Tiems, kas nežino, kokia tai sritis, paaiškinsiu. Vieni žmonės į pašto dėžutes išmėto tūkstančius pakuočių, kurių viduje – dideli plastikiniai maišai. Pašto dėžutėse pakuotes, ant kurių vaizduojami įvairiausi nelaimėliai, pavyzdžiui, sergantys vaikai ar sužeisti kariai, radę gyventojai į maišus sukrauna drabužių bei batų ir pastato lauke. Tuos pilnus maišus susirenka kiti žmonės ir perduoda paramą labdaros organizacijoms (arba parduoda patys).
Tai – labdaringa ir dažnai savanoriška veikla, tačiau gudrūs lietuviai jau seniai sukūrė verslą ir pelnosi rinkdami labdarą. Šioje sferoje dirbantys maišelių mėtytojai labai dažnai nukenčia nuo nesąžiningų tautiečių darbdavių.
Skrajučių bei maišelių mėtymas labdaros tikslais buvo labai populiarus nelegalus darbas tarp tautiečių prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Maniau, kad dabar, kai turime teisę dirbti ir gyventi visose ES šalyse, tokio darbo jau niekas nesiima. Arba bent jau nenukenčia taip dažnai ir skausmingai. Oi, kaip baisiai aš klydau...
Sergejumi pasivadinęs vyras skelbime siūlė maišelių mėtytojo darbą ir apgyvendinimą. Paskambinus lietuviškai su ryškiu rusišku akcentu kalbantis vyras nei daug klausinėjo, nei daug atviravo: „Nū žynai, mietai tos maišieliūs, o kyty sūrynka.“ Sergejus nepaklausęs net mano vardo, nurodė atvažiuoti į Liverpulio stotį, iš kurios mane paims ir nuveš į netoliese esantį kaimelį, kuriame aš ir gyvensiu bei dirbsiu.
Visame name buvo taip purvina, kad bijojau prisiliesti prie sienų, o apie atsisėdimą ant klozeto nebuvo nė kalbos.
Paklausus, su kiek žmonių man teks dalintis pastoge, Sergejus pasakė, kad name apsistoję trys žmonės, nes „nū žynai, Anglijuoj nygalima giventi daugiau nei penky žmuonies name“.
Atvykus į stotį Sergejus paskambinęs pranešė, jog mane pasiims kažkoks Tomas, tačiau su juo susisiekti nepavyko. Po pusvalandžio laukimo man paskambino trečias vyras – Algirdas ir pasakęs, kad jį siunčia Tomas, nurodė kur ateiti, kad pasiimtų.
Įsėdus į nepažįstamo vyro automobilį ir važiuojant su juo pasidarė beprotiškai baisu bei nejauku. Norėjosi šokti iš važiuojančios mašinos ir bėgti laukais, pro kuriuos važiavome. Panika stiprėjo pažvelgus į vairuotojo išvaizdą – jo antakį bjaurojo du gilūs randai, ant krumplių matėsi gyjantys šašai, o apsirengęs buvo girgždančiais treningais. Vyras buvo nekalbus, tik pasiteiravo, iš kur esu, ir pasakė, kad važiuojame į kitą, nei man buvo žadėta iš pradžių, už daugiau nei 40 km nuo Liverpulio nutolusį, miestelį.
Algirdui mano vardas taip pat nerūpėjo, apie Sergejų, kurio telefono numeris buvo nurodytas skelbime, jis teigė išvis nieko nežinantis. Įdomu tai, kad labdaros maišelių mėtytojams vadovaujantis vyras nesiteikė nieko papasakoti apie būsimą darbą, užmokestį ir kitas subtilybes, kurios turėtų būti pasakomos dar per pokalbį dėl darbo, bet, matyt, tik ne šiame pasaulyje.
