Dar būdama paauglė Lina išvyko su tėvais gyventi į Londoną, tačiau daugiau nei per 10 ten praleistų metų naujos gyvenamosios vietos taip ir nepamėgo. Anglijoje visi vaikšto pavargę, bėga, skuba, o atstumai – itin dideli. Moteris netgi praminė šią šalį „depresine“.
Jaučiau, kad tampu buka. Kad gyvenu ne savo gyvenimą. Nebemačiau, kur tobulėti, nors dirbau žymaus kulinaro Jamie Oliverio restorane administratore, – teigė į Lietuvą grįžusi emigrantė Lina.
„Viskas ten tarsi štampuota. Kas antras žmogus turi magistro laipsnį, bet net nemoka anglų kalbos. Jaučiau, kad tampu buka. Kad gyvenu ne savo gyvenimą. Nebemačiau, kur tobulėti, nors dirbau žymaus kulinaro Jamie Oliverio restorane administratore. Uždirbdavau 1 600 svaro sterlingų, tačiau atskaičius privalomąsias išlaidas pragyvenimui likdavo tik apie 300. Tokį patį procentą nuo gaunamos algos galima būtų susitaupyti ir Lietuvoje.
Man net pasiūlė persikelti į naują restoraną, kuriamą kultūros paveldo pastate, tačiau nebegalėjau Anglijoje būti nė minutės. Geriau Lietuvoje, kur žmonės po darbų susimąsto dar kokios veiklos, o ne tingi, paprasta padėjėja dirbsiu.
Net susituokti ir išsiskirti Londone – kaip į pasimatymą nueiti ir pasakyti „viso gero“. Gerai ten nebent tiems, kurie vieniši ir nori šėlti“, – nuomonę apie šalį, kurioje praleido 12 metų, išdėstė keturmetį vaiką viena auginanti Lina.
Būsto paskola Londone? Neįmanoma
Emigrantei pabodo kaskart skrendant iš Lietuvos lėktuve lieti ašaras. Grįžus į Londoną būdavo sunku iš naujo adaptuotis. Vien nuo minties apie Angliją pašnekovė pasijusdavo tarsi katė, kišama į pilną vandens vonią. Ne išeitis – ir kraustymasis į mažesnį miestą. Ten, anot Linos, gaji emigrantų diskriminacija. Gali būti net sumuštas, o tai nutiko ne vienam pažįstamam.
„Lietuviai tokie vieningi. Kad ir nužudyto Remigijaus Morkevičiaus pavyzdys. Žmonės aukoja jo šeimai, nors velionio reputacija ir šlubuoja. Aukoja ir kitiems, kas paprašo pagalbos. Gal tai vyksta dėl to, kad mes pažįstame vienas kitą? O Anglijoje ant problemos ištikto žmogaus visiems nusišvilpti.
Lietuvoje ir vieniša mama būti parankiau. Ten pagimdai ir jau po pusmečio turi grįžti į darbą. Nekalbu jau apie būsto paskolą, apie kurią, gyvendamas Londone, gali tik pasvajoti. O štai Lietuvoje gali imti po metų. Anglijoje turi uždirbti bent jau 24 000 svarų sterlingų per metus, kad galėtum sau leisti už 1 000 svaro sterlingų išsinuomoti miesto pakraštyje bendrabučio tipo mažytį kambarėlį.
Jei darbas – centrinėje dalyje, vien važinėjimuisi metro per mėnesį paklosi apie 220 svarų sterlingų. O kur dar maistas, auklės samdymas vaikui... Vienatvė ten spaudžia ir finansiškai, ir morališkai. „Dėjau kryžių“ ant Anglijos“, – toliau liejosi Lina.
Jai nebuvo sunku Londone palikti tiek tėvus, tiek draugus. Tiesa, dėl savo sprendimo jaučiasi esanti juoda avis giminėje. Niekas iš artimųjų nesupranta to didžiulio jos troškimo grįžti į Lietuvą.
