Savęs paieškos
V.Vosylius buvo iš tų, kurie po mokyklos baigimo nesiblaškė ir nesuko galvos, kur stoti. „Fizika mane domino nuo vaikystės, dar labiau susidomėjau paskutinėse klasėse. 11 klasėje teko lankytis Vilniaus universitete, susižavėjau juo ir kažkaip labai norėjau įstoti“, – argumentus dėstė pašnekovas.
Įstoti, kur užsibrėžė, V.Vosyliui pavyko, tačiau pašnekovas pripažįsta, kad keli pirmi kursai universitete nebuvo įtraukiantys. Kažkodėl pats Vytautas neturėjo didelės motyvacijos. „Tačiau vėliau, jau trečiame kurse, susidomėjimas atsirado, būtent tada, kai įsidarbinau fizikos institute. Mano pagrindinė veikla buvo lazerių laboratorijoje, jaučiau, kad sužinau vis ką nors naujo, tobulėju. Buvo įdomu išsiaiškinti, kaip vyksta vieni ar kiti dalykai, kodėl jie vyksta“, – įdomiausią studijų etapą prisiminė pašnekovas.
Mano pagrindinė veikla buvo lazerių laboratorijoje, jaučiau, kad sužinau vis ką nors naujo, tobulėju.
Vedamas mokslinio polėkio V.Vosylius baigė ne tik fizikos bakalaurą, bet ir lazerių fizikos ir optinių technologijų magistrą. Dar studijuodamas jaunuolis susirado darbą garsioje, visame pasaulyje žinomoje lazerių įmonėje. Nors iš dalies, kaip sako pats jaunuolis, darbas jam patiko, tačiau atėjo etapas, kai reikėjo ką nors keisti – su lazeriais nuo studijų pradžios buvo pradirbęs jau 7-erius metus. Negana to, Vytauto teigimu, palyginti labai siauroje srityje. Taigi sugalvojo, kad reikia išbandyti save ir kitose veiklose.
Vytautas leidosi į metus trukusią kelionę, kurios vienas įsimintinesnių epizodų buvo savanorystė Vokietijoje. „O šiaip labai daug laiko praleidau tiesiog namuose. Slampinėjau, sėdėjau prie kompiuterio ir panašiai. Tai tikra nebuvo labai efektyvus laikas“, – kaip tuo metu leido laisvalaikį, prisiminė pašnekovas.
Po gerų kelių mėnesių Vytautas iš draugo gavo kvietimą kartu kurti startuolį – „IDE“ (Idea intelectualis). Ten vaikinas mokėsi programuoti „Javacript’u“. Kiti komandos šioje srityje draugai buvo daug labiau patyrę, o Vytautui tai daryti sekėsi sunkiai, juolab kad ir programa buvo itin sudėtinga. Taigi po kelių mėnesių Vytauto ir startuolio iniciatorių keliai išsiskyrė.
Keli nesėkmingi profesiniai bandymai vaikiną pastūmėjo ryžtis dar vienai kelionei, jis su draugais leidosi į Prancūziją skinti vynuogių.
Vėliau, kaip prisimena pašnekovas, draugas pakvietė jį įsidarbinti lazerius kuriančioje įmonėje „Optogama“, tačiau joje Vytautas ilgai nedirbo. Keli nesėkmingi profesiniai bandymai vaikiną pastūmėjo ryžtis dar vienai kelionei, jis su draugais leidosi į Prancūziją skinti vynuogių.
Jaunuolis prisimena, kad patirtis iš tiesų buvo smagi. Pavyko ir šį bei tą pamatyti, ir pailsėti, ir truputį padirbėti, o pasibaigus vynuogių sezonui bičiuliai grįžo į Lietuvą. Pats Vytautas juokauja, kad pagalvoti, ką veikti toliau, net nespėjo, nes po kelių dienų sulaukė skambučio su pasiūlymu dalyvauti jaunimo projekte „Atrask save“.
Daryti gerą
Ilgai nesvarstęs Vytautas ėmė ir sutiko. Pamanė, kad prisijungęs, pažiūrėjęs, kas tai per projektas, tikrai nieko nepraras. „Mano nuomone, savanorystės veikla ir yra šio projekto pagrindas, todėl būtent šita kryptimi ir pasukau. Teko pasirinkti iš gana netrumpo sąrašo, kur galėčiau imtis neatlygintinos veiklos. Svarsčiau rinktis iš trijų veiklų – robotikos, nes mane visada traukė technologijos, masažų, kurie man visada patiko, ir alpinizmo. Vis dėlto, pasirinkimą turbūt nulėmė sena patirtis ir nedingęs potraukis ką nors tyrinėti, konstruoti. Taigi savanorystę pradėjau Robotikos mokykloje“, – pasirinkimą aiškino pašnekovas.
Šiuo gyvenimo momentu pasirinkau, kad veiksiu būtent tai, ir esu iš tiesų patenkintas.
„Kai tik pradėjau savanoriauti, padėdavau vesti pamokas mokiniams. Kitaip tariant, dalyvaudavau būrelyje, mokytojai turėdavo nusimatę temą, ją pristatydavo mokiniams, atlikdavo tam tikrus darbus, kuriuos darydavau ir aš. Taigi susipažinau su įrankiais, visa metodika, procesu ir pačiais mokinių mokymo principais. Taip nuolat tobulėjau, kol galiausiai pamokas vesti sugebėdavau jau pats. Be to mes važinėdavome ir į išvykas, dažniausiai tai būdavo vienos dienos išvykos, kurių metu kituose centruose vesdavome mokymus, taip pat dalyvaudavome ir parodose“, – apie savanorystę pasakojo Vytautas.
Dabar Vytautas džiaugiasi tuo, kad jau tvarkosi dokumentus, nes Robotikos mokykla pateikė jam darbo pasiūlymą. Paklaustas, ar tai jau jo gyvenimo veikla, vaikinas atsako, kad taip skambiai vardinti nenorėtų – paprasčiausiai dabar šį darbą dirbti jam malonu: „Nėra gyvenime viskas taip paprasta, kad nusprendi kažką ir viskas, visam gyvenimui. Tačiau šiuo gyvenimo momentu pasirinkau, kad veiksiu būtent tai, ir esu iš tiesų patenkintas. Man tai patinka, tai yra viena iš krypčių, kuri mane traukia, kuri man yra įdomi.“
Žvelgdamas į ateitį Vytautas neabejojo tik tuo, kad vienokiais ar kitokiais būdais prie savanorystės dar tikrai prisilies. „Man tiesiog norisi padaryti ką nors gero“, – paklaustas, kodėl savanorystė jį traukia, paprastai atsakė pašnekovas.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
