Pasikeitusi gimtinė ir įspūdį palikusios naujovės
Balandžio pradžioje portale 15min startavo konkursas „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“, kviečiantis susidomėjusius skaitytojus pasitelkti kūrybiškumą ir atsiųsti vaizdo įrašus, kuriuose matomi Lietuvai skirtų Europos Sąjungos investicijų rezultatai. Žinoma, kai kurie į tai galėtų pažiūrėti kaip į galvosūkį, tačiau viskas kur kas paprasčiau. Štai Dovilė į tai pažiūrėjo kaip į ją ir jos šeimą pradžiuginusį pokytį – jos gimtasis Pasvalys ir jo rajonas tapo kone neatpažįstamas.
„Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi ta entuziastinga ir ambicinga bendruomene, kuri liko ar parvažiavo į gimtąjį rajoną ir atsiraitoję rankoves kibo į darbus. Ir labai neblogai padirbėjo su Europos Sąjungos lėšų pagalba – parkai apšviesti, prieplaukos padarytos, dviračių takai nutiesti, vaikams aikštelės įrengtos, kino salė atidaryta mieste, rajono kultūros namai, bibliotekos, dvarai puikiausiai įveiklinti.
Grįžusi pas tėvus į Pasvalio rajone esančius Pajiešmenius, prisimenu parką, kuris vaikystėje buvo tokia laukinė mūsų visų žaidimų vieta. Kiek apšepęs, apaugęs. Dabar kaimo bendruomenė taip pasistengė, kad specialioje stotelėje gali gali įmesti mažą pinigėlį ir tas parkas nušvinta naujais žibintais. Prie upelio – nuostabi prieplauka ir galimybė vandens dviračiais pasiplaukuoti. Šalia – senas dvaras, kuriame dabar vyksta dailininkų plenerai, teatralų susitikimai, jaunų muzikantų šventės. Man tai yra nerealu. Mačiau savo akimis, kaip žmonės tikslingai ir fainai rašo projektus, nori gaivinti, puoselėti vietą, kurioje gyvena“, – 15min kalba D.Filmanavičiūtė.
Tvarkosi ne tik jos gimtasis kraštas, bet ir kiti Lietuvos regionai. Dovilė prisimena, kad dalis mažesnių miestelių arba kaimelių po Nepriklausomybės atgavimo tuštėjo, išgyveno emigraciją, bet laikui bėgant atgimė iš naujo. O atgimė ne bet kaip, bet po truputį puoselėjant naują kraštą ir kviečiant į jį atvykti.
„Savaitgaliais su savo vaikinais pasivažinėjame po dvarus, kaimelius ir žiūrime, kaip viskas atrodo. O atrodo – oho! Sodybos taip sutvarkytos, kad norisi tik aikčioti ir truputį pavydėti. Aišku, per pastarąjį dvidešimtmetį žmonių skaičius kai kuriuose Lietuvos kraštuose sumažėjo net tris kartus ir kai kuriems turbūt vis dar atrodo, kad nėra čia kam visko tvarkyti ir ką daryti.
Tačiau visada būna vėliavnešys, po kurio prisilietimų ir įkvėpimų jaučiasi ir matosi, kad ten iš tiesų yra kur akis paganyti. Todėl labiausiai ir matosi regionų gražėjimas, gal net toks atsikūrimas ir atbudimas, darantis didelį įspūdį“, – žavisi D.Filmanavičiūtė.
Savaitgalį – ne į Milaną, o į Biržus
Dovilė mano, kad į šių kraštų pokyčius derėtų žvelgti kaip į milžiniškus šuolius, padarytus kartu su Vakarų valstybėmis.
„Prisiminus savo paskutines keliones į Rytus nuo mūsų, suprantu, kad esame vakarietiški, modernūs, progresyvūs, o mūsų augimasbuvo staigus. Grįžus namo pamatai, kokio grožio šalyje, mieste gyveni. Mus stipriai apvogė, niokojo, su mumis elgtasi žvėriškai, todėl tos investicijos suteikia galimybę viską atstatyti“, – įsitikinusi D.Filmanavičiūtė.