Esu jaunas, darbingas žmogus su lietuvišku pasu, o turiu jaustis kaip koks laikinas studentas iš užsienio. Noriu dirbti, mokėti mokesčius, o visiems atrodo, jog turiu tikslą sukti kokias nors machinacijas, – teigė emigrantė.
Deklaruotos gyvenamosios vietos galvosūkis
Tačiau grįžti į gimtinę ne taip jau ir lengva. Parvykusi gruodžio 13 d. Lina netruko susirasti potencialaus darbdavio – dirbs restorano vadybininke Kaune. Tačiau iškilo problema: kur deklaruoti savo gyvenamąją vietą? Kol to neina padaryti, moteris su vaiku lieka be tam tikrų socialinių garantijų, negali užrašyti vaiko į darželį.
„Apsistojau trumpam pas močiutę, bet deklaruoti gyvenamosios vietos pas ją negaliu – ji prarastų našlės lengvatas, mokėtų papildomus mokesčius. Negaliu ant jos pečių to užkrauti.
Nuomotojai taip pat nesutinka, bijo, jog po to negalės manęs su vaiku iškrapštyti lauk. O prie savivaldybės gali prisideklaruoti tik asmenys, turintys psichikos problemų, vaikų namų gyventojai ar benamiai. Ką man daryti? Esu jaunas, darbingas žmogus su lietuvišku pasu, o turiu jaustis kaip koks laikinas studentas iš užsienio. Noriu dirbti, mokėti mokesčius, o visiems atrodo, kad turiu tikslą sukti kokias nors machinacijas.
Net nemokamo gydymo negaliu gauti. Visur turiu mokėti, o darbo dar nėra. Neduok Dieve, kas atsitiktų – virusai juk visokie dabar plinta“, – pagrindinę problemą išdėstė moteris.
Ji abejoja, ar deklaruotos gyvenamosios vietos neturėjimas nesutrukdys jai ir įsidarbinti. Su darbdaviu teigė apie tai dar nekalbėjusi.
Tik grįžusi moteris susisiekė su Kauno miesto savivaldybe, klausė patarimo, tačiau galiausiai, matyt, įkyrėjusi sulaukė tik pasiūlymo grįžti iš ten, kur atvykusi.
„Skaudu, kai valdininkai taip kalba: nepatinka Lietuvos įstatymai, važiuok atgal į savo anglijas, visi sugalvoja, ką daryti, ir tu sugalvosi. Kaip, tai išgirdęs, jaunimas gali norėti čia grįžti? Kodėl taip sunku kur nors prisideklaruoti? Neturi deklaruotos vietos – neturi nieko.
Mačiau, skelbimuose siūlo net 50 eurų, kad kas nors leistų pas save namuose prisideklaruoti. Vadinasi, problema yra. Visur atsimuši tarsi į sieną. O noriu tik dirbti ir įsikurti Lietuvoje. Ką darysiu, jei nepavyks išspręsti problemos? Protestuosiu prie savivaldybės“, – piktinosi Lina.
Siekta sutramdyti sukčiaujančius
Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento atstovų teigimu, gyvenamosios vietos deklaravimo tikslas – rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, gerinant viešąjį administravimą, užtikrinant optimalų paslaugų teikimą gyventojams. Taip pat žmonių gyvenamosios vietos deklaravimas padeda užtikrinti viešąjį saugumą, pašto paslaugų kokybišką užtikrinimą ir pan.
Asmens gyvenamoji vieta svarbi planuojant ir paskirstant mokesčius, planuojant darželių ir mokyklų poreikį bei kt. Tam tikroje vietovėje gyvenantys ir gyvenamąją vietą deklaravę žmonės sumokamais mokesčiais prisideda prie tos vietovės infrastruktūros gerinimo: jų sumokėtų mokesčių dalis skiriama miesto plėtrai, gatvių priežiūrai, įrengti ir prižiūrėti dviračių ar pėsčiųjų takus, puoselėti viešąsias erdves.
