Po kolegos savižudybės vienas po kito apie klaikias sąlygas prabyla gydytojai: yra, kur patyčios – įprastos

„Pirmą kartą mes, Lietuvos medikai, atvirai kalbame apie darbe patiriamą psichologinį smurtą, perdegimą, nusivylimą ir viso to kainą – netektis. Mes tampame drąsesni priimti ir teikti pagalbą vienas kitam, tačiau nebegalime atsakomybės už savo ir kolegų sveikatą nešti vieni. (...) Skaudūs, tačiau neretai nutylėti įvykiai medikų bendruomenėje rodo, jog sisteminiai pokyčiai yra būtini. Kviečiame visas suinteresuotas šalis į viešą diskusiją“, – feisbuke rašo Jaunųjų gydytojų asociacija.

Vienas iš Medikų sąjūdžio įkūrėjų, gydytojas Vytautas Kasiulevičius išdėstė nuomonę, kad niekas nepasikeis, kol nebus įvestos vadovų kadencijos.

„Kolegos savižudybė mums visiems labai skaudi. Daug medikų tai suvienijo ir sukėlė didelį pasipiktinimą vyraujančiais santykiais darbovietėse. Lietuvos medikų bendruomenė vardija kaltųjų pavardes ir reikalauja teisingumo. Kokiu personalijų pakeitimu besibaigtų ši tragiška istorija esminiai pokyčiai prasidės tikrai ne tada, kai į pensiją beišeinantį vadovą pakeis jaunesnis. Esamoje sistemoje naujasis gali subtiliau manipuliuoti ir tapti dar blogesniu už buvusį.

Pokyčiai prasidės tada, kai gydymo įstaigų skyrių vedėjai ir centrų vadovai privalės būti keičiami ne vėliau, kaip po dviejų kadencijų pabaigos. Tą sakiau jau daug kartų viešai ir privačiai visiems įtakingiausiems. Deja, šio sprendimo Seimas, atakuojamas įtakingų medikų lobistų, taip ir nepajėgė priimti“, – apgailestavo jis.

Anot V.Kasiulevičiaus, pokyčiai prasidės tada, kai įstatymais bus įtvirtintos medikų savivaldos teisės bent jau viešajame sektoriuje, o ligoninių tarybos taps ne direktoriaus ar jo pavaduotojų priedėliu, o tikra medikų bendruomenės interesų atstovavimo vieta.

„Pokyčiai prasidės tada, kai medikų bendruomenė ne žvakutes degins, o susidūrę su kolegos persekiojimu visas skyrius parašys prašymus išeiti iš darbo. Pokyčiai prasidės tada, kai gydymo įstaigų profesinių sąjungų vadovai po ligoninės ar poliklinikos direktoriaus daužymo kumščiu į stalą, ne bėgios šlapintis, o trenks ant stalo darbuotojų sprendimą streikui“, – feisbuke rašė jis.

Jauno mediko mirtis paskatino prabilti ir daugiau gydytojų.

Degamos žvakutės prie Sveikatos apsaugos ministerijos nusižudžiusio mediko atminimui

+14

D.Jauniškis: yra kam mobingas – norma

Darius Jauniškis savo įrašą apie kolegos mirtį taip ir pradeda: „negaliu tylėti!“.

Jis dalijasi asmenine patirtimi ir pasakoja, kad nors pats prieš 20 metų būdamas ortopedijos-traumatologijos specialybės rezidentas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje jautėsi labai gerai, pažinojo kolegų, kurie į darbą ėjo kaip į katorgą.

Teko matyti, kaip garbus gydytojas, į operacinį protokolą netyčia įrašęs žodį „extripatio“, nuleidęs galvą eina prie lentos ir, kaip koks pirmokas, savo kolegų, rezidentų, studentų akivaizdoje ant lentos 10 kartų rašo žodį „extirpatio“.

„Man buvo labai keista girdėti, kaip kolegė, tuo metu atliekanti akušerijos-ginekologijos rezidentūrą pasakodavo, kaip pareidavo vakare namo, įsikniaubdavo į pagalvę, išsiraudodavo, o ryte eidavo į ligoninę, kaip į katorgą kęsti nuolatinių žeminimų“, – rašo jis.

Pasak mediko, tuomet žodžio „mobingas“ niekas nežinojo, tačiau kai kuriose klinikose tai buvo norma.

„Antrais mano rezidentūros metais likimas mane nubloškė į abdominalinės chirurgijos skyrių VGPUL, kur išėjau įvadinį mobingo kursą. Tik mums, traumatologams, jie nieko negalėjo padaryti. Tikrą košmarą sovietinę „dedovščiną“ pamatėm Santariškių pilvo chirurgijos klinikoje, kuriai vadovavo prof. Algimantas Bubnys.

