metus išgirdo naują diagnozę – limfmazgių vėžys. Kurį laiką nuo žiniasklaidos ir visuomenės slėpęs savo prastą, nors ir stabilią būklę, apie chemoterapijas prasitarė 2009 m. gegužę.
Prieš tų metų Kalėdas A.Brazauskas lankėsi Izraelyje, kur garsiausioje šalies klinikoje buvo atlikti modernūs sveikatos tyrimai ir skirti ypatingais vadinami vaistai. Deja, netrukus politiko sveikata pablogėjo. Sausio 10 d. dėl sepsio ir jo sukelto šoko bei inkstų veiklos sutrikimų A.Brazauskas atsidūrė Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Reanimacijos skyriuje, tačiau paskutines gyvenimo dienas praleido namie Turniškėse.
Žavėjo net Andrių Kubilių
Anot dienraščio „Rzeczpospolita“, jis daugeliui lietuvių keliolika metų buvo politinis patriarchas ir savotiška „politinė greitoji pagalba“. Per pirmuosius po Nepriklausomybės atkūrimo prezidento rinkimus, praėjus vos keletui metų po išsilaisvinimo iš Maskvos gniaužtų, buvęs komunistų vedlys gavo beveik du trečdalius balsų. Tai buvo įmanoma, nes A.Brazauskas pirmiausiai galvojo apie Lietuvos interesus ir parodė didelę drąsą, kai atsiskyrė nuo SSKP.
Stipri, istorinė, bet kartu žmogiška ir šilta asmenybė, sektinas pavyzdys, kaip dirbti tautai, – taip velionį pirmtaką įvertino prezidentas Valdas Adamkus: „Tai buvo stipri asmenybė ir geras politikas, kuris ištikimai dirbo labai sunkiu Lietuvai laikotarpiu, Niekas to nepaneigs. Jam teko ginti Lietuvos reikalus, kai valstybė formaliai dar neegzistavo. Jis išdrįso kritišku momentu apsispręsti, kurioje pusėje stovi, ir prisiimti atsakomybę, kaip pirmas žmonių išrinktas prezidentas, sukurti struktūrą ir prisistatyti pasauliui.“
„Scanpix“ nuotr./Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas |
A.Brazausko asmenybė susiformavo dar sovietmečiu, tačiau tautos lyderio savybės atsiskleidė Sąjūdžio pradžioje, kai jo vadovaujami Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos. Skirtingai nuo daugumos tuomečių bendražygių, jis liko su tauta, prisiimdamas ir lyderystės naštą. A.Brazausko apsisprendimas eiti į Nepriklausomybę daugeliui jo bendraamžių, gimusių tarpukariu, bet subrendusių ir karjerą padariusių sovietmečiu, buvo padrąsinimas nesipriešinti laisvei.
Tai buvo vienintelis Lietuvos politikas, buvęs visuose trijuose aukščiausiuose valstybės vadovų postuose. Net konservatorių vadovas, premjeras Andrius Kubilius pripažino nebuvęs ilgamečio socialdemokratų lyderio bičiulis ar bendramintis, tačiau žavėjęsis jo energija. Jo partijos kolegė Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad A.Brazauskas ne tik tvirtai stovėjo prie šturvalo savo jachtoje, bet ir sėkmingai laviravo didžiojoje politikoje tarp povandeninių srovių, kartais – net prieš srovę.
Stoti į partiją patarė ir tėvas
A. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaišiadoryse. Tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau apsigynė ir ekonomikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį.
Vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai, 7-ajame dešimtmetyje ėjo statybinių medžiagų pramonės ministro, Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas. 9-ajame dešimtmetyje tapo LKP CK sekretoriumi pramonės klausimais, kuravo energetiką. Prasidėjus Atgimimui, buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. A.Brazausko kandidatūrą parėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Sąjūdis.
„Rzeczpospolita“: A.Brazauskas daugeliui buvo „politinė greitoji pagalba“.
„Studijuodamas visai nesidomėjau partiniais dalykais, sportavau, – dienraščiui „Lietuvos rytas“ yra pasakojęs jis. – Po baigimo paskyrė į Kauno hidroelektrinės statybas. Dauguma kolegų buvo rusai iš Latvijos. Vieną kartą mano viršininkas sako: „Stok į partiją. Pažiūrėk, kas aplinkui valdžioj – vieni rusai. Reikia lietuvių. O be partijos nieko nenuveiksi, liksi eilinis inžinieriukas“.
Pasitariau su tėvu. Jis atsiduso ir pasakė: „Matau, karjeros kitaip nepadarysi. O tu sugebi daugiau, gali būti Lietuvai naudingas“. Taip ir įstojau. O kas buvo ta partija? 3 proc. komunistų ir 97 proc. normalių žmonių. Tokių, normalių, Lietuvoje buvo 230 tūkst.“
LKP atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos, netrukus atsiribojo nuo komunistinės praeities. A.Brazauskas pasakojo Maskvoje net 13 kartų mestas iš partijos ir spėjo nebuvęs geriausias narys. Išgirdo: „Davėme tau pirmojo sekretoriaus pareigas, manėme – tu internacionalistas. O tu, pasirodo, nacionalistas“. Per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m. spalį jis pranešė, kad valdžia katalikams grąžina svarbiausią šventovę – Vilniaus arkikatedrą baziliką.
A.Brazauskas pateko į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru, ėjo vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje.
