– Kas paskatino po mokyklos baigimo, prieš stojant į universitetą, padaryti pertrauką. Ar dar nežinojote, kuria kryptimi judėti, ar buvo kitų motyvų? – paklausėme savanorės I.Mikuckytės.
– Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nestojau į universitetą tik baigusi mokyklą, buvo ta, kad neįstojau ten, kur save įsivaizdavau – mediciną. Kitos specialybės atrodė ne man. Priimti sprendimą padėjo išvažiavimas į vieną Prancūzijos miestelį vadinamą „Taize“. Ten turėjau progą pabūti su savimi ir pagalvoti, ko aš noriu gyvenime. Ten suvokiau, kad neverta studijuoti bet kokios specialybės ir nusprendžiau pasiimti laisvus metus.
– Kaip kilo mintis tuos metus praleisti ne kaip daugelis, sakykime, dirbant kavinėje, o savanoriauti?
– Pabaigusi dvyliktą klasę aš labai norėjau pailsėti nuo mokslų, atgauti sveikatą ir nuveikti ką nors naudingo. Tokio, kas teiktų man džiaugsmą. Iš tiesų laikytis savo pozicijos buvo labai sunku – aiškinti aplinkiniams, kodėl nedirbu ar nestudijuoju, o einu savanoriauti. Mano nuomone, kol esi jaunas, reikia pasinaudoti proga daryti tai, ką tikrai nori, ieškoti savęs ir tobulėti, nes šią galimybę turi neilgai. Be to, eiti dirbti aš nenorėjau, man atrodė, kad dar nesu tam pasirengusi. Taip pat maniau, kad tiesiog nieko neprarasiu, nes kiekviena savanorystė žmogui ką nors duoda.
Mano nuomone, kol esi jaunas, reikia pasinaudoti proga daryti tai, ką tikrai nori, ieškoti savęs ir tobulėti.
– Kokioje organizacijoje ir kiek laiko savanoriavote? Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
– Draugė mane pakvietė vykti į vieną nuostabią stovyklą Baltriškėse, kur viena mergina dalyviams pasakojo apie savanorystę su bičiuliais – žmonėmis, turinčiais proto negalią. Savanorė kalbėjo apie savo patirtį, ką ši vieta jai davė, ką jai visa tai reiškia. Ta mergina mane tikrai sužavėjo. Ji spindėjo džiaugsmu ir užsidegimu tuo, ką daro. Dirbti, kaip jau minėjau, aš nenorėjau, todėl savanorystė atrodė visai puiki galimybė išbandyti save.
Taigi ir nusprendžiau prisijungti prie pristatytos „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ projekte dalyvaujančios organizacijos, kuri tada vadinosi „Šviesos dirbtuvėlės“, o dabar – Kauno „Arkos“ bendruomenė. Pradėjau lankytis ir savanoriauti ten, nes su bičiuliais man buvo labai gera. Tie žmonės tave priima tokį, koks tu esi, visada tavęs laukia ir džiaugiasi mažiausiomis smulkmenomis. Jie moko tave mylėti, laisvina iš įvairiausių baimių ir moko būti čia ir dabar. Tai mane sužavėjo, o kaip sakoma „kartą paragavęs negali sustoti“.
– Kaip vertinate savanorystės patirtį dabar, jau jai pasibaigus? Ko išmokote, ko pasisėmėte?
– Aš manau, kad tai buvo puiki galimybė pailsėti, įgyti naujos patirties, susipažinti su daugybe naujų žmonių, atrasti draugų, augti kaip asmenybei ir tobulėti skirtingose srityse. Tai yra be galo svarbu ir vertinga, nes mokykloje tu gauni labai daug teorinių žinių, bet niekas tavęs neugdo kaip asmenybės.
Supratau, kad žmonės sugeba tikrai labai daug, tik jie turi rasti būdą peržengti per savo susigalvotus barjerus.
Savanoriaudama aš išmokau kalbėti prieš auditoriją, labiau rūpintis aplink mane esančiais žmonėmis, išsiugdžiau atsakomybės jausmą, pradėjau drąsiau reikšti savo nuomonę, tapau atviresnė ir drąsesnė, pamažu auginau savo talentus ir grioviau susikurtas sienas. Supratau, kad žmonės sugeba tikrai labai daug, tik jie turi rasti būdą peržengti per savo susigalvotus barjerus, ryžtingiau žengti pirmyn.
– Kur studijuojate dabar? Ar tai susiję su savanorystės veikla? Ar mąstant apie ateities planus savanorystei vietos dar atsiranda ?
– Studijuoju socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete. Tai yra labai susiję su mano savanoryste, nes šią specialybę pasiūlė studijuoti Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas. Tai buvo man nuostabiausia dovana, nes per savanorystę aš atradau, ką noriu veikti savo gyvenime. Svarbu paminėti ir tai, kad pabaigusi studijas aš turėsiu galimybę tris metus pagal tikslinę sutartį dirbti Kauno „Arkos“ bendruomenėje.
Ji man leis universitete visus likusius metus studijuoti nemokamai. Na, o kalbant apie savanorystę tikriausiai niekada nepaliausiu savanoriavausi, nes tai yra pats geriausias būdas įgyti naujos patirties, žinių. Tai yra veikla, suteikianti daug džiaugsmo ir jausmą, kad tu šiame gyvenime esi naudingas.
Vienas iš būdų pradėti savanorišką veiklą – prisijungti prie projekto „Jaunimo savanoriška tarnyba“. Projekte dalyvauja ir jaunuolius prisijungti prie savo bendruomenės kviečia įvairaus pobūdžio pelno nesiekiančios organizacijos. Kiekvienas jaunuolis neabejotinai ras sau įdomią sritį – nuo savanorystės bibliotekoje, turizmo centre, gyvūnų prieglaudoje iki renginių organizavimo, internetinių puslapių kūrimo ar fotografavimo. Net 295 nevyriausybinės organizacijos bei biudžetinės įstaigos kviečia jaunuolius susipažinti su jų veikla ir įgauti naudingos patirties.
Daugiau informacijos apie galimybes savanoriauti – Jaunimo savanoriškos tarnybos Facebook paskyroje.
