Užkulisiuose kalbama, kad ypatingą darbuotojų ir kolegų pagarbą bei pasitikėjimą turėjęs pareigūnas traukiasi dėl nesutarimų su naująja Policijos departamento vadovybe ir nepritarimo jos inicijuojamoms reformoms, tačiau pats K.Lančinskas diplomatiškai to stengiasi nepatvirtinti.
– Kokios nuotaikos paskutinį kartą atėjus į darbą policijoje, kur praleidote 20 savo gyvenimo metų?
– Jau viskas gerai... Susitaikiau su tuo, kad šis gyvenimo etapas baigėsi. Iš pradžių buvo labai sunku. Tačiau suprantu – yra pradžia, yra ir pabaiga.
– Einate dirbti į diplomatinę tarnybą. Tačiau joje jūs nesate naujokas? Esate dirbęs atstovybėse Latvijoje ir Izraelyje.
– Buvo laikotarpis, kada buvau laikinai palikęs tarnybą policijoje. Tada dirbau dabartinėje organizuoto nusikalstamumo valdyboje. Ji buvo naikinama. Dėl to ir išėjau iš sistemos užpykęs. Buvau jaunas ir ambicingas. Buvo nesvarbu, kur eiti. Tuo metu kaip tik Užsienio reikalų ministerijoje kūrėsi konsulinis departamentas. Į jį ir nuėjau dirbti.
Tada dirbau dabartinėje organizuoto nusikalstamumo valdyboje. Ji buvo naikinama. Dėl to ir išėjau iš sistemos užpykęs.
Aš nebuvau tikras diplomatas. O ir pati konsulinė tarnyba buvo „šalia“ policijos. Ten juk visi sulaikyti ir žuvę piliečiai. Dabar Šengeno zonoje viskas paprasta, o tuo metu reikėjo derinti visas perdavimo detales ir smulkmenas. Visa tai darydavo konsuliniai darbuotojai.
Ir dabar ta patirtis labai pravers. Bet noriu priminti, kad tai ne diplomatinė misija. Tai ES pagalbos Ukrainai misija, jos mandatas padėti Ukrainai reformuoti savo teisinę sistemą.
– Prieš trejetą metų duodamas interviu 15min esate sakęs, kad kai vyksta eitynės arba futbolo rungtynės, jūs jaučiatės kaip žuvis vandenyje. Ar netrūks jums adrenalino naujajame darbe?
– Išties aš esu iš tų retų žmonių, kuriems stresinė situacija nekelia labai daug nerimo. Psichologai sako, kad tokių žmonių yra mažai. Nežinau, kodėl taip yra. Turbūt toks jau gimiau.
Man patinka tokia situacija, kai esi įvarytas į kampą ir turi labai greitai priimti sprendimus, susiorientuoti ir vadovauti. Mane tas „veža“.
Man patinka tokia situacija, kai esi įvarytas į kampą ir turi labai greitai priimti sprendimus, susiorientuoti ir vadovauti. Mane tas „veža“. Žinoma, kad tokiose situacijose būna ir neteisingų sprendimų, ir klaidų. Visi mes esame žmonės. Bet aš vadovaujuosi ta taisykle, kad klaida yra klaida tol, kol ji nėra ištaisyta.
Jeigu mes padarėm klaidą ir ją ištaisėm – viskas gerai. Kad ir kalbant apie Igorį Molotkovą. Na, mes žiopliai, mes pražiopsojome jį, bet mes garbingai klaidą ir ištaisėm. Ir aš didžiuojuosi, kad tie pareigūnai, kurie vykdė paiešką, buvo susikaupę, vadovavo, klausė nurodymų ir viskas buvo super.
– Į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą atėjote dirbti prieš 7 metus. Kokią situaciją radote ir ką paliekate?
