Netikėtai H.Daktarą sučiupusiems, apmaudžiai D.Kedžio neradusiems, atkakliai R.Zamolskio ir šimtų kitų bėglių ieškantiems sekliams vadovaujantis Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos viršininkas E.Ušinskas įsitikinęs, kad pasislėpti nuo teisėsaugos šiais laikais – misija neįmanoma. Policijos seklių vadas taip teigia atsižvelgdamas į pareigūnų kompetencijos, visuomenės pilietiškumo ir šiuolaikinių technologijų galimybių derinį, kuris ir leidžia pasiekti beveik šimtaprocentį rezultatą. 15min.lt dienos interviu pašnekovas E.Ušinskas pasidalijo kai kuriomis profesinėmis paslaptimis ir pripažino, kad sekimo sistemos – ne be trūkumų.
– Ar, žinodamas savo pavaldinių gabumus, pats ryžtumėtės slapstytis nuo Lietuvos teisėsaugos? – 15min.lt pasiteiravo PD Kriminalinės policijos valdybos viršininko E.Ušinsko.
– Žinodamas galimybes, tikrai nesiryžčiau! Yra tokia sistema, tiek nacionalinė, tiek Europos Sąjungos, kad 99 proc. besislapstančių asmenų yra sulaikomi. Įkliūva ir labai aukšto rango nusikaltėlių. Tai priklauso ne tik nuo žmogiškų išteklių, sugebėjimų, bet ir nuo šiuolaikiškų informacinių technologijų. Reikia prisiminti ir Šengeno informacinę sistemą, per kurią apie ieškomą asmenį paskelbiama visoje šioje erdvėje. Kiekvienas pareigūnas žino, jei, pavyzdžiui, asmuo, sustabdytas Vokietijoje, yra ieškomas Lietuvoje. Ir tose valstybėse, kurios nėra Europos Sąjungos narės, yra mechanizmų, kuriuos galima naudoti. Pavyzdžiui, pasaulinis Interpolo tinklas.99 proc. besislapstančių asmenų yra sulaikomi. Įkliūva ir labai aukšto rango nusikaltėlių.
– Tai siūlote visiems pasiduoti?
– Taip tikrai būtų geriau, nes gyvenimas ribotas. Jeigu žmogus tikrai kaltas, ką nors blogo padarė – jam geriau anksčiau prisipažinti negu paskui. Labai didelė tikimybė, kad vis tiek pakliūsi.
– Atviri pasieniai, ko gero, sunkina pareigūnams užduotis, susijusias su ieškomų asmenų gaudymu?
– Buvo tokių abejonių, kai svarstyta, ar reikia naikinti vidinių sienų kontrolę Europos Sąjungoje. Tačiau reikia neužmiršti, kad iškart buvo pasiūlyta kompensacinių priemonių – mano minėta Šengeno informacinė sistema. Yra ir daugiau numatyta tų priemonių, siekiant kompensuoti tą instrumentą, kuris prarastas dėl nekontroliuojamų sienų. Europos Sąjungoje konstatuojama, kad tos kompensacinės priemonės – pakankamos.
– 15min.lt pasakojo vilniečio Donato Adomėno istoriją, kuris 16 metų slapstėsi nuo teisėsaugos Rusijoje, Vokietijoje, Ukrainoje. Pasirodė, kad 2001–2002 metais jis gyveno soduose prie Vilniaus, o netrukus buvo įkliuvęs vokiečiams, tačiau šie jį per klaidą paleido. Kaip paaiškintumėte tokias spragas?
 |
| Donatas Adomėnas |
– Visi tie mechanizmai, susiję su informacinėmis technologijomis, neveikia automatiškai, visiškai be žmogaus. Adomėno paieškos bylos atmintinai neatsimenu, bet tikrai pasitaiko tokių atvejų. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių yra pavyzdžių. Prisiminkime sprogdinimus Madride 2004 metais, kai per kelias minutes teroristai nužudė 190 žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad iš Maroko kilusius teroristus Šiaurės Ispanijoje buvo sustabdę civilinės gvardijos pareigūnai, tikrino mašiną, vairuotojo pažymėjimą. O bagažinėje buvo keliasdešimt kilogramų sprogmenų. Jei būtų suveikusi saugumo sistema, galbūt aukų Madride būtų išvengta.
Mūsų pasaulyje tokių dalykų niekas negali garantuoti. Naujausiais pavyzdys – skandalas su „WikiLeaks“. Kažkas išvogė ir pardavė tokią informaciją, nors šalis, Jungtinės Amerikos Valstijos, atrodytų, iš solidesnių. Deja, taip būna mūsų pasaulyje. Kaip ir Adomėno atveju – nebuvo žinoma, kad jis soduose gyveno. Beje, kartais ir suklastoti dokumentai būna padaryti taip, kad net automatinio tikrinimo aparatai nesuveikia! Todėl šiuo atveju nesiimčiau kaltinti nei valstybės sienos apsaugos pareigūnų, nei apylinkės inspektorių, kad jie nematė jo tuose soduose. Kiekvieną atvejį iki menkiausių detalių reikia aiškintis ir tik tada galima svarstyti, kodėl asmuo nebuvo sulaikytas.