„Prie savivaldybės“ 6 mėnesių laikotarpiui deklaruojami tik benamiai, vaikų globos institucijas palikę asmenys, stacionare teismo sprendimu gulintys psichikos problemų turintys ligoniai, kaliniai.
Be to, deklaruodamas gyvenamąją vietą asmuo tam tikra prasme išreiškia savo santykį su valstybe. Pavyzdžiui, asmuo deklaruotu adresu gauna jam skirtą svarbią korespondenciją, kvietimą balsuoti bei įgyvendina kitus savo socialinius interesus.
„Buvo dažnų situacijų, kad asmenys, įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir gyvenamąją vietą deklaravę tam tikroje savivaldybėje, realiai joje negyveno. Nemažai savivaldybių ne kartą yra nurodę, kad asmenys savanaudiškais tikslais siekia būti įtraukti į tą apskaitą, kad galėtų pasinaudoti įvairia socialine parama arba, atvirkščiai, norėdami išvengti privalomų mokėjimų ar kitų įsipareigojimų.
Todėl buvo priimtas ir 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, įpareigojantis asmenis, registruotus „prie savivaldybės“, iki 2018 m. sausio 1 d. deklaruoti faktinę gyvenamąją vietą – nurodyti, kokiu konkrečiu adresu gyvena“, – deklaravimo reikalingumą ir pokyčių priežastis paaiškino Vidaus reikalų ministerija.
„Prie savivaldybės“ 6 mėnesių laikotarpiui deklaruojami tik benamiai, vaikų globos institucijas palikę asmenys, stacionare teismo sprendimu gulintys psichikos problemų turintys ligoniai, kaliniai.
Išeitis yra: veik už nuomotojo nugaros
Pasak Viešojo valdymo politikos departamento atstovų, naujos redakcijos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas kaip tik ir sudaro sąlygas lengviau, paprasčiau ir lanksčiau deklaruoti gyvenamąją vietą, ypač tiems, kurie neturi nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto.
Deklaruojant gyvenamąją vietą turi būti pateiktas patalpos ar pastato savininko sutikimas arba nuomos ar panaudos sutartis. Tai yra nuomos sutartis prilyginama savininko sutikimui.
„Nuomos sutartis neprivalo būti patvirtinta notaro, užtenka, kad ji būtų bet kokios rašytinės formos. Nuomos sutartyje gali būti nurodytas nuomos sutarties terminas, tad deklaravimo duomenys galioja ne ilgiau, kaip iki nurodytos datos“, – išeitį Linai pateikė Viešojo valdymo politikos departamentas.
Tą patį patvirtino ir Panemunės seniūnė Rasina Žolynienė. Pasak jos, turint nuomos sutartį, deklaruoti gyvenamąją vietą nuomojamame bute galima ir apie tai neperspėjus buto savininko. Mat sutartyje dažniausiai šalys sutaria, kuriam laikui butas nuomojamas. Būtent tam pačiam laikui galima ir deklaruoti gyvenamąją vietą.
„Leidimas deklaruoti gyvenamąją vietą nesuteikia jokių turtinių teisių. Be to, būsto savininkas, duodamas sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą ar pasirašydamas nuomos sutartį, gali nurodyti tikslią datą, iki kada asmeniui leidžia gyventi savo būste.
Suėjus nustatytam terminui, laikinų gyventojų gyvenamosios vietos duomenys Gyventojų registre bus panaikinami automatiškai, tad pačiam savininkui atskiro prašymo dėl to teikti nebereikia“, – tai, kad baimė dėl sunkumų panaikinti nuomininkų deklaravimo duomenis yra nepagrįsta, patikino VĮ „Registrų centro“ spaudos atstovė Kristina Petrošienė.
