„Papasakokit man, kaip čia viskas vyksta. Kaip dirbamas šis darbas? Kiek moka? Ar tikrai taip sunku, kaip kalbama?“ – nustačiusi išsigandusio vaiko veidą klausiau naujųjų kaimynų. Du vyrai iš šešių pirmąjį vakarą praleido savo kambariuose, tačiau likę keturi noriai su manimi bendravo.
„O tu ką, nesi dirbusi tokio darbo?“ – pirmiausia pasiteiravo Donatas. Atsakius, kad ne, vyrukai išplėtė akis ir ėmė balsu kvatotis. Tą akimirką tarsi supratę, kad neverta gaišti laiko, dauguma nutilo, tiesą atskleisti panoro vienintelis Edgaras. Deja, tai nebuvo labai naudinga, mat nelabai supratau, ką jis sako. Vyruko liežuvis vos vertėsi ir nors baksnodamas į žemėlapį jis man nuoširdžiai mėgino padėti, nieko neišėjo.
Kaip bebūtų keista, vaikinukui vos pavyko kalbėti, tačiau alkoholio kvapas nuo jo nesklido. Buvo akivaizdu, kad jis vartojo kažkokių kitokių medžiagų.
Besijuokdamas kaimynui į pagalbą puolė Donatas. Vyrukas paaiškino, jog kasryt apie 5 valandą juos automobiliu paimantis Tomas, nuvežantis į kurį nors rajoną tame pačiame ar kitame mieste, duodantis žemėlapį ir po tūkstantį labdaros maišelių. „Tų maišelių visų iš karto nesitempi, žinai, pasislepi kur nors“, – trigrašį įkišo apdujęs Edgaras.
Kaip bebūtų keista, vaikinukui vos pavyko kalbėti, tačiau alkoholio kvapas nuo jo nesklido. Buvo akivaizdu, kad jis vartojo kažkokių kitokių medžiagų.
Paklausus apie pinigus, visi lyg susitarę vėl ėmė kvatotis. „Jei ir pavyks tau ką nors uždirbti, viską išleisi pragyvenimui ir nesusitaupysi nei cento, va, ateik parodysiu, kiek čia mes uždirbam“, – ištarė Donatas ir nuvedęs prie šaldytuvo pirštu bakstelėjo į popiergalį, kuriame buvo surašytos raidės ir skaičiai.
Vesdamas pirštu vieną eilutę jis aiškino: „Matai, čia vardo raidė ir pinigai, gauti už dieną.“ Spitrijau į iškalbingą užrašą ir negalėjau patikėti savo akimis: „D: 22, 24, 26“. Tai reiškė, kad per tris savaitės dienas vaikinas uždirbo 72 svarus sterlingų, jei jam taip gerai seksis ir kitas dvi, prisidės dar apie 40 svarų sterlingų, tačiau jie bus mokami jau tik kitą savaitę. Tai reiškia, per savaitę jis užsidirbs kiek daugiau nei 100 svarų (visų iš karto negaus), iš jų 50 viršininkai nuskaičiuos už nuomą.
Ėmiau kažką neaiškiai mekenti, kai pagaliau išlemenau klausimą, kodėl jie čia dirba, jei toks gyvenimas? „Mes ne gyvenam, o egzistuojam. Per dieną nueinam po 20 km ir gaunam po 1,10 svaro sterlingų už drabužių prikrautą maišą“, – tarsi pats netikėdamas tuo, ką sako, ir kreivai šypsodamasis man sakė Donatas bei patarė nusipirkti batus storu padu, nes su savo sportbatukais nebejausiu pėdų.
Mes ne gyvenam, o egzistuojam. Per dieną nueinam po 20 km ir gaunam po 1,10 svaro sterlingų už drabužių prikrautą maišą.
Visiems keturiems vyrams užduotas akivaizdus klausimas – „kodėl jie dirba tokį darbą, jei nepavyksta nei uždirbti, nei susitaupyti, nei gerai gyventi?“ taip ir liko neatsakytas.
Vakarėjant kambaryje ėmė darytis nepakeliamai šalta. Paklausiau kaimynų, kodėl taip, o jie patvirtino, jog taip šalta visame name, ne tik mano kambaryje. Mat sugedo sistema, tačiau aš manau, jog taupantys darbdaviai tiesiog neįjungia jiems šildymo. Tad apsirengusi ne tik turėtus drabužius, bet ir striukę palindau po antklode bei svarsčiau, kaip teks ištverti naktį...
