Kad suprasčiau, kaip mano naujuosius kaimynus išnaudoja vadovai, daug laiko neprireikė. Kadangi darbdavys nesiteikė man nieko papasakoti apie atlyginimą, paklausiau kartu gyvenančių vyrų. „Tai už tūkstantį išmėtytų maišelių moka 35 svarus? Tai reiškia toks yra dienos uždarbis?“ – gurkšnodama kavą kreipiausi į Donatą.
„Ne, už vieną maišą moka po 1,10 svaro“, – atsakė. Suskaičiavus mintyse kažkas atrodė ne taip. Jei per dieną išmėtai tūkstantį maišelių, tai uždirbti turėtum daugiau. Varčiau akis ir žvilgčiojau tai į vieną, tai į kitą kaimyną.
Šie, supratę, kokia aš naivi, ėmė kvatotis: „Ne, Siga, moka už vieną pilną maišą. Tu išmėtai maišelius, o kiek pilnų paketų surenka Tomas gatvėje, kurioje tu mėtei, tiek tau ir sumoka“, – išdėstė vidutinio amžiaus pasvalietis Kazimieras.
Moka už vieną pilną maišą. Tu išmėtai maišelius, o kiek pilnų paketų surenka Tomas gatvėje, kurioje tu mėtei, tiek tau ir sumoka.
„Kokių dar paketų, maišų. Tai tu nešioji paketus, Kazy“, – kikendamas nutęsė Donatas ir pravėręs laukujes duris prisidegė cigaretę bei pažadėjo dalį jos palikti surūkyti Kaziui.
„Palaukit, tai jūsų atlygis tiesiogiai priklauso nuo to, kiek drabužių paaukoja žmonės? O nuomą nuskaičiuoja iš tų jau uždirbtų pinigų?“ – bandžiau mąstyti logiškai. „Nu taip, kiek paketų prikrauna, tiek tu ir gauni. Iš tūkstančio apie 20 būna pilnų“, – paaiškino Kazimieras, godžiai traukdamas suktinės likutį.
Vyras prisipažino dirbantis šį darbą dar tik savaitę, tačiau pasididžiavo jau spėjantis išnešioti apie 800 labdaros maišelių per dieną, o šią savaitę uždirbęs 44 svarus sterlingų. „Uždirbai 44, o už nuomą tau nuskaičiuos 50, tai tu atidirbęs visą savaitę dar turėsi jiems primokėti 6 svarus?!“ – išlemenau ir paspringau kava.
Kazimieras patvirtino mano skaičiavimus ir pridūrė, kad po vienos savaitės darbo vadovams jau yra skolingas 68 svarus sterlingų, tačiau tikisi, jog laikui bėgant jam pavyks uždirbti daugiau, tad atiduosiąs skolas.
Ne kartą yra tekę girdėti istorijų, kaip labdaros maišelių ar skrajučių platintojai kažkokiu mistiniu būdu sugeba likti skolingi juos samdantiems žmonėms, tačiau dabar viskas tapo aišku.
Kazimieras patvirtino mano skaičiavimus ir pridūrė, kad po vienos savaitės darbo vadovams jau yra skolingas 68 svarus sterlingų.
Visi šeši mano kaimynai, greičiausiai, buvo įsiskolinę vadovams, todėl anądien ir nesugebėjo atsakyti į klausimą, kodėl jie dirba šį darbą. Dėl nepaaiškinamų priežasčių vyrai nesuvokia, kad yra išnaudojami ir įsukti į nesibaigiantį vergvaldystės ratą. Pasakius tai jiems Kazys ėmė ginti darbdavius: „Bet jie gi niekada nepalieka be pinigų. Visada paskolina pragyvenimui.“
Vietoje to, kad, supratę absurdišką situaciją, vyrai pasipustytų padus ar susirastų kitą darbą, jie tiki vadovų gąsdinimais. Mat šie sakantys, kad neatidirbę paskolintų pinigų, niekur negali išeiti. O išėjusius juos vis tiek suras ir tada baigsis nelabai gerai.
Anądien, su vienu iš vadovų važiuodama į naujuosius savo namus jo paklausiau, kiek kainuoja namo nuoma mėnesiui miestelyje, kuriame gyvensiu. Galbūt vengdamas atsakyti, o gal smalsaudamas, pirmiausia jis paklausė, kiek už būstą žmonės mokantys Londone. Atsakiau, kad mažiausiai 1200 svarų sterlingų per mėnesį ir tai, jei labai pasiseka rasti.
„O, ten tikrai brangu, tai jei vidutinė alga 1200 svarų, vadinasi, visus juos atiduodi už namą? Čia – perpus pigiau: 450–650 svarų sterlingų mėnesiui“, – pareiškė Algirdas.