– Ar gali būti, kad 16 metų sugebėjęs slapstytis D.Adomėnas – tokio pobūdžio rekordininkas?
 |
| Henrikas Daktaras |
– Gali būti. Čia tikrai unikalus atvejis. Bent jau aš kito tokio atvejo neprisimenu. Nebent sovietmečiu kažkas panašaus galėjo būti.
– Henriką Daktarą pavyko rasti Bulgarijoje, o Drąsiaus Kedžio nepasisekė laiku aptikti net Kauno rajone. Vadinasi, be gabumų ir technologijų, sekliams kaskart prireikia ir fortūnos?
– Mūsų netobulame pasaulyje tobulų dalykų iš viso nebūna. Tai tokia filosofinė nuostata, bet iš tiesų policijai taip pat reikia sėkmės. Kartais būna tokia įvykių seka, taip viskas susidėsto! Ir tas atvejis, kai 16 metų slapstėsi, ir Kedžio atvejis – turbūt pritrūko sėkmės. Kaip žinome, jis buvo rastas negyvas, bet dar ta istorija nebaigta, mes dar nežinome iki galo, kaip jis slapstėsi.
– Ar dažni atvejai, kai pasislėpęs asmuo randamas tik po mirties?
 |
| Drąsius Kedys |
– Tokių būna. Pavyzdžiui, bylos, susijusius su Sigitu Gaidjurgiu: kai kurie asmenys, rasti kaip aukos, prieš tai figūravo kaip dingę be žinios. Tie žmonės buvo iš to paties nusikalstamo pasaulio, bet artimieji buvo pranešę apie juos kaip apie dingusius. Ir jie buvo rasti tiriant tuos nusikaltimus, paaiškėjo, kad jie patys buvo nusikaltimo aukos.
– Ar jums tenka susidurti su rimtai besislapstančiomis moterimis? Galbūt dailiosios lyties atstovės nelinkusios taip elgtis?
– Pasitaiko, aišku, bet ne tokiu mastu kaip vyrai. Vyrai čia nepralenkiami, jų slapstosi žymiai daugiau. Moterys paprastai ieškomos dėl ne tokių sunkių nusikaltimų. Dažniausiai, pavyzdžiui, dėl tam tikrų turtinių nusikaltimų arba kaip skolininkės. Be abejo, moteriška prigimtis tokiais atvejais yra pritaikoma: tai susiję ne tik su išvaizda, bet ir įtaiga. Jei vyksta koks nors patikrinimas, jos tikrai turi sugebėjimų elgtis ir kalbėti įtaigiai.
– Ar ieškant bėglių vertinga paprastų piliečių pagalba, informacija?
– Labai! Ir kiekvienos šalies policija pasakytų tą patį. Sakykime, Vokietijoje būna skelbiama vadinamoji visuomeninė paieška. Tokiais atvejais skelbiama ne tik per radiją ir televiziją, bet ir naudojamasi mobiliaisiais telefonais. Jei įtariama, kuriame regione slapstosi asmuo, pagal mobiliojo ryšio bokštų informaciją į toje vietovėje esančių žmonių telefonus automatiškai siunčiamos SMS žinutės su įtariamojo nuotrauka. Tai labai efektyvu. Gyventojų suteikta informacija neretai būna tikrai esminė.
– Policijos departamentas viešai skelbia ieškomiausių asmenų sąrašą. Šiuo metu jame – septynios pavardės. Nesate jų jau pamiršęs?
 |
| Ekspertų pasendinto R.Zamolskio atvaizdas |
– Žinau, kad Zamolskis ten tebėra. Kitų neprisimenu.
– Tas sąrašas sudarytas dėl grožio ar jame esančios pavardės – iš tiesų pavojingiausių, ieškomiausių bėglių?
– Sąrašas sudarytas daugiau tam, kad būtų parodytas visuomenei. Tie, kas domisi, turi teisę pasižiūrėti. Pavyzdžiui, minėtas Zamolskis yra ieškomas labai seniai ir už labai sunkius nusikaltimus, gal visuomenės nariai turės šansą padėti jį rasti.
Iš tikrųjų mūsų paieška yra kur kas nuodugnesnė, o svarbių ieškomų asmenų yra ne 7 ir ne 10. Yra paieškos vykdymo tvarka. Yra ir kontrolės, kaip ta paieška atliekama, sistema. Praeina pusė metų ir pasidomima, kas toje paieškos byloje padaryta. Jei per pusmetį joje nėra jokio judėjimo, už ją atsakingam pareigūnui, pagal mūsų kanonus, sakykim taip, yra blogai – galima sulaukti ir tarnybinės nuobaudos.
