Ernestui prieš išvykstant į batalioną, jį paklausėme apie motyvus, paskatinusius tarnybą atlikti savanoriškai, apie tai, kaip sprendimą įvertino artimieji ir draugai, apie vaikino ateities planus.
Neseniai 19-ojo gimtadienio sulaukęs Ernestas Vilimas pasakojo, kad užaugo didelėje, jaukioje, mylinčioje šeimoje. Vaikinas mokėsi ir baigė Viekšnių gimnaziją, kol kas nestudijuoja, laisvalaikiu sportuoja, domisi kovų menais, mėgsta skaityti istorines knygas, laisvalaikį leisti su draugais.
Pasak Ernesto, ateiti į kariuomenę jis nusprendė dar gerokai anksčiau nei buvo priimtas įstatymas, atvėręs kelią šaukimui į devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.
„Į kariuomenę mane atvedė ne įvairaus pobūdžio lengvatos, bet patriotizmas ir Tėvynės gerovės troškimas“, – sakė Ernestas.
Neretam devyni mėnesiai kariuomenėje gali atrodyti per ilgas laikas išsiskirti su artimaisiais, draugais. Ernesto teigimu, būtent išsiskyrimas su mylimais žmonėmis ir jam pačiam atrodo didžiausias su tarnyba susijęs iššūkis. Tačiau vaikinas visiškai jam pasirengęs ir į tarnybą žiūri kaip į jam naują įdomią ir naudingą patirtį, kurį pravers gyvenime.
„Būtų puiku, jeigu visi jaunuoliai savo „brangų“ laiką skirtų mokslams, šeimai, karjerai, bet vargu ar dauguma tai daro. Tad kodėl gi neišbandžius savo jėgų kariuomenėje? Gal būtent šioje aplinkoje susiformuos naujas, brandesnis požiūris į gyvenimą, – dalijosi Ernestas – Norėčiau, kad tarnyba mane pakeistų į gerąją pusę, užgrūdintų nuo gyvenimo sunkumų.“
Ernesto šeimoje visi vyrai yra ragavę „kario duonos“
Paklaustas, kaip sprendimą dėl tarnybos vertino artimieji ir draugai, vaikinas pripažino, kad reakcijų buvo įvairių: „Vieni palaikė, kiti nepiktai pasišaipydavo, o nesidžiaugė ir nepalaikė tie, kurie patys baiminosi tarnybos.“
Ernestas taip pat pasakojo, kad dažniausi nuogąstavimai buvo dėl saugumo padėties Europoje ir to, kad karo atveju, pasak draugų, jam pirmam tektų stoti į fronto liniją. „Į šiuos draugų nuogąstavimus atsakydavau, kad bent žinosiu, kaip elgtis tokiu atveju", – prieš išvykdamas į tarnybą mintimis dalijosi Ernestas.
Ernesto šeimoje visi vyrai yra ragavę „kario duonos“. Tėtis privalomąją tarnybą atliko dar sovietų kariuomenėje, vyresnieji broliai – nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje: vienas kaip šauktinis, kitas kaip krašto apsaugos pajėgų savanoris. Tad natūralu, kad ir Ernestui kariuomenė atrodo kaip „vyriškumo mokykla“.
Ernesto nuomone, šaukimas į Lietuvos kariuomenę turėtų būti privalomas visiems vyrams. Paklaustas, ar į privalomąją pradinę karo tarnybą turėtų būti šaukiamos ir moterys, Ernestas buvo mažiau reiklus. Jis neprieštaravo, kad merginos tarnautų, tačiau, jo teigimu, gynyba pirmiausia yra vyrų pareiga, o moterims skirta puoselėti šeimą.
Paklaustas, kaip sprendimą dėl tarnybos vertino artimieji ir draugai, vaikinas pripažino, kad reakcijų buvo įvairių
Ernesto klausėme, ar baigęs šauktinio tarnybą, norėtų tęsti kario profesinę karjerą. Vaikinas sakė tokio tikslo sau nekeliantis, matantis sau ir kitų gyvenimo kelių, bet neatmeta ir galimybės likti kariuomenėje, jei tarnyba jam patiktų. „Jeigu nutiktų taip, kad pasilikčiau kariuomenėje, norėčiau tarnauti elitinėse pajėgose, nes būtent ten susiburia geriausieji iš geriausių“, – sakė pirmasis atnaujintos devynių mėnesių nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos savanoris.
Noras būti tarp geriausių ir lyderių vaikiną paskatino pasirinkti šauktinio tarnybą Dragūnų batalione. „Ten bus susirinkę savanoriai. Visi motyvuoti, visi turi bendrą tikslą. Manau, jog neteks sutikti simuliuojančiųjų ir klausytis verkšlenimų atliekant užduotis, tad būsime patys rimčiausi savanoriai kariai“, – samprotavo vaikinas.
