Bent kartą per metus ją aplanko buvę bendražygiai, susibūrę į Pirmosios vyriausybės narių klubą, o šią vasarą K.Prunskienė svečiuose priėmė ir ministrą pirmininką Saulių Skvernelį.
Pirmasis aplankęs premjeras
„Šiemet buvo toks malonus siurprizas – premjeras buvo atvykęs. Labai maloniai pabendravo. Nuo mamos ligos pradžios, suprantant vyriausybės vadovų užimtumą, S.Skvernelis buvo pirmasis premjeras, kuris rado laiko ir galimybių apsilankyti“, – pasakoja K.Prunskienės sūnus Vaidotas Prunskus, prisimindamas vasarą įvykusį ministro pirmininko vizitą.
Buvusi premjerė seka politines aktualijas. „Žinoma, kaip be šito“, – akcentuoja jos sūnus, pasakodamas, kad žinių laidų K.Prunskienė nepraleidžia. Ir ne viskas, ką jose mato, jai patinka.
„Turi savo nuomonę. [...] Yra dalykų, kuriais ji pasidžiaugia, yra ir tokių, kai matosi nusivylimas veide“, – sako garsios politikės sūnus.
Jokių didesnių pokyčių K.Prunskienės gyvenime pastaruoju metu nėra. Gyvena ji pagal specialią dienotvarkę, į kurią įtraukti ir sporto užsiėmimai, ir uždavinių sprendimas atminties lavinimui. Po namus ji vaikšto pasiramsčiuodama lazdele, išlikęs, pasak sūnaus, ir kalbos sutrikimas: „vieną sykį kalba visai neblogai, galima susišnekėti, kitą sykį žodeliai maišosi.“
„Susitinkame su ja 3–2 kartus per metus: per gimtadienį, per Kazimierines ar šiaip vasarą. Ji surinko mus ir sakė: „vyrai, kiekvienas jūs savo srityje premjeras“, – prisimena Pirmosios vyriausybės narių klubo prezidentas, buvęs pramonės ir prekybos ministras Albertas Sinevičius.
Kalbėdamas apie 2018-aisiais darytą ministrų kabineto nuotrauką, jis skaičiuoja, kad tuščių vietų joje – jau 8: K.Prunskienė ir Algis Dobravolskas neatvyko fotografuotis dėl prastos sveikatos, o 6 buvusių bendražygių jau nebėra.
Lietuvos liaudies partijos įkūrėją insultas ištiko 2012-ųjų vasario 26-ąją, per jos gimtadienį. Namuose sukniubusią moterį rado jos artimieji, atvykę pasiimti K.Prunskienės į planuotą gimtadienio šventę. Jai atlikta sudėtinga galvos smegenų operacija. Insultas K.Prunskienei pažeidė kairįjį smegenų pusrutulį, ištiko dešinės pusės paralyžius. Kiek atsigavusi po patirtos nelaimės, ji pradėjo reabilitaciją – iš pradžių Lietuvoje, vėliau – Maskvoje.
Skirtingų laikmečių vyriausybės – panašūs iššūkiai
A.Sinevičius sako, kad lyginant pirmąją laikinąją vyriausybę, įkurtą 1918-aisiais, ir pirmąją po nepriklausomybės atkūrimo, galima rasti daug paralelių.
Tvyrant grėsmei iš bermontininkų, lenkų, bolševikų, 1918 m. susirinkęs ministrų kabinetas premjeru išsirenka Augustiną Voldemarą. „Ir A.Voldemarui sako – imk ir daryk. O ką daryti? Kariuomenės nėra, bolševikai lenda, pinigų nėra, 85 proc. žmonių nemoka rašyti, pramonės jokios“, – apie realybę po Pirmojo pasaulinio karo pasakoja ministras.
A.Voldemaras keliavo į Europą ieškoti pripažinimo ir finansavimo. „Kol žmogus nuvažiavo, kol susigaudė, girdi raginimus, kad atvažiuotų atgal, nes jau nebėra premjeras“, – pasakoja A.Sinevičius.
1990-aisiais, pasak jo, irgi būta panašių iššūkių.
„1990-aisiais mes turėjome akademikus, turėjome milžinišką pramonę, bet vėl – prie sienos – Sovietų Sąjungos kariuomenė, vizos, pasai, muitinė, pinigai – Sovietų Sąjungos. Tiekimai visi – į Rytų pusę, už rusišką rublį niekur pasaulyje nieko negausi.
Išvažiavo Voldemaras ir sužinojo, kad jį nuėmė. Panašiai griuvo ir mūsų pirma vyriausybė. Dar man teko kartu su K.Prunskiene nuvažiuoti pas G.Bushą, M.Tatcher, H.Kohlį, F.Mitterrandą. Čia K.Prunskienės yra pralaužti ledai Vakarų pasaulyje“, – kalbėjo jis.
K.Prunskienei atsistatydinus ir į premjerus skyrus Albertą Šimėną, visi likę kabineto nariai liko tie patys. Panašiai buvo ir tarpukario vyriausybėse. Tas pats A. Voldemaras, vadovavęs pirmajai laikinajai vyriausybei, II, III, IV ministrų kabinetuose buvo užsienio reikalų ministras, vėliau vėl vadovavo ministrų kabinetui – šįkart – XIV.
„Taip ir mes pradirbome: aš – 5-iose vyriausybėse, J.Biržiškis – 7-iose, J.Olekas – 7-iose, A.Saudargas – 7-iose, L.Ašmantas – 5-iose“, – vardijo buvęs pramonės ir prekybos ministras.