Teko matyti, kaip garbus gydytojas, į operacinį protokolą netyčia įrašęs žodį „extripatio“, nuleidęs galvą eina prie lentos ir, kaip koks pirmokas, savo kolegų, rezidentų, studentų akivaizdoje ant lentos 10 kartų rašo žodį „extirpatio“.

Tradicinė profesoriaus bausmė buvo – „2 mėnesius neoperuosit“. Ji buvo skiriama be aiškios gydytojo klaidos ar aplaidumo, tiesiog priklausomai nuo nuotaikos. Ką reiškia chirurgui tokia bausmė? Tą patį, ką reikštų sportininkui nesportuoti ar muzikantui negroti 2 mėnesius. Tai smūgis žemiau juostos“, – dalijasi patirtimi gydytojas.

Mobingas yra ne vieno skyriaus, ar vienos ligoninės problema. Tai visos medikų bendruomenės problema.

Jis sako savęs klausiantis, ką pats padarė, kad vadovauti be patyčių nesugebantys gydytojai to ir nedarytų. „Tai slegia ir mano sąžinę“, – pripažįsta D.Jauniškis.

„Mobingas yra ne vieno skyriaus, ar vienos ligoninės problema. Tai visos medikų bendruomenės problema. Vadovai, kurie neišlaiko išbandymo valdžia, turi būti nušalinami nuo valdžios“, – rašo jis.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė

Buvusi bendrakursė: jis buvo emociškai išprievartautas

Savo nuomone pasidalijo ir gydytoja psichiatrė Ieva Viltrakytė, nusižudžiusio gydytojo bendrakursė.

Medikės teigimu, jis buvo perspektyvus, nuoširdus, atsidavęs gydytojas.

„Niekada neatsimenu, kad būčiau mačiusi jo veidą be tos tylios, paslaptingos, visad truputį liūdnos šypsenos. Šiandien jau suprantu, ką ji slėpė“, – rašo ji.

I.Viltrakytė sako niekada nesitikėjusi, kad būti gydytoju gali būti skausminga ar net nelabai garbinga.

„Kad tu šiame šimtmetyje gali patirti smurtą iš pacientų ar vadovų, kad supermama arba teta iš mažo miestelio, neturinti nieko bendro su medicina, iš tavęs gali ko nors pakeltu tonu rei-ka-lau-ti.

Pamenu, kaip gydytojui „nepriklausydavo“ švari patalynė naktinio budėjimo metu belaukiant iškvietimų. Ir iš namų nešdavomės miegmaišius. Pamenu, kad jausdavau baimę išeiti į tualetą ar įsipilti vandens pacientams matant. Nes gaištamas jų brangus laikas. O ir šiaip, juk susitikimui skirtas vienženklis minučių skaičius.

Tu šiame šimtmetyje gali patirti smurtą iš pacientų ar vadovų, kad supermama arba teta iš mažo miestelio, neturinti nieko bendro su medicina, iš tavęs gali ko nors pakeltu tonu rei-ka-lau-ti.

Mano stalčiuje visuomet laukia krūva nesurašytų popierių. Mano pacientai nuoširdžiai stebisi, kodėl elektroninio recepto išrašymas, jei pasiryžtu bandyti, trunka ilgiau nei popierinio, o kai kurie apskritai nustemba, kodėl teberašau ranka. Taip, kartais aš nenaudoju savo proto, o naudoju ranką. Mano valandos eina kažką pildant, keverzojant, o ne mąstant“, – kasdienybę atskleidžia gydytoja.

Ji sako, kad daugelis draugų nesupranta, kodėl ji dirbanti nuo aštuonių iki aštuonių.

Bet mano kursiokas nusižudė. Po budėjimo.

„Aš atsakau, kad šiuo metu turiu energijos ir yra puiki proga įsilieti į darbo rinką, gerinti savo, kaip specialistės, žinomumą. Tačiau iš tikrųjų aš norėčiau nuosavų namų. O iki jų atrodo dar taip toli...“ – lieja širdį I.Viltrakytė ir lygina lietuviškas sąlygas su amerikietiškomis, kur ligoninėje gydytojai dirba 4 valandas per dieną, nes laikoma, kad ilgiau produktyviai mąstyti profesionalas tiesiog nebegali.

Medikė nurodo pati negalinti skųstis, nes jos darbovietės yra nuostabios, o vadovai yra puikūs.

„Bet mano kursiokas nusižudė. Po budėjimo. Emociškai galutinai išprievartautas ir praradęs viltį, jog ateityje „bus geriau“. Kad ateis ta diena, kai jo smegenų vingiai, jo sprendimai ir jo mąstymas bus labai labai reikalingi“, – apgailestavo gydytoja.