Galvoti apie mirtį ir kas bus po jos – mažų mažiausiai nejauku tikriausiai daugeliui iš mūsų. Bet ne vienas žmogus, sutikęs palikti savo kūną mokslui, mano, kad taip įprasmina save ir po to, kai paliks šį pasaulį. Juk pačiam nebesvarbu, kas su palaikais bus po mirties, o nauda medicinos studentams ir gyviesiems – begalinė.
Mokytis iš atlasų, kompiuterių, muliažų – tikrai nėra tas pats. Kiekvieno žmogaus kūnas – kitoks ir unikalus: gydyti juk teks ne kompiuterinę programą, o gyvą būtybę.
Į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos fakulteto Anatomijos institutą kasmet atvežama nuo 10 iki 15 palaikų. Tačiau žmonių, pareiškiančių valią palikti savo palaikus po mirties universitetui, – daugiau. Iš viso gauta apie 400 pareiškimų.
„Kasmet sulaukiame apie 50 prašymų po mirties priimti palaikus į anatomijos institutą. Palaikų iki šiandien esame sulaukę 66“, – įvardijo 20-metį Anatomijos instituto vadovo kėdėje šiemet švenčiantis profesorius D.H.Pauža.
Ką reikia daryti, apsisprendus žengti tokį jautrų žingsnį? Anatomijos instituto vadovas atskleidė visas proceso, kurį vadina tiesiog laikinu laidotuvių atidėjimu kilniems tikslams, subtilybes.
Kas toliau tekste?
- Kam galima patikėti savo kūnus po mirties?
- Ar galima bet kada apsigalvoti?
- Kiek laiko su kūnais dirba studentai?
- Kiek žmonių yra pasižadėję paaukoti savo kūnus?
- Kas užsiima laidotuvėmis?
- Ar būtini paaukojimo liudytojai?
- Ar gali mirusiojo kūną paaukoti jo artimieji?
- Kas būtų jei kūną paaukojusio mirusiojo artimieji nepaiso jo valios?
- Kas aukoja savo palaikus?