– Man iš tikrųjų labai sunku vertinti pačiam save. Ir atsakyti, kas pasikeitė ar nepasikeitė. Pirmiausia aš radau labai daug profesionalių ir atsidavusių šiam darbui žmonių. Ir, matyt, taip jau žvaigždės susidėliojo, kad dešimtą mano darbo dieną buvo riaušės prie Seimo.
Būtent tada aš pamačiau, kiek čia yra profesionalų, kaip jie moka dirbti ir kiekvienas žino, ką daro. Tada supratau, kad turiu gerą kolektyvą ir reikia jam padėti tapti dar geresniu, kad jų darbas taptų dar kokybiškesnis.
Aš manau, kad mes tą pasiekėm. Kiekvienais metais Vidaus reikalų ministerija
Pernai 74 procentai Vilniaus apskrities gyventojų sakė, kad jie pasitiki policija. Tai yra rekordas.
užsako sociologinį tyrimą apie pasitikėjimą policija. Šių metų rezultatų dar nežinau, manau, kad jis bus mažesnis, tačiau pernai 74 proc. Vilniaus apskrities gyventojų sakė, kad jie pasitiki policija. Tai yra rekordas – didžiausias skaičius iki šiol.
– Sakėte, kad girtis nemėgstate, bet jeigu reiktų išrinkti 3–5 geriausius darbus, kuriuos pavyko nuveikti per tuos metus? Kas tai būtų?
– Mes pirmieji sukūrėme vidinį policijos tinklą – intranetą. Vėliau jis išsivystė į visos Lietuvos policijos. Pirmieji pradėjom naudoti vaizdo konferencijas. Pasidarėm dokumentų derinimo sistemą. Atsirado elektroniniai kelialapiai, apskaitos sistema... Pirmieji pradėjom taikyti metinius pokalbius. Iš pradžių visi sakė, kam to reikia. O dabar tai jau įstatyme numatyta.
Su Policijos departamento pagalba per tuos metus išsikėlėm į naujas modernias patalpas. Išnuomojome patalpas visiems komisariatams. Visų darbo sąlygos pagerėjo. Liko dar keletas nesuremontuotų komisariatų, bet iš esmės jau nebeliko tokių vietų, kokios seniau kad buvo 5-ojo komisariato patalpos.
Kūrėme savo vertybių sistemą, tradicijas. Skiepijome pareigūnams pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad jų darbas yra reikalingas, dvasią. Sukūrėme įstaigos sėkmės formulę. Ar tai pavyko – paklauskite jų.
Manau, kad padarėm daug.
– Bet panašu, kad šiais jūsų pasiekimais džiaugiasi ne visi. Turiu galvoje pradėtą jau trečią tarnybinį patikrinimą dėl jūsų darbo.
– Čia yra istorija ir detalės. Sakykime taip. Galbūt tam tikras nesusikalbėjimas. Ar naujų policijos vadovų nepasitikėjimas, ar jo stoka. Ar jų toks vadovavimo stilius... Nežinau. Nenoriu to vertinti ir nenoriu į tai labai gilintis.
Dievo, tėvo ir viršininko pasirinkti negali. Ir turi dirbti su tuo vadovu, koks jis yra.
– O kaip pasikeitė darbas pradėjus dirbti naujai Policijos departamento vadovybei?
– Neetiška būtų viešai kalbėti apie vadovybę, vadovus... Yra gerai ar blogai. Vadovaujuosi tuo principu – Dievo, tėvo ir viršininko pasirinkti negali. Ir turi dirbti su tuo vadovu, koks jis yra. Kiekvienas mes turim savo minusų ir trūkumų, kiekvienas turim savo vadovavimo stilių, tam tikrą suvokimą. Laikas parodys, kaip jiems seksis.
– Kokia jūsų nuomonė apie nemažos dalies pareigūnų kritikuojamas policijos reformas, kurių ėmėsi naujoji vadovybė?
– Pasaulis labai keičiasi ir mes turim keistis kaip institucija ir kaip įstaiga. Aš esu įsitikinęs, daug kartų sakiau ir sakysiu, kad policija dabar yra viena iš moderniausių įstaigų Lietuvoje. Per tuos 25 metus patobulėjusi labai smarkiai.
