Mano naujieji kaimynai dieną pradėdavo ir baigdavo vis tuo pačiu žodžiu: „K***a, koks tu užtinęs, Edga, kaip koks kitaicas“, – pramerkusi akis išgirdau pašaipų toną už durų. „Tipo tu tai šviežutėlis, k***a“, – atšovė Edgaras ir užsidegė vonioje šviesą.
Linkėdami labos nakties prieš miegą vyrukai taip pat vienas į kitą kreipdavosi „K***a“ ir tai manęs jau nebestebino. Iš viso šešetuko išsiskyrė tik Donatas, kuris man esant kambaryje nesikeikė, nerėkavo ir nekoneveikė kaimynų bei kreipdavosi į mane vardu, o ne „ė, tu“. Vyrukas ramiu balsu, kartais su ironijos gaidele ar šmaikščiu juokeliu kantriai man aiškino būsimo darbo subtilybes, patarinėjo įsigyti storapadžius batus bei paieškoti ryškiaspalvės liemenės.
„Žinai, Siga, kai pradedam mėtyti, būna dar tamsu, tai mus gali palaikyti kokiais plėšikais ar kuo. Su kuprinėmis keliaujame nuo durų prie durų ir lendame prie pašto dėžučių. Va, anksčiau nešiojau irgi kariškiams skiriamos labdaros maišelius. Va ten tai sugalvojom gerai – už 7 svarus nusipirkom visi kariškas uniformas su vėliavomis ant pečių. Tai ir atrodėm gerai patys, kaip kokie kareiviai, ir žmonės daugiau drabužių atiduodavo“, – nostalgiškai patirtimi dalijosi nebe pirmą kartą su labdara dirbantis Donatas.
Asile, tu, bl**, negąsdink tos mergos, taigi pabėgs net nepradėjus, paskui gausi p***y nuo Tomo.
Vyrukas papasakojo ir apie keistus incidentus, kurie nutinka užsiimant šia veikla. Kartais žmonės ima plūstis, nes nenori gauti labdaros maišelių. Kartais mėtytojus veja iš savo teritorijos. O kartais per pašto tarpelį duryse už rankos grybšteli namus ginantis šuo...
Dėl nuospaudų ant kojų, kraujo batuose ir pėdas kasdien traukiančio mėšlungio vyrai nesiskundė, tik kartą viską pasakė, kad susidaryčiau įspūdį apie manęs laukiančius smagumus. Tiesa, ne visi norėjo, kad žinočiau baisiausias detales. „Asile, tu, bl**, negąsdink tos mergos, taigi pabėgs net nepradėjus, paskui gausi p***y nuo Tomo“, – tėškė ir vėl įtartinai apdujęs Edgaras.
Buvo įdomu, ką jis vartoja, mat jei rūkytų marihuaną, užuosčiau kvapą, jei gertų alkoholį ar uostytų klijus – irgi. Tačiau nuo jo niekada nesklido joks psichotropinių medžiagų kvapas, nors nuo ryto iki vakaro, regis, kas minutę darydavosi vis labiau apdujęs, kol galiausiai nebeišeidavo suprasti, ką jis sako. Paklausus kitų vyrukų – kas, velniai griebtų, su juo darosi, visi vėl ėmė kikenti kaip pirmą kartą pabučiuotos paauglės.
Aš – Bražas, atsimink. Vienas ir vienintelis, kurio vardą nuo šiol turėsi žinoti, – atšovė taip arogantiškai, kad vos neatpyliau kavos.
Vieną pavakarę plepant su kaimynais lyg iš niekur išdygo dar nematytas vyriškis. Apsirengęs laisvo stiliaus drabužiais ir dėvintis storų stiklų akinius be rėmų lietuvis nužvelgė visus ir sustojo ties manimi. „Kas jūs toks?“ – pasiteiravau įtardama, jog tai gali būti mano naujasis bosas, nesiteikęs paaiškinti darbo sąlygų ar pasiteirauti, kaip man sekasi gyventi su gauja bernų.
„Aš – Bražas, atsimink. Vienas ir vienintelis, kurio vardą nuo šiol turėsi žinoti“, – atšovė taip arogantiškai, kad vos neatpyliau kavos. Taigi tai buvo Tomas (Didysis), kuris tikėjosi nuo šiol mokėti man vergiškus skatikus ir su keliasdešimt kilogramų sveriančia kuprine vaikyti po aplinkinių miestelių rajonus.