Pirmoji naktis naujuose namuose praėjo košmariškai. Bandžiau miegoti apsirengusi visus turėtus drabužius, tačiau iš šalčio vis tiek virpėjau lyg drebulės lapas. Nežinomybės jaudulys taip pat pridėjo savo, tad sunkiai sekėsi sudėti bluostą. Naujieji kaimynai neketino gulti anksti ir tyliai naktinėjo.
Atsigulusi į turbūt dešimčių žmonių išgulėtą lovą padėkojau sau už sprendimą nusipirkti savo patalynę. Nors lovelė buvo užklota nauja paklode, o nauja antklodė bei pagalvė apvilktos dar parduotuve kvepiančiais užvalkalais, čiužinys baisiai dvokė. Padėjusi galvą pasijutau tarsi bandyčiau užsnūsti ant blaivyklos gulto. Iš visų jėgų vijau šalin mintis apie tai, ką matė ir sugėrė šis sovietmetį primenantis čiužinys.
Nuėjus pasidaryti arbatos Donatas pasiteiravo, ar rūkau „žolę“. Atsakius neigiamai vyrukas sukikeno ir atsakė, kad būtų pasiūlęs, bet, kad jau taip, tai atsiprašantis. Tik tuomet pastebėjau, kad virtuvėje puikuojasi marihuanos smulkinimo aparatėlis bei savadarbė pypkė, skirta rūkyti narkotines medžiagas.
Sugrįžusi į savo šaltąją vienutę mintyse užtraukiau „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“. Tą akimirką ši daina pasirodė neapsakomai artima. Buvo žiauriai šalta ir girdėjau, kaip visame name kalbasi būrys vyrų, lygiai taip, kaip dainos autorius teigė girdintis su kariu kalbančią motulę. Supratusi, kad jau, matyt, smegenėlės skystėja, susikaupiau miegui.
Tik staiga BŪM! Garsas buvo toks, lyg virstų nemažas baldas. „Tu valkata, dar šnekėsi, k***a.“
Kaimynai nutilo, gal žiūrėjo filmą, tik staiga BŪM! Garsas buvo toks, lyg virstų nemažas baldas. „Tu valkata, dar šnekėsi, k***a“, – šūktelėjo vienas iš vyrų tiesiai po mano langu, kiemelyje ir vėl kažkas nuvirto.
Lyg nuplikyta pašokau lovoje ir sustingau, išsigandau, kad apsirūkiusiems vyrukams į galvą šauti gali bet kas, o mano durys užstumtos įkišus tarpdurin sulankstytą popieriaus lapą... Dar kiek pasivaidijusius kaimynus, regis, kažkas išskyrė.
Tačiau man miegai išlakstė kaip dūmas ir supratau, kad poilsio jau nebus. Kadangi mano kambarys įkurtas visiškai greta tualeto, pusę nakties 6 vyrai marširavo šlapintis, tuštintis, valytis dantų ar išsimaudyti. Visų iš ten sklidusių garsų aprašyti nenorėčiau, tačiau nerimavau ne dėl jų. Kiekvieną kartą girgžtelėjus senoms grindims rodėsi, kad kažkas ateina į mano kambarį. Atrodo, kažkada vis dėlto užsnūdau, nes pabudau paryčiais, kai 5 valandą ryto vyrukai pakilo ir vėl vienas po kito keliavo į vonią.
Kiekvieną kartą girgžtelėjus senoms grindims rodėsi, kad kažkas ateina į mano kambarį.
Iš darbdavio, pažadėjusio man darbą, vis dar negavau jokių žinių. Man jis nepasakė, nei kada galėsiu pradėti, nei kiek uždirbsiu, nei koks konkrečiai bus mano darbas. Paskambinusi pagal skelbimą teiravausi, ar galėčiau pirmąsias porą dienų dar nedirbti, nes noriu užsiregistruoti banko sąskaitai bei Nacionalinio draudimo numeriui gauti. Man buvo atsakyta teigiamai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad pasikeitė mano darbdavys, tad nežinojau, ką naujasis apie tai pasakys. Galų gale, jis nesiteikė net paskambinti ir pasiteirauti, kaip man sekasi naujuose namuose.
Pamaniau, kad tokio tipo verslininkai įpratę su savo darbuotojais elgtis lyg su vergais. Jie įsitikinę, kad neturintys kur dingti bėdžiai darys viską, kas liepta ir kada liepta, nes yra pagarbos neverti kvailiai.
Rytoj skaitykite apie tai, kai vergvaldžiai kraunasi turtus iš pabėgti negalinčių tautiečių.
