„Mindaugas Pakalnis, eidamas vyriausiojo architekto pareigas, į Vilniaus miestą atnešė daug gerų pokyčių – buvo įtvirtinti modernūs architektūros ir urbanistikos principai, parengti Bendrojo plano sprendiniai, kuriais vadovaujamasi planuojant miesto plėtrą, standartizuoti kai kurie vidaus procesai.
Dabar žengsime į kitą etapą miesto plėtroje ir urbanistikoje – jau atlikome struktūrinius pokyčius, kurie leis apjungti techninius procesus, susijusius su statybos leidimų išdavimu, ir konceptualius miesto urbanistinio veido formavimo darbus.
Šie pokyčiai leis greičiau ir kokybiškiau vykdyti miesto plėtros politiką“, – sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.
Tada meras teigė suprantantis ir girdintis gyventojų klausimus, tačiau viešai aptarinėti konkrečių asmenų darbo rezultatų neketina, nes mano, jog tai prasilenkia su darbo etika ir mero pareigomis.
Vilniaus miesto opozicijos įsitikinimu, pastarieji skandalingi įvykiai ir savivaldybei nepalankūs teismų sprendimai, susiję su statybų leidimų išdavimo teisėtumu Vilniuje, akivaizdžios klaidos saugant miesto vertingus medžius, želdynus ir viešuosius parkus ar skverus „atspindi M.Pakalnio nekompetenciją“.
M.Pakalnis 1998–2013 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“ (nuo 1998 m. – projektų vadovas, nuo 2004 m. – vyriausiasis architektas). Nuo 2016 m. jis ėjo Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus, vyriausiojo architekto pareigas.
„Ačiū merui Remigijui, pakvietusiam, pasitikėjusiam ir leidusiam kurti. Sėkmės merui Valdui, toliau kuriant ambicingą, žalią ir pilną gyvybės nuostabųjį Vilnių. Drąsos ir nuoseklumo tam, kam atiteks šios velniškai įdomios ir sunkios pareigos“, – sako M.Pakalnis.
Kol bus ieškoma, kas galėtų užimti vyriausiojo architekto poziciją, jo pareigas laikinai eis Teritorijų planavimo ir plėtros projektų skyriaus vedėjas Benius Bučelis.
Feisbuke M.Pakalnis plačiau pristatė savo pasitraukimo motyvus.
„Vilnius yra nuostabus miestas, dirbti jam yra dar nuostabiau, bet po pusaštuntų metų darbo karščiausiose po mero pareigose nusprendžiau, kad jau gana – reikia pokyčių, reikia laisvės, reikia privatumo ir laiko šeimai.
Sprendimas ne spontaninis, jis brendo senokai. Liepos vidury išėjau ilgų, net 3 savaičių atostogų. Pirmą kartą per 7 darbo savivaldybėje metus tokių ilgų. Ėmiau tiek daug, kad turėčiau laiko pamąstyti ir pagalvoti apie tai, ką nuveikiau, ką veikiu, koks to veikimo tikslas ir prasmė.
Kad pagalvočiau, ką dar galėčiau nuveikti. Ir kokia to nuveikimo kaina. Kaina man asmeniškai ir mano artimiesiems. Ir supratau, kad ji tiesiog per didelė. Pernelyg daug netiesos, purvo, melo ir net šmeižto. Nesiteisinsiu. Kas supranta, tai vis tiek supranta, o kas šmeižia ir kaltina – tai šmeiš ir kaltins ir toliau“, – rašo jis.
Anot M.Pakalnio, „savivaldybės vyriausiojo architekto darbas yra ne tik apie urbanistiką, bet ir apie blogas emocijas“.
„Kai reikia suderinti skirtingų pusių interesus, kurios visos nori maksimumo ir bet koks kompromisas joms kelia nepasitenkinimą.
Jau tik pradėjus dirbti kolegos projektuojantys architektai keikė ir pyko, kad reikalauju per daug – kurti suprantamas gatvių, kiemų erdves, įvertinti kontekstą gretimybėse.
NT vystytojai pyko, kad nebeišeina pastatyti cokolio, dviejų aukštų, antstato su mansarda ir dar antresole mansardoje (viso 6 lygiai) ir viso šito tvarinio pavadinti dviejų aukštų su mansarda pastatu.
Bendruomenės pyko, kad jų aplinkoje statosi nauji namai. Politikai pyko, kad pikti kaimynai rašė piktus laiškus“, – apie savo darbo niuansus rašo dabar jau buvęs Vilniaus vyriausiasis architektas.
Jam ne kartą teko išklausyti pasipiktinimo ir kaltinimų dėl esą netinkamų sprendimų mieste, kurie nepatiko didesnei ar mažesnei bendruomenės daliai.
Vis dėlto jis pats dėsto savo pasiekimus - patvirtintą Bendrąjį planą, Paupio projektą, atgijusį Naujamiestį, pabaigtus Nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno ir Nacionalinio stadiono projektus.
Kaip pagrindinį darbą M.Pakalnis įvardija 10 kokybiškos architektūros taisyklių, į kurias, kaip pats teigia, suguldė naujojo urbanizmo ideologiją: „Ideologiją, reikalaujančią įsigilinti į kontekstą, atskirti viešam ir privačiam naudojimui skirtas erdves, suteikti gyvybę gatvėms, prioritetą teikiant pėsčiajam, po to dviratininkui, po to viešajam transportui ir tik galų gale automobiliui.
Drąsiai skatinau kurti šiuolaikišką architektūrą. Nemeluojant ir eklektiškai neapsimetinėjant renesansu ar klasicizmu. Vilniaus senamiestyje pagaliau pradėjo rastis kokybiškos architektūros šiuolaikiškų pastatų.
Žinau, kad tai daug kam nepatiko ir pastarieji vis šaukė – „lauk Pakalnį“, „nebenorim stiklainių“, „neleisim olandiškų tvartų“.
Toliau M.Pakalnis sako pirmiausia pailsėjęs: „Kas toliau? Pailsėsiu, pamąstysiu, kur geriausiai galiu pritaikyti sukauptą patirtį. Kur ir ką bedirbčiau – širdimi visada būsiu su Vilniumi, visada sirgsiu už jo sėkmę. Nuostabus miestas, nuostabus buvo darbas jam.“