Prisistatęs išdidžiai nelyg Tolimųjų Rytų sultonas, vyras lietuviškai klestelėjo ant šlapios ir purvinos odinės sofutės kiemelyje. Aš, norėdama suteikti jam pranašumą žvelgti į mane iš viršaus ir jaustis galingesniu, pritūpiau ant slenksčio. „Nu, tai kas tu tokia būsi? Ar jau seniai Anglijoj?“ – tik dabar, po kelių dienų, informaciją apie mane pradėjo rinkti vadovas.
Išdėsčiusi, kad Anglijoje esu mažiau nei savaitę, po truputį pradėjau kalbą apie susitarimą darbą pradėti ne iš karto, o po dienos, kai pradėsiu tvarkytis dokumentus. Būtent taip tariausi su Sergejumi, kurio telefono numeris buvo nurodytas skelbime.
Oda nuėjo pagaugais – nuo Tomo sklido stiprus pasitikėjimas savimi bei kalėjimo prižiūrėtojams būdingas iškreiptas valdingumas.
„Ne, pradėsi rytoj. Sergejus jau nebedirba, jis – „trintukas“, susitarė su tavimi ir metė verslą, aš tave priglobiau ir dar parsivežiau iš Liverpulio. Tu neįsivaizduoji, kiek privargau, kol suradau, kas galėtų tai padaryti“, – staiga surūstėjusiu veidu išdėstė viršininkas. Netrukau suprasti, kad jis panaudojo populiarų psichologinį triuką – padaryk žmogui bet kokią paslaugą, nors jis neprašė, ir pasąmonėje pasėsi mintį, kad jis tau lieka skolingas.
Skolinga „verslininkui“ nepasijutau, mat nuo pat pradžių sakiau, kad nereikia dėl manęs vargintis ir atvažiuoti į naujus namus galiu pati. Tačiau oda nuėjo pagaugais – nuo Tomo sklido stiprus pasitikėjimas savimi bei kalėjimo prižiūrėtojams būdingas iškreiptas valdingumas. Supratau, kad jis nė nesumirksėjęs ryt ryte gali ištempti mane už kojų ir priversti mėtyti tuos nelemtus maišelius.
Pastebėjęs, kad išsigandau, į pokalbį įsikišo Donatas: „Ei, Tomai, vakar išmušė elektros saugiklius. Pasirodo, skalbenkės žarna praleido vandenį ir „užtrumpino“ laidus. Tai aš išvaliau ir sutvarkiau laidus. Beje, namie šalta, kaip chaladylnike, kada įjungs tą šildymą?“.
Staiga pakeitęs veido išraišką ir motiniškai švelniai patapšnojęs darbuotojui per petį Tomas saldžiu balsu ištarė: „Nu tu matai, esi protingiausias bičas visame name. Šaunuolis, kad sutvarkei. O šildymą tvarkyti atvažiuos jau greitai. Bet nesipūsk, žiūrėk, gal ta Siga tuoj bus už tave protingesnė.“ Abu vyrai pažvelgė į mane ir ėmė balsu kvatotis. Nuo slenksčio žvelgiau tiesiai į primerktas viršininko akis ir galvojau: „O, kad tu žinotum, pasipūtęs saviškius išnaudojantis šikniau, kad tu žinotum...“.
Pasakęs, kad man ryt duos žemėlapį ir 700 labdaros maišelių bei pirmąją dieną paleis vieną šlaistytis nepažįstamomis gatvėmis, Tomas pridūrė, kad čia nėra ko mokytis. Prisiminęs, kad noriu eiti į banką, pareiškė, jog galėsiu tą padaryti po darbo, mat grįžus bankai dar dirbs, tačiau abejojantis, ar man apskritai reikia dokumentų.
Durnele tu, neturinti kur dingti vargše nelaimėle, darysi, ką liepsiu, ir mesk iš galvos naivias mintis, nes nuo šiol tavo kvaila galvelė priklauso man.
