15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turi galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Dešimtasis interviu – su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga.
– Aurelijau, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?
– Priklauso nuo to, iš kur keliauju į darbą. Jei iš namų, tai ji prasideda valanda anksčiau. Maždaug 5 valandą 15 minučių. Keliuosi, einu į dušą, pasidarau pusryčius, kol šeima dar miega. Ir tada išvažiuoju į Vilnių.
Jei būnu Vilniuje, keliuosi 6 valandą ryto. Dabar, kai atšilo oras, greičiausiai kelsiuos anksčiau ir atgaivinsiu savo įprastą pomėgį rytais pabėgioti arba pasivaikščioti.
O paskui laukia darbas. Dienos būna labai skirtingos. Vienaip būna, kai būna Seimo ar Vyriausybės posėdžiai. Kai jų nėra, vyksta daug susitikimų, ministerijos posėdžių. Diena baigiasi vėlai vakare, apie 7 ar 8 valandą. Grįžęs namo pasidarau vakarienę, pavalgau ir ruošiuosi rytdienai. Kartais įsiaunu į sportbačius ir prasibėgu krantine.
– Ar teisingai supratau, kad jūsų namai – ne Vilniuje?
– Teisingai supratote. Mano namai yra maždaug pusiaukelėje tarp Kauno ir Jonