Šimtai žmonių susirinko tylomis palydėti Ievą Strazdauskaitę į amžino poilsio vietą. Urną iš gedulo namų palydėjo kanklių muzika.
Policija lydėjo ilgą kortežą iki pat bažnyčios. Čia – paskutinės Šventos Mišios už žiaurios lemties ir piktadarių rankos atimtą gyvybę.
Solidarumo su nelaimės paliestais žmogžudystės aukos artimaisiais ženklai dar matomi – įstaigose ir privačiuose namuose nuo pat ryto dega atminimo žvakės.
Bažnyčioje – ypatingas susitelkimas. Paprašyta nefilmuoti ir nedrumsti trapios ir jautrios atsisveikinimo akimirkos.
Kunigas šv. Mišias pradėjo užuojauta artimiesiems ir visai Lietuvai: „Užuojauta Lietuvai ir mums visiems, kad mes tokie.
Argi šiandien Ievutė ne šventoji? Tai ji dabar mus moko išminties, meilės tikėjimo, pasitikėjimo. Mylėkime vienas kitą, kaip tai darė Ievutė.“
Netektis, suvienijusi Lietuvą, pažadinusi meilę
Kunigas žodžius tarė ašarų prispaustu balsu. Visa kalba buvo dedikuota meilei, kurią Lietuvos žmonėse pažadino velionės netektis: „Sunku kalbėti. Kiek daug gali vienas žmogus. Kiek gali reikšti meilė artimui? Mylėti, būti mylimu.
O, kad visada tauta būtų vieninga kaip šiandien. Kokie mes galingi būtume. Kaip šiandien to reikia – tos šviesos, to žiburio.
Viešpats Dievas gyvena ten, kur jam leidžiama įeiti. Svarbiausia – leisti Dievui įeiti. Įeiti galima tik ten, kur kieno jau esama iš tikrųjų, kur kažkas gyvena – kur iš tikrųjų gyvena.
Tikiu kad šiandien visi mes čia esantys, visa tauta atveriame savo duris, kad jis įeitų – Viešpats Dievas. Svarbiausia, kad žmonės melstųsi, nedarydami reklamų ir panašiai.
Maldos, vienybės, meilės. Mums visiems reikia tos šviesos, kad gyventume ir kurtume gražią ateitį. Nenutraukime to ryšio, nes meilė vienija, stiprina. Jei nutrūksta tas ryšys – tarp vaikų ir tėvų, anūkų ir senelių – mes susvetimėjame, sužvėrėjame.
O, kad visada tauta būtų vieninga kaip šiandien. Kokie mes galingi būtume. Kaip šiandien to reikia – tos šviesos, to žiburio.
Mieli parapijiečiai, miela Lietuva. Štai tas dvasinis ryšys, kuris mus jungia – Dievo meilė su mirusiąja kankine Ievute. Juk ir ji džiaugiasi matydama, kas vyksta. Amžinybėje, Dievo prieglobstyje, Dangaus karalystėje. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad turbūt nė už vieną vyskupą ar kitą žmogų taip nesimelsta.“
Baltų rožių kilimas
Kapinaitėse, esančiose Plungės pašonėje, kone pačioje kalvos viršūnėje, atsirado dar vienas kauburėlis.
Vėjas gesino žvakes, tačiau rožės savo baltumu švietė iš tolo.
Su malda, giesmėmis ir kanklių muzika I.Strazdauskaitės artimieji atsisveikino su savo brangiu žmogumi.
Urnai atgulus į žemę, visi papuošė amžino poilsio vietą baltų rožių žiedais. Žiedas prie žiedo. Ašara prie ašaros.
Visi dar ilgai stovėjo, susispaudę kuo arčiau vienas kito, kuo arčiau skausmo veriamos šeimos. Dabar beliko tik prisiminimas ir apkabinimas. Žvarbus vėjas gesino žvakes, tačiau rožės savo baltumu švietė iš tolo – gedulu ir meile, kurią visiems paliko Ieva.