Turint nuomos sutartį, deklaruoti gyvenamąją vietą nuomojamame bute galima ir apie tai neperspėjus buto savininko.
Gyvenamosios vietos nedeklaravimas gali sutrukdyti asmeniui gauti tam tikras paslaugas, kurias suteikiant, pagal teisės aktus, yra privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas: įvairių rūšių socialines išmokas, socialines paslaugas, švietimo paslaugas ir kt.
Pasak K.Petrošienės, asmuo, nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos, gali patirti rūpesčių tokiose srityse kaip balsavimas, patekimas į mokymosi įstaigas, vairuotojo pažymėjimo gavimas ir pan.
„Registrų centro“ duomenimis, šiuo metu į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Lietuvoje yra įtraukta apie 82 tūkst. asmenų. Dar šių metų pradžioje tokių buvo 106 tūkst., taigi gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų mažėja. Tačiau daugelis jų tikriausiai gyvena draugų, giminių ar nuomotame būste, tik dėl įvairių priežasčių pasirenka oficialiai nedeklaruoti gyvenamosios vietos. Tai reiškia, kad prireikus tokį asmenį būtų sunku surasti.
Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimas arba melagingas pateikimas užtraukia administracinę atsakomybę – įspėjimą arba baudą nuo 5 iki 14 eurų. Pagal galiojančius teisės aktus nėra institucijos, kuriai būtų pavesta prevenciškai tikrinti, ar asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą.
Įsidarbinti kliūčių nėra
Atsakydama į tai, kad Lina nenori deklaruoti gyvenamosios vietos pas močiutę, K.Petrošienė patikino, jog lengvatos mokesčiams priklauso ne nuo būste gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičiaus, o nuo jų gaunamų pajamų sumos – gali būti, kad keliems asmenims apsigyvenus kartu, jų pajamų riba peržengtų numatytąją lengvatoms gauti.
Teisės aktai nenumato, kad įsidarbinti norintis asmuo privalo turėti deklaruotą gyvenamąją vietą. Tad kliūčių Linai pradėti dirbti, tiek „Sodros“, tiek Valstybinės darbo inspekcijos teigimu, būti negali.
„Darbo kodeksas nenumato reikalavimo priimant į darbą asmeniui būti deklaravusiam gyvenamąją vietą. Ji nėra reikšminga darbo santykiams. Reikia nurodyti tik adresą, kuriame darbuotojas gyvena, kad jis gautų korespondenciją.
Tiesa, prieš pradedant dirbti, būsimas darbuotojas privalo pasitikrinti sveikatą. Tais atvejais, kai darbuotojams nėra teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, pvz., darbinasi grįžęs emigrantas, dėl sveikatos patikrinimo, privalomo įsidarbinant, apmokėjimo ir atlikimo vietos gali susitarti šalys“, – pabrėžė Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė.
Savivaldybės turėtų būti suinteresuotos turėti kuo daugiau deklaravusiųjų gyvenamąsias vietas: gyventojų pajamų mokestis (GPM) keliauja ten, kur yra deklaruota gyvenamoji vieta.
Štai sostinės valdžia, norėdama į Vilniaus miesto biudžetą surinkti daugiau GPM, kurį būtų galima skirti viešajam transportui, gatvių apšvietimui, naujiems dviračių takams, miesto saugumo gerinimui, miesto aplinkai ir parkams, naujiems vaikų darželiams ir kitoms svarbioms miesto sritims, 2012 m. ėmė teikti elektroninę paslaugą, per kurią deklaruoti gyvenamąją vietą Gedimino pr. 24-40 esančiame bute buvo galima neišeinant iš namų.
Taip jie užkirto kelią didelių pinigų, vis keliavusių į kitas savivaldybes (dėl ten deklaruotų gyvenamųjų vietų), nors žmonės faktiškai dirbo ir gyveno sostinėje, naudojosi jos infrastruktūra, praradimui.