„Du kartus buvau Londone, trečią nebevažiuosiu. „Bardakas“ ten, vien juočkiai ir babajai“, – rasistines savo pažiūras, nors ir neklaustas, išdėstė vežėjas ir pridūrė dažnai girdimų idėjų apie Lietuvą popuri: kaip ten blogai, kaip brangu, kokios mažos algos ir nuobodūs žmonės (amen). Jei kaskart išgirdusi šias frazes gaučiau po svarą, jau būčiau milijonierė. Pabaigęs monologą Algirdas sukrizeno: „Gal tau netrukdys tas, kad tau reikės gyventi vienai tarp penkių vyrų?“.
Pabaigęs monologą Algirdas sukrizeno: „Gal tau netrukdys tas, kad tau reikės gyventi vienai tarp penkių vyrų?“.
Vien nuo tos minties pasišiaušė plaukai. Viena tarp penkių visiškai nepažįstamų vyrų, mieste, kuriame nesu buvusi, ir nuo visų artimų žmonių atskirta šimtais kilometrų. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmogus, atvažiavęs į šią šalį pirmą kartą ir keliaudamas dirbti darbo, apie kurį niekas nieko nepasakojo.
Nemokant kalbos, neturint jokio užnugario ir, turbūt, ne milijonus santaupų bendrauti su tais, kuriems net neįdomus tavo vardas, turėtų būti nepakeliama. Kodėl apskritai vis dar yra tokių – aklai pasitikinčių žmonėmis „iš skelbimo“?
Nuvykus į pažadėtąjį namą likau mažų mažiausiai šokiruota. Duris atvėrė jaunai atrodantis vaikinas, o peržengus slenkstį tvokstelėjo kvapas, priminęs sumišusius prakaituotų kojinių, šlapimo ir alkoholio aromatus. Pirma, ką išvydau naujuosiuose namuose – svetainę, iki lubų užkrautą drabužių pilnais plastikiniais maišais. Matyt, verslininkas nė nesivargina ieškodamas sandėlio surinktai labdarai laikyti, juk jo darbuotojai be klausimų sutinka miegoti šalia svetimų daiktų prigrūstų maišų.
Vaikinukas parodė mano miniatiūrinį kambarėlį ir išgaravo lyg dūmas. Stovėdama ant nenusakomos spalvos kilimo prie vienvietės lovos ant ratukų nusprendžiau susirasti parduotuvę ir nusipirkti ko nors užkąsti.
Grįžus pastebėjau, kad mano kambario durys – praviros. Paaiškėjo, kad jose nėra ne tik užrakto iš vidaus. Durų spyna buvo sugedusi, tad jos tiesiog neužsidarė, o gretimame kambaryje apsistojęs vyras pasakė, kad užsidaryti jas galiu į tarpdurį įkišusi... sulankstytą popieriaus lapą.
Peržengus slenkstį tvokstelėjo kvapas, priminęs sumišusius prakaituotų kojinių, šlapimo ir alkoholio aromatus.
Dviejų aukštų name rodėsi vis nauji žmonės, vieni lindo iš kambarių, kiti vakarojo virtuvėje, dar kažkas miegojo svetainėje. Atrodė, kad gyvensiu ne su penkiais, o su penkiolika nepažįstamųjų. Virtuvėje užkalbinus du vyrukus paaiškėjo, kad aš vis dėlto būsiu ne šeštoji, o septintoji namo gyventoja.
Taigi situacija nuo pirmojo pokalbio „pagal skelbimą“ pasikeitė kardinaliai – potencialus darbdavys virto trimis skirtingais vyrais, atsidūriau kitame mieste, nei buvo žadėta iš pradžių, bei gyvenau ne su trimis, o su šešiais kaimynais. Kaip į tokius dalykus reaguoja tik ką iš Lietuvos atvykę, anglų kalbos nemokantys ir pinigų neturintys lietuviai – sunku net įsivaizduoti.
Visame name buvo taip purvina, kad bijojau prisiliesti prie sienų, o apie atsisėdimą ant klozeto nebuvo nė kalbos. Po namus man buvo patarta vaikščioti su batais, nors, regis, ši išimtis pritaikyta tik man, mat dauguma vyrų avėjo šlepetes.
Rytoj skaitykite apie pirmąją naktį 6 nepažįstamų vyrų draugijoje.