O kur šias investicijas panaudotų pati Dovilė? Ji neslepia, kad jai norisi atgaivinti laivybą, upių turizmą bei suteikti daugiau veiklos vaikams ir seneliams.
„Kad kiekvieną savaitgalį turėtume, kur pasivaikščioti, užlipti į apžvalgos bokštą, dviračiu pasivažinėti. Man atrodo, kad tai labai didelis ir stiprus finansinis indėlis, kai šių vietų yra vis daugiau ir daugiau. Esu girdėjusi tokį posakį ir man atrodo, kad jis labai teisingas: „Pinigų iš tikrųjų yra, reikia tik turėti kūrybiškumą ir lyderių, kurie mokėtų teisingai juos paimti ir panaudoti“, – prisiminusi nusišypso Dovilė.
Visgi D.Filmanavičiūtė žvelgia ir į kitą infrastruktūros, atsinaujinančių erdvių, poilsio vietų pusę – anot jos, žinome, kad Lietuva yra graži, bet tikrai ne visi ją aplankome. Ji mano, kad norint pamatyti gimtinės pagyvėjimą, visuomenė turėtų daugiau įdėti jėgų ir energijos.
„Ne į Milaną savaitgalį skristi, bet į Biržus nuvažiuoti, kur galima apžiūrėti ežerą ar ilgiausią pėsčiujų taką per jį. Reikia suprasti, kad gyvenimas pasikeitė. Nėra taip, kad nėra ką veikti ar nebuvo. Turi žinoti, iš kur tu, kas tu ir kur ta pradžia, tavo tikrosios šaknys.
Norisi, kad jaunoji karta važiuotų namo. Jei imant mažą pavyzdį, mokykloje turėjau draugę, kuri vyresnė išvažiavo į Vilnių, pastudijavo ir grįžo atgal į Pasvalį. Jame atgaivino seną knygyną ir iki šiol tvarkosi. Ji sugalvojo grįžti į gimtinę ir nuveikti kažką naudingo“, – 15min pasakoja ji.
„Reikia laikytis drauge ir grįžti ten, kur norime įnešti naujovių“
Dovilė mano, kad naujiems pokyčiams visus įrankius turime, tik reikėtų paklausti, ką galėtume su jais nuveikti. Negana to, ne tik nuveikti, bet ir pabandyti jungtis į bendruomenę, su kuria lengviau bei drąsiau keisti savo miestų ar miestelių veidą.
„Labiausiai reikėtų prisiminti, kad šie pokyčiai įvyksta dėl žmonių. Vien dėl to, kad yra pinigų, dar nereiškia, kad viskas ims ir pasikeis. Kažkas turi sugalvoti ką ir kaip keisti. Manau, tas labai svarbu. Reikia laikytis drauge ir grįžti ten, kur tikrai norime įnešti naujovių, drąsiai jų imtis. Iš paskos žygiuos ir daugiau žmonių, kai pamatys įkvepiantį pavyzdį“, – įsitikinusi D.Filmanavičiūtė.
Prisiminusi tai, kas buvo padaryta Lietuvoje per 20 metų, Dovilė išlieka atvira – jai skaudžiausia tema yra paveldas, liečiantis dvarus, pilis ir kitus svarbius objektus. Todėl pateikdama šiuos pavyzdžius, ji linki, kad ateityje atsigręžtume į savo brangius namus, puoselėtume bendruomenę ir ieškotume įkvėpimo iš geriausių.
„Labai norisi, kad pasižiūrėtume į save veidrodyje ir sugalvotume, apie ką mes norime būti, kur slypi mūsų autentika. Bet tuo pačiu nepamirškim, kad jau yra iš ko mokytis plačiame pasaulyje. Linkėčiau mums neprarasti savo veido, atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kokie kieti mes buvome, esame ir dar būsime“, – palinkėjimą atsinaujinančiai Lietuvai skiria D.Filmanavičiūtė.
15min kviečia dalyvauti konkurse „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“