O kodėl? Todėl, kad ji visą laiką buvo po padidinamuoju stiklu. Visą laiką buvo „tarkuojama“ už kiekvieną įvykį, už kažką... Tas policijai davė labai didelę naudą einant į priekį, tobulėjant.
Visos pertvarkos susijusios su tuo, kad keičiasi visuomenė, keičiasi pati valstybė. Ir aš esu įsitikinęs, kad policija, kaip institucija, gali vystytis evoliucijos, o ne revoliucijų būdu.
Policija, kaip institucija, gali vystytis evoliucijos, o ne revoliucijų būdu.
– Tai jūs pats už ar prieš šiuos pokyčius?
– Galima aš susilaikysiu nuo atsakymo?... Aš daryčiau truputį kitaip. Gal ir galima daryti taip, kaip sugalvota, bet reiktų daryti ne revoliucijos, kaip aš sakiau, o evoliucijos metodu. Tai mano tokia asmeninė nuomonė.
– O ši nuomonė turėjo įtakos dabartiniams jūsų pokyčiams ir išėjimui iš policijos sistemos?
– Nesakysiu... Sprendimas jau padarytas, ką čia komentuoti...
– Vadinasi, turėjo?
– Na, kaip... Kada tu sėdi tam tikroj kėdėj, tam tikrą laiką, pakankamai ilgai – septynerius metus, esi susikūręs savo tam tikrą komforto zoną, tada visuomet reikalingas spyris į užpakalį, postūmis kažkam. Tai tas mano dalyvavimas atrankoje buvo vienas iš būdų pasitikrinti, kokiam lygmenyje aš esu. Kiek vertos mano žinios, patirtis ir aš pats. Tai čia buvo pagrindinė priežastis.
Aš pats nelabai tikėjau, kad pavyks laimėti šią atranką. Nuvažiavau „ant durniaus“ ir pavyko.
Aš, atvirai sakant, pats nelabai tikėjau, kad pavyks laimėti šią atranką. Ir turbūt mažai kas aplink tikėjo. Nuvažiavau „ant durniaus“ ir pavyko.
Viena vertus, tai paglosto dūšelę, o kita vertus, tai yra įvertinimas ir Lietuvos policijai, pačiai valstybei.
– Kaip, jūsų nuomone, po 5 metų galėtų atrodyti policija? Kitaip tariant – kaip jūs darytumėte reformas?
– Kokia policija po 5 metų? Policija nuėjus didelį kelią evoliucijos ir vystymosi. Ji, kaip organizacija, daug pasiekusi ir viso to sėkmė yra žmonės. Ir jeigu būtų mano valia, aš vis daugiau ir daugiau investuočiau į žmones, jų paruošimą, kvalifikacijos kėlimo sistemą. Darbo užmokestis turėtų būti atitinkantis darbo pobūdį. Policijos pareigūnas neturi būti apmokamas minimalia alga.
Jeigu mes norime kvalifikuoto ir kokybiškai dirbančio pareigūno, kad jis mokėtų užsienio kalbas, būtų mandagus, suteiktų socialinę pagalbą žmonėms ir gaudytų blogiukus, jam reikia mokėti padorų atlyginimą. Manau, Lietuvos valstybė tam jau yra subrendusi ir turi visus tam reikalingus išteklius. Reikalingi tik tam tikri politiniai sprendimai.
Dabar policijos pareigūnai šį klausimą sprendžia kitaip. Didžioji jų dalis turi antrą darbą. Vieni augina vištas, kiti fotografuoja vestuves, treti remontuoja automobilius... Visko yra. Bet ką tai reiškia? Užuot buvęs su šeima, policininkas „aria“. Tai reiškia, kad į savo budėjimą ateina nepailsėjęs ir pavargęs.
