Galite sakyti, kas čia neįprasto, juk tūkstančiai lietuvių fabrikuose nusukinėja vištoms sprandus ar skuta žuvų žvynus. Tačiau už tokį darbą mokamas bent minimalus atlyginimas, o ir reikiamus dokumentus emigrantai privalo turėti. Bent jau socialinio draudimo numerį ir banko sąskaitą, į kurią reguliariai pervedamas atlygis.
Labdaros maišelių mėtytojai uždarbį gauna grynaisiais į rankas ir nė nesuka sau galvos, kad nemokėdami socialinio draudimo įmokų, Didžiosios Britanijos sistemoje paprasčiausiai neegzistuoja. O jiems vadovaujantys šulai puikiai išmano įstatymus ir nesibodi savo žiniomis pasidalinti su vergaujančiais tautiečiais tik tam, kad parodytų, „kur jų vieta“.
Važiuodama gyventi su tais žmonėmis tikėjausi išvysti gyvenimo nuskriaustus, silpnus ar užguitus žmones, kurie, be tokio darbo, neturi nė menkiausios galimybės išlikti užsienyje. Tačiau aš stipriai klydau. Naujajame name mane sutiko ir į savo gretas priėmė šeši tvirti, gražūs ir tvarkingi vyrai. Daugelis iš jų – pakankamai jauni, kad galėtų dirbti kitus fizinius darbus, už kuriuos mokami geri atlyginimai.
Jiems vadovaujantys šulai puikiai išmano įstatymus ir nesibodi savo žiniomis pasidalinti su vergaujančiais tautiečiais tik tam, kad parodytų, „kur jų vieta“.
Kadangi vyrai man taip ir neatsakė į klausimą, kodėl dirba šį darbą, jei gyvena skaičiuodami kiekvieną centą, šaldami net po patalais ir kambariu besidalydami su kitais vyrais, turėjau padaryti savo išvadas.
Labiausiai tikėtina priežastis – įsiskolinimas darbdaviams. Mat uždirbdami mažiau, nei kainuoja būsto nuoma, vyrukai po truputį grimzta į skolą vadovams.
Susipažinusi su abiem vadovaujančiais vyrais netrukau suprasti, kuris iš jų yra „protas“, o kuris – „kumštis“. Randuotasis Algirdas kalbėdamas telefonu su kažkokiu draugu ištarė frazę „atsikratysi lavonu“. Nemanau, kad kalbėjo apie tikrą lavoną, tačiau, esu tikra, tokiomis frazėmis nesišvaisto asmenys, neturintys nieko bendro su nusikalstamu pasauliu, tad akivaizdu, koks jo vaidmuo šiame „verslininkų“ tandeme.
Tuo tarpu kitas viršininkas Tomas, kurio vienintelio pavardę, pasak jo, nuo šiol turėčiau atsiminti, gudriai naudojo psichologinius triukus. Pradedant nuo pabarimo motinišku tonu, sakinio baigimo žodžiu, kuris svarbiausias, ir baigiant kaltės jausmo sukėlimu porinant apie savo paties kančias. O kur dar darbuotojų savivertės menkinimas jiems patiems to net nesuprantant ir apsimestinis rūpestis...
Uždirbdami mažiau, nei kainuoja būsto nuoma, vyrukai po truputį grimzta į skolą vadovams.
Kita priežastis, dėl kurios apsiginti galintys vyrai savanoriškai įsisuktų į tokį darbą – nešvari praeitis. Ketverius metus Jungtinėje Karalystėje dirbantis labdaros maišelių mėtytojas Donatas man jau pirmąją pažinties dieną pasakė, kad jie ne gyvena, o egzistuoja, ir prisipažino norintis grįžti į Lietuvą.
Jei žmogus logiškai suvokia, kad jo padėtis – nepavydėtina, jei užsienyje nemato šviesesnės ateities ir gyvena skurde, jis tikrai rastų išeitį, kaip grįžti į tėvynę. Tačiau jei tėvynėje jo niekas nelaukia, o galbūt ieško už blogus darbelius, grįžti jis negali. Negana to, legaliai dirbti bei mokėti mokesčius užsienio šalyje taip pat negali. Todėl nelieka nieko kito, kaip egzistuoti emigracijoje užsiimant neaiškia veikla.
Blogiausia, kad tokių skelbimų, pagal kokį šią vietą atradau aš, gausybė. Jų internete randasi kasdien, tad, tikiu, jog besikreipiančių taip pat netrūksta. Svajojantys apie geresnį gyvenimą Anglijoje tokius išnaudotojus dažnai susiranda dar net neišvykę iš Lietuvos.
Algirdas kalbėdamas telefonu su kažkokiu draugu ištarė frazę „atsikratysi lavonu“.
Niekad užsienyje negyvenusiems lietuviams atrodo normalu, kad emigracijoje šaknis įleidę tautiečiai siūlo darbo vietą bei būstą ant lėkštutės, o atvažiavusius net pasitinka ir nugabena, kur reikia, tik iš geros širdies. Toks naivus patiklumas dažnam kainuoja vėlesnes kančias ir nuveda į skurdą.
Prašau, prisiminkite visam laikui – čia niekas nieko neduoda už gražias akis nepažįstamiems žmonėms. Paprasčiausią sukčių atpažinimo testą padiktuoja nuojauta: jei pasiūlymas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai tai – vienokia ar kitokia apgavystė.
Paskaičiavus, už kokią sumą privalo išgyventi vyrai, su kuriais gyvenau po vienu stogu, man šiaušiasi plaukai. Vieną dieną Edgaras pasigyrė kartą per pusantros savaitės uždirbęs 300 svarų sterlingų. Jam tai pasirodė dideli pinigai. Tačiau atskaičiavus nuomą, liko 200, kurių dalį, greičiausiai, reikėjo atsidėti būsimoms savaitėms, kai uždirbs po 70 svarų.
Prašau, prisiminkite visam laikui – čia niekas nieko neduoda už gražias akis nepažįstamiems žmonėms.
Nenuostabu, kad mano buvę kaimynai grįžę namo popiet daugiau niekur neina. Nenuostabu, kad savaitgalius jie taip pat leidžia namuose. Jokiems malonumams ar pramogoms jiems nebelieka pinigų. O tokia situacija gerokai primena tėvynėje skurstančių pensininkų ar kaimuose gyvenančių bedarbių. Tad kokių galų dėl to reikia trenktis už jūrų marių? Vieninteliai jų draugai – to paties namo kaimynai, išgyvenantys identišką vargdienio kasdienybę.
Susipažinus su labdaros maišelių platintojais, labai jų pagailo. Bet dar labiau pagailo tų, kurie dar tik ruošiasi įsivelti į panašius reikalus, nors žiniasklaida ar artimieji įspėja to nedaryti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad perskaitęs mano straipsnių ciklą nors vienas žmogus atsisakys minties imtis šio darbo.
