Lietuvos literatūros ir tausosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė atkreipia dėmesį, kad pavasarį žemė patiria ypatingą būseną: viskas atgyja, sprogsta, dygsta. Žemė tarsi atsiveria žemdirbystei. Ir – ne tik.
„Manyta, kad žemei atsivėrus į ją sugrįžta ir mirusiųjų sielos: jos aplanko savo gimtuosius namus, neretai užsuka ir į bažnyčią. Iš XVII–XVIII amžiaus rašytinių šaltinių yra žinomas posakis – vėlių Velykos. Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ar šeštadienį vėlės sklendžia per pradedančius žaliuoti laukus ir aplanko gyvus artimuosius. Todėl prieš Velykas derama pagarba būdavo atiduodama protėvių kapams, juos aplankant ir net padedant margintų kiaušinių. Galvota, kad tai labiau slaviškas paprotys, bet yra senųjų šaltinių, rodančių, kad dažytų kiaušinių būdavo padedama ir Lietuvoje ant kapų“, – pasakoja sakytinės tautosakos specialistė.
Šokimas lenton
Žinių apie Velykų papročius ir tradicijas ji ieškojo senuosiuose rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos bei įvairiuose lingvistiniuose ir folkloriniuose šaltiniuose. Be to, daug įdomių pasakojimų išgirdo ekspedicijų po Lietuvą metu, kai keliaujant po kaimus klausydavosi vyresnio amžiaus žmonių prisiminimų.
Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ar šeštadienį vėlės sklendžia per pradedančius žaliuoti laukus ir aplanko gyvus artimuosius.
Pirmąją Velykų dieną pakilę nuo vaišių stalo namiškiai būtinai išeidavo į lauką – kiemą, pievelę ar pamiškę. Ne tik tam, kad pajustų ryšį su gamta, bet ir dėl to, kad atliktų tam tikras apeigas. Viena iš jų vadinama „Šokimas lenton“.
„Jai atlikti ant žemės padedamas rąstas, ant jo – lenta. Vienoje jos pusėje atsistoja vienas jaunuolis, kitoje – kitas. Supdamiesi jie šokteli ir suduoda į žemę. Tikėta, kad tokiu būdu ne tik pabudinama žemė, bet ir paskatinamas jos derlingumas – taip prašoma gero javų ir linų derliaus“, – pasakoja N.Laurinkienė.
Lalavo ir svotų linkėjo
Dar viena archajiška Velykų šventės apeiga – supimasis. „Nuo senų laikų supimasis buvo sietas su vaisingumo magija. Lietuvių papročių aprašymuose užfiksuota, kad supimasis duos gerą linų derlių, be to, pažadins moters vaisingumą. Tai – universalus ritualas, aprėpiantis ir gamtą, ir žmogų. Lietuvių apeigos rodo, kad kartais vaikinai supdavo merginas arba ant sūpuoklių sustodavo dviese ir kartu supdavosi“, – žiniomis dalijasi Lietuvos literatūros ir tausosakos instituto darbuotoja.
Antrąją Velykų dieną dar nevedę jaunuoliai eidavo lalauti. Dzūkijoje tai būdavo labai populiaru, o kituose regionuose – ne taip.
Lalauti eidavo į tokius namus, kuriuose yra netekėjusių merginų. Iš pradžių pagiedodavo šventą giesmę ar kelis jos posmus, o paskui dainuodavo „lalinkas“, linkėdami ko nors merginoms: „Kad Dievulis duotų po Velykų svotų“, „Mergos kad tekėtų, daug vaikų turėtų“.
Tėvai vaikams pasakodavo, kad tai Velykų bobutė, Velykų zuikių padedama, ankstų rytą stūmė vežimaitį su kiaušiniais ir vaikams paliko dovanų.
Dovanų – pora kiaušinių
Skirtinguose Lietuvos regionuose Velykas švęsdavo kitaip. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje žinomi tokie mitiniai personažai kaip Velykė, Velykų bobutė ar Velykų zuikis.
„Vaikai iš samanų susukdavo lizdelį ir padėdavo jį ant palangės ar gėlių darželyje, o Velykų rytą jame rasdavo du kiaušinius. Tėvai vaikams pasakodavo, kad tai Velykų bobutė, Velykų zuikių padedama, ankstų rytą stūmė vežimaitį su kiaušiniais ir vaikams paliko dovanų“, – pasakoja N.Laurinkienė.