„Niekas tau tos sąskaitos neduos, o draudimo numeriui gauti reikia paskambinti ir užsiregistruoti telefonu. Bet jei nemoki anglų kalbos, nieko iš to neišeis“, – lyg paskutinei idiotei aiškino direktorius, kurio balso tonas, tariant bet kokius žodžius, skambėjo lyg sakytų: „Durnele tu, neturinti kur dingti vargše nelaimėle, darysi, ką liepsiu, ir mesk iš galvos naivias mintis, nes nuo šiol tavo kvaila galvelė priklauso man“. Dar pridūrė, kad jei man nepatinkančios sąlygos, galiu nors ir dabar eiti ieškoti kito darbo. Bosas šventai tikėjo, kad jam dirbantys bėdžiai neturi kitos išeities tik besąlygiškai paklusti.
Regis, susirūpinęs Donatas pasiūlė viršininkui pirmąją dieną eiti kartu su manimi. „Negalima paleisti jos vienos, dar pasiklys ar išsigąs ko nors. Juk ką tik atvažiavusi, nieko nežino, eisiu su ja, OK?“ – pasiteiravo Tomo.
Šis, vaizduodamas dirbtinį rūpestį ėmė vartyti akis ir mykė: „nežinau, nežinau...“. Šiame darbe apmokant naują žmogų pats mokantysis išmėto kur kas mažiau maišelių, nes vaikšto lėčiau nei įprasta, tad gerokai sumažėja jo šansai uždirbti bent jau 20 svarų už dieną. Tad Donatas, siūlydamas savo pagalbą man, savanoriškai atsisakė dalies būsimo uždarbio.
Negalima paleisti jos vienos, dar pasiklys ar išsigąs ko nors. Juk ką tik atvažiavusi, nieko nežino, eisiu su ja, OK?
„Daryk kaip išmanai, bet aš nenoriu tavęs skriausti, juk pats žinai, kad garantuotai uždirbsi mažiau“, – priminė viršininkas, tačiau sutiko man leisti pirmąją dieną dirbti su Donatu. Šis aiškino savo pasiūlymą tuo, kad aš viena tikrai nieko neuždirbčiau, o su juo turėsiu galimybę gauti bent kelis svarus už pirmąją dieną: „Na, paimsim mes abu pusantro tūkstančio, kaip nors išdalinsim, bet bent jau kažkiek ji gaus.“
Pasiguodęs, koks baisiai pavargęs jaučiasi, Tomas pakėlė sėdimąją nuo sofos ir skleisdamas aplink nepakeliamą savimeilę išžygiavo lauk prieš tai man priminęs: „Ryt ryte 5 valandą būk pasiruošusi. Iki.“
Buvau įsitempusi, kažkodėl persigandusi kaip vaiduoklį pamačius. Rankos pradėjo drebėti, o širdis – daužytis lyg pašėlusi. Blaškiausi po virtuvę nežinodama, ko griebtis, kai mane sustabdė Donatas su Kazimieru.
„Kas tau yra? Bijai? Nebijok, pirmas dienas bus sunku, tikrai visur skaudės. Bet tu nesijaudink, ryt eisi su manimi, aš tau viską paaiškinsiu. Va, žiūrėk, tau sudėjom tą salotinę ryškią kuprinę, kad kokia mašina nenutrenktų ir žmonės nepagalvotų, kad tu – vagilė“, – ramino Donatas ir pakvietė prisijungti prie jų svetainėje, kur visi susėdę žiūrėjo televizorių.
Užsidariau savo kambaryje, tačiau iš ten mane pakvietė Kazimieras, sakydamas, kad atrodau įsitempusi kaip styga, todėl man reikia būti su žmonėmis, nurimti ir pagaliau ką nors užkrimsti.
Maloniai atsisakiau pasiūlymo, susikroviau savo daiktus ir tyliai išsliūkinau iš labdaros maišelių mėtytojų namo. Ėjau vis žvalgydamasi atgalios, buvo be galo baisu, kad kas nors gali norėti mane parvesti atgal...
P.S. Mane apmokyti pasisiūlęs ir savanoriškai dalies pinigų atsisakęs vaikine, jei skaitai šį tekstą ir dar tebenori keisti darbą ar grįžti į Lietuvą, susisiek su manimi šiuo adresu, galiu tau padėti.
Rytoj skaitykite: kodėl tie žmonės taip vergauja?