Aš manau, kad vieną kartą investavus į žmones valstybei tas atsipirktų. Tai atneštų daug didesnę naudą, nei pati investicija.
Tai turbūt pagrindinis dalykas. Nes sėkmę lemia žmonės. O kad jie tą sėkmę lemtų, jie turi jaustis patogiai ir turi gauti padorų atlyginimą. Investicijos į žmogų. Aš eičiau tuo keliu.
Kitas dalykas procesai ir procedūros. Dėl įvairiausių priežasčių mūsų darbe atliekama daug biurokratinių, niekam nereikalingų veiksmų, kurių atsisakymas ir tobulinimas susijęs su teisėkūra, prokuratūros veikla, teismais. Tai sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas. Bet padirbėjus porą metų visiems galima turėti ir gerą rezultatą. Tuomet gal ir pareigūnų skaičių galima būtų mažinti. Bet šitas procesas turi būti labai atsargus.
Mūsų kaimynai – švedai ir norvegai kažkada susimažinę iki minimumo dabar
Mūsų kaimynai – švedai ir norvegai kažkada susimažinę iki minimumo dabar didina pareigūnų skaičių keliais tūkstančiais.
didina pareigūnų skaičių keliais tūkstančiais. Nes staiga pasikeitė politinė situacija, atsirado naujų iššūkių, susijusių su migracijos procesais ir išaiškėjo, kad policija nepasiruošusi tam dėl kažkada priimtų netoliaregiškų sprendimų. Tuo noriu pasakyti, kad policija, kaip organizacija, yra veikiama ir įvairiausių išorės veiksnių.
– Ar yra ko dar nespėjote padaryti per tuos metus?
– Žinoma, kad yra. Pvz., sukurti skyrių, kuris užsiimtų migracijos klausimais – leidimų gyventi pardavimu, žmonių pervežimu, fiktyviomis santuokomis, kuriamomis fiktyviomis įmonėmis, kad gautų leidimą gyventi Lietuvoje. Manau, mes esam jau pribrendę ir mums to reikėtų. Apie tai jau galvojom ir dėliojom. Norėtųsi moderniausia įranga ir technika aprūpinti mobilią kuopą. Kad jie būtų ta tikroji kuopa – smaigalys. Ten tikrai šaunūs vyrai dirba.
Kompiuteriniai nusikaltimai juk vyksta. Norisi, kad tie ekspertai ir tyrėjai, kurie dirba ir ieško skaitmeninių pėdsakų, turėtų pačią moderniausią įrangą. Bet galiu pasidžiaugti, kad mes turime daug kūrybingų žmonių. Mūsų ekspertai policijai sutaupė daug pinigų, kai panaudodami žaidimų kompiuterių detales surinko galingą kompiuterį.
Prieš kelerius metus pradėjome diegti rizikos vertinimo bei savęs įsivertinimo metodikas. Savo procesus pradėjome vertinti per LEAN metodiką. Iš esmės tik įpusėjome.
Trejus metus kūrėme įstaigos pokyčių planą. Tačiau turėjome nutraukti šiuos darbus. Visi veiklos organizavimo skyriaus darbuotojai, į kuriuos investavome, turėjo pereiti į kitas pareigas dėl išstatutinimo. Labai gaila, šie darbai būtų nuvedę Vilniaus apskrities policiją visai į kitą kokybinį lygį. Dėl to ir sakau, kad reikia evoliucijos, o ne revoliucijų.
Turim tikrai kūrybingų žmonių ir reikia jiems tik padėti. Dar kartą pasikartosiu – sėkmę lemia žmonės.
– Ką patartumėte savo įpėdiniui?
– Pirmiausia susipažinti su kolektyvu. Čia dirba labai daug puikių žmonių. Manau, kad palieku labai gerą ir brandų kolektyvą. Tad reiktų susigyventi su juo ir būti geru lyderiu. Naujas vadovas turės savo požiūrį ir greičiausiai pastebės mano klaidas, nepadarytus darbus ir juos ištaisys.