Po kitų rinkimų, vykusių 1992 m. spalį, tapo Seimo pirmininku ir laikinai ėjo prezidento pareigas, o 1993 m. vasario 14 d. buvo išrinktas į jas, gavęs 60 proc. rinkėjų balsų ir įveikęs diplomatą Stasį Lozoraitį. Tuomet pasitraukė ne tik iš pirmaisiais Nepriklausomybės metais susikūrusios Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) pirmininko posto, bet ir iš partijos.
Montažas Oksanos Školnajos/A. Brazausko medžioklės trofėjų ekspozicija |
Kelti savo kandidatūrą antrai valstybės kadencijai jis atsisakė ir pasitraukė iš politikos, paaiškinęs, kad, kaip buvęs sovietų veikėjas, nebegali veikti nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje.
Pensijoje A.Brazauskas ištvėrė neilgai – į 2000 m. parlamento rinkimus vedė keturių partijų (LDDP, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją, buvo išrinktas Socialdemokratų partijos pirmininku. 2001–ųjų liepą žlugus valdančiajai koalicijai, jis įgyvendino dar vieną svajonę – pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei.
„Negaliu sėdėti sudėjęs rankų, kai priimami absurdiški sprendimai, kai šimtai tūkstančių žmonių be darbo arba ieškosi laimės svetur, kai apskritai Lietuva skęsta“, – tuomet sakė naujasis premjeras. Šį postą jis išlaikė po 2004 m. rinkimų, kuomet tryliktąją Vyriausybę suformavo socdemai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga.
Vyriausybei A.Brazauskas vadovavo iki 2006 m. birželio – penkerius metus, ilgiausiai po Nepriklausomybės atkūrimo. Dar kartą iš aukštų pareigų pasitraukęs vis tiek išlaikė savo įtaką Socialdemokratų partijoje, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, inicijavo ir globojo Valdovų rūmų projektą.
Tačiau kartą prisipažino, kad vienatvė buvo jo nuolatinė palydovė: „Buvau labai vienišas. Aštuonių kambarių prezidento name aš gyvenau vienas kaip vilkas. Man užteko tik darbo kabineto, miegamojo ir dušo – į kitus kambarius net neužeidavau. Žinau, kas yra vienatvė vakare tuščiame name be šeimos.“
Aiškinosi ir dėl memorandumo, ir dėl žmonos
Kai kurie A.Brazausko žingsniai, pavyzdžiui, 1995-aisiais Izraelio parlamente ištartas atsiprašymas žydų tautai dėl lietuvių, dalyvavusių Holokauste, buvo įvertinti nevienareikšmiškai.
Bene didžiausia užsienio politikos nesėkme laikomas Maišiagalos memorandumas. 1995 m. gegužės 20 d. prezidentas, tuometis premjeras Adolfas Šleževičius ir Latvijos vadovas Guntis Ulmanis pasirašė mūsų šaliai nenaudingą susitarimą dėl valstybės sienos Baltijos jūroje. Šis dokumentas nustatė, kaip dvi kaimynės pasidalys povandeninį šelfą su galimais naftos ištekliais. Kilus triukšmui, 1996 m. lapkritį A.Brazauskas atšaukė savo parašą.
A.Brazauskas: „Buvau labai vienišas. Aštuonių kambarių prezidento name aš gyvenau vienas kaip vilkas. Žinau, kas yra vienatvė vakare tuščiame name be šeimos.“
Ilgai teko aiškintis ir dėl Vilniaus viešbučio „Draugystė“ (dabar – „Crowne Plaza“) privatizavimo. Ši istorija buvo apipinta pikantiškomis asmeninio gyvenimo detalėmis. Viešbučio savininke tapo Kristina Butrimienė, ilgus metus palaikiusi su A.Brazausku artimus santykius, o 2002 m. už jo ištekėjusi. Politikui, kuris su pirmąja žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dukras dvynes – medikę Audronę Usonienę ir menotyrininkę Laimą Mertinienę – ne vienerius metus buvo priekaištaujama, neva jis padėjo dar tik būsimai sutuoktinei privatizuoti „Draugystę“. Dabar pati K.Brazauskienė aktyviai dalyvauja politikoje.
Kita vertus, prezidentaujant A. Brazauskui buvo išvesta Rusijos kariuomenė, pradėjome kelią į Europos Sąjungą ir NATO. Buvęs komunistų lyderis pasirašė laišką Aljanso generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą, Atėnuose pasirašė po Stojimo į ES sutartimi. Dvyliktosios ir tryliktosios Vyriausybių vadovas savo įpėdiniui Andriui Kubiliui paliko kylantį ūkį, kurį netrukus nusmukdė pasaulinė krizė.
Karjeros laiptais jis stumtelėjo ir savo finansų ministrę Dalią Grybauskaitę – ją išsiuntė dirbti pirmąja Lietuvos eurokomisare. Šis postas tapo tramplinu į prezidento postą.
Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo, buvo aistringas medžiotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas, sukaupė didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Buvo įsteigęs savo vardo fondą, išleido keletą knygų.
Buvo Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Kijevo, Minsko humanitarinio universitetų garbės daktaras, pagerbtas aukščiausiai valstybės apdovanojimais – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Prieš pat mirtį pelnė ir Rusijos Garbės ordiną už indėlį stiprinant dvišalį bendradarbiavimą bei gerus kaimyninius santykius.
A.Brazausko vardu pavadinta Kaišiadorių 1-oji vidurinė mokykla. Pernai Kaišiadoryse, jo tėvų name, buvo atidarytas muziejus, kuriame pristatomas buvusio šalies vadovo gyvenimas šeimoje. Tapęs inžinieriumi, A.Brazauskas pats tą namą suprojektavo ir su broliu bei tėvu pastatė.