Toli ieškoti nereikia – pastarųjų metų įvykiai tiek su socialiniais darbuotojais, tiek ir su vaiko teisių užtikrinimo padėtimi šeimose – rodo, kad kol kas šalyje viskas tik ir lieka hipotetiniuose apsvarstymuose, įvairių programų projektuose arba eklektiškame bandyme adaptuoti kartais kultūriškai nepriimtinas vakarietiškas patirtis bei modelius.
Kaip šiandien pastebėjo LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, kol kas nėra sistemingo ir nuoseklaus susikalbėjimo tarp institucinio, griežtos funkcionierių atsakomybės, o galiausiai – nuoširdaus darbo su vaiku ir jo šeimos nariais (nesvarbu, ar tai būtų globėjai, tėvai, patėviai, seneliai).
Šioje vietoje vertėtų akcentuoti ir tinkamo socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, vaiko teisių apsaugos specialistų bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų paruošimo stoką. Kaip pabrėžia Kazimiero Simonavičiaus universiteto Tarpdalykinio vaiko teisių tyrimų centro (TVTTC) direktorės pavaduotojas dr. Tomas Butvilas, „egzistuoja įvairios prevencinės ir postvencinės programos, bet kol kas šiuo metu labiau visa tai primena gaisro gesinimą nei problemos ištakų sistemingą paiešką ir nuoseklų darbą su visais šeimos nariais bei suinteresuotomis vaiko ugdymo ar priežiūros institucijomis“.
Atsakomybė pastebėti – kiekvienam
Dr. Aida Kišūnaitė, Kazimiero Simonavičiaus universiteto TVTTC vadovė pastebi, kad smurto prieš vaikus problema Lietuvoje, ne kartą akcentuota Jungtinių tautų vaiko teisių komiteto išvadose, eilinį kartą mirties forma drebina valstybę: „Abejingų nelieka, tačiau neabejingi, deja, yra visi tik mirties akivaizdoje. Bandome visi mąstyti apie tai, kur ieškoti atsakymo, siekiant suprati kaip buvo galima užkirsti kelią tokiai nelaimei.
Atsakingi yra visi, kurie turi bent minimalų kontaktą su vaiku tiesiogiai ar jo šeim
Kur yra spraga: įstatymuose, jų įgyvendinime ar tiesiog žmonių sąmonėje. Atsakymas – visur. Kodėl?
Todėl, jog įvykio analizė parodė, jog „Išsiaiškinta, kad vaikas buvo sumuštas ne kartą“. Kyla pagrįstas klausimas – kodėl nebuvo išsiaiškinti tie kiti kartai kai vaikas buvo sumuštas? Tikriausiai išsiakinus smurto grėsmę arba pirmojo smurto atvejį, „kitų“ atvejų ir mirtino paskutinio „kito“ atvejo būtų išvengta. Kas atsakingas už išsiaiškinimą? Lietuvoje – niekas. Užsienio valstybėse – visi“, – teigia dr. Aida Kišūnaitė.
TVTTC vadovė pabrėžia, kad atsakingi yra visi, kurie turi bent minimalų kontaktą su vaiku tiesiogiai ar jo šeima. Tai yra gydytojai, pas kuriuos moteris lankosi nėštumo metu ir kurie turi matyti ir įvertinti būsimos mamos psichinę ir fizinę būklę, bei gali susidaryti įspūdį apie šeimą, kurioje gims vaikelis. Gimdymo namų, kuriuose pirmą kartą šį pasaulį išvysta vaikas, darbuotojai, vaikų gydytojai, kurie skiepija vaikus ir prižiūri nuo gimimo, vaikų darželio auklėtojai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos tarnybos ir bet kas kitas, kas turi bent minimalų ryšį su vaiku.
Panašu, jog Kėdainiuose mirtinai sumušto vaiko aplinka jau rodė pavojaus ženklus, t. y „Vaikui pradėjus lankyti darželį pedagogai pastebėjo, kad vaikas yra mušamas, tačiau tyrimas buvo nutrauktas.“ Kas vyko toliau? Vaikas liko namuose su motinos sugyventiniu, jau anksčiau teistu dėl disponavimo narkotikais ir patekusiu į teisėsaugos akiratį dėl smurto prieš mažametį.
Sugyventinių pora nebuvo jokios tarnybos akiratyje, vaikas liko aplinkoje, kur akivaizdu, kad rizikos veiksnių buvo daugiau nei apstu. Ką reiškia tai, kad nėra jokio nuoseklaus t. y. žingsnis po žingsnio apgalvoto bei tęstinio kovos su smurtu prieš vaikus įgyvendinimo mechanizmo, ką, beje, yra akcentavęs Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos komitetas dar 2013 m. ?
Problema – socialinių darbuotojų kompetencijos stoka
TVTTC tyrėja dr. Živilė Vilma Jonynienė teigia, kad „Blogiausia yra tai, kad smurtą visomis jo formomis tiesiog toleruojame absoliučiai visur – namie, mokykloje, gatvėje ir net teikdami socialinę pagalbą. Nes laisvai interpretuojamu įstatymu galime sau tai leisti, ir leidžiame kiekvienas pagal savo supratimo lygį. Reikalingas nedviprasmiškas įstatymas, nustatantis nulinę toleranciją bet kokiam smurtui. Įskaitant ir „eilinį, įprastą“ vaiko auklėjimą jį aprėkiant. Nereiktų bijoti tokio įstatymo – jis įpareigotų keisti vaiko auklėjimo taktikas ir bendradarbiauti visiems tarpusavyje ieškant būdų, kaip to pasiekti. Egzistuoja didelė problema dėl su vaikais dirbančių specialistų kompetencijos. Kol kas ir jie toleruoja „švelnesnes“, pagal kiekvieno asmeninį supratimą, smurto formas“.
Dr. Živilė Vilma Jonynienė atkreipia dėmesį, kad turime puikių vaiko teisių ir gerovės ekspertų, edukologų, psichologų ir teisininkų, kurie susibūrė KSU Tardalykiniame vaiko teisių tyrimų centre.
„Trūksta tik politinės valios apsispręsti tikriems pokyčiams ir suteikti įgaliojimus su vaiko teisėmis moksliniame ir tarptautiniame kontekste dirbantiems žmonėms koordinuoti ir įgyvendinti tuos pokyčius. Bendradarbiauti su tarptautiniais ekspertais vaiko teisių apsaugos esminės pertvarkos srityje – tik tokį kelią matyčiau tikram pokyčiui siekiant vaiko gerovės, siekiant panaikinti smurtą prieš vaiką ir tragišką smurtinį „auklėjimą“ šeimose“, – teigia dr. Živilė Vilma Jonynienė.
Matyt, kol nebus vieningo tiek valdančiųjų sutarimo, tiek ir kitų atsakingų organizacijų geros ir sykiu politinės valios bei ryžto, tol ir turėsime ganėtinai fragmentišką – be aiškaus pagrindo ar gairių – darbo su socialinės rizikos šeimomis paveikslą.
Klausimas, ką turėtų kiekvieną dieną, t. y. nuolat, daryti visos atsakingos institucijos (ir kiekviena detaliai žinoti savo atsakomybes), kai yra bent minimalus psichinio ar fizinio smurto prieš vaiką atvejis, lieka atviras. Atsakymas „Nieko nedaryti“ netinka, nes tai veda prie vienintelės pasekmės – Kėdainių keturmečio berniuko tragedijos.