Apsigyvenusi su šešiais vyrais ir išsiaiškinusi, kiek jie moka už nuomą, paskaičiavau. Tuo metu su manimi name gyveno 7 žmonės. Visi jie kas savaitę vadovams atseikėdavo po 50 svarų sterlingų. Tai reiškia, iš viso 350 svarų sterlingų per savaitę.
Galėtų mokėti daugiau, bet žinai, nepatinka čia, gali eiti į visas puses, na**ui.
Per mėnesį namo nuomininkai viršininkams atiduodavo mažiausiai 1500 svarų sterlingų. Tad, jei Tomas su Algirdu šį namą nuomojo ir už 650 svarų sterlingų, jiems kas mėnesį likdavo mažiausiai 850 svarų sterlingų. Neaišku, kiek tokių namų jie turėjo apskritai.
Negana to, vienodą nuomos kainą mokėdavo visi, nepriklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis gyveno. Pavyzdžiui, Donato ir Kazimiero „kambarys“ buvo lova svetainėje kartu su drabužių pilnais labdaros maišais. Pro jų kambarį visi namo gyventojai turėdavo praeiti keliaudami į virtuvę užkąsti ar į kiemelį parūkyti.
Tuo tarpu aš gyvenau mažame, sandėliuko dydžio kambarėlyje su neužsidarančiomis durimis. Likę 4 vyrai nakvodavo po du kambaryje.
Naujieji mano kaimynai darėsi vis draugiškesni ir pradėjo daugiau su manimi bendrauti. Iš pradžių, regis, nenorėję turėti nieko bendro, ėmė domėtis mano gyvenimu bei aplinkybėmis, dėl kurių čia atsidūriau. Taip pat nebebijojo atvirauti apie save.
„Esu čia nuo pavasario ir jau pakeičiau aštuonis darbus. Žinai, visi čia moka mažai arba išvis nemoka, tai ir pradėjau mėtyti tuos maišelius. Bent šiek tiek pinigų gaunu. Galėtų mokėti daugiau, bet žinai, nepatinka čia, gali eiti į visas puses, na**ui. O tai kur man eiti?“ – bėdomis dalijosi Kazimieras.
Vieną rytą nusileidus į virtuvę du mėnesius labdaros maišelius platinantis Marius užplikė man kavos ir užkalbino: „Tai ryt jau pradėsi dirbti su mumis? Tau skaičiuoti maišelius ar dar nedirbsi?“. Atsakius, kad tariausi su vadovu keletą dienų skirti dokumentų susitvarkymui, banko sąskaitos atsidarymui ir kitiems reikalams sutvarkyti, nustebęs vyrukas pasiteiravo, kam man to reikia?
Paaiškėjo, kad daugelis iš name gyvenančių vyrų neturi ne tik banko sąskaitos, bet ir nacionalinio draudimo numerio bei apskritai jokių įrodymų, kad gyvena ir dirba šalyje. Tai reiškia, kad nutikus nelaimei ar susirgus, jiems niekas negalėtų padėti.
Paaiškėjo, kad daugelis iš name gyvenančių vyrų neturi ne tik banko sąskaitos, bet ir nacionalinio draudimo numerio bei apskritai jokių įrodymų, kad gyvena ir dirba šalyje.
Atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje iš jaudulio negalėjau valgyti. Tai pastebėję mano kaimynai rūpestingu balsu pasakė, kad valgyti privalau, nes pirmosiomis dienomis darbas bus nežmoniškai sunkus, tad gali sušlubuoti sveikata. O nepasistiprinus tikimybė apsirgti – kur kas didesnė.
Pažvelgus į virtuvėje stovintį šaldytuvą kilo klausimas – ką valgo patys vyrai, mat lentynose puikavosi tik kelios pakuotės kiaušinių, keturi dideli buteliai pieno ir pusė raikyto batono.
Žinoma, gaunant tokias pajamas, kokias gauna jie, įpirkti geresnio maisto tiesiog nėra už ką. Susimąsčiau, kodėl taupydami kiekvieną centą Anglijoje vyrai negrįžta atgal į Lietuvą, juk taip gyventi galima ir ten, tik sąlygos, esu tikra, kur kas geresnės, o ir artimieji visai šalia. Į šį klausimą atsakymo iš vyrų negavau, mat visi jie norėjo į Lietuvą, tačiau nė vienas neplanavo artimiausiu metu grįžti. Jums įdomu – kodėl? Nežinau.
Rytoj skaitykite apie pirmąjį susitikimą su tautiečius išnaudojančiu viršininku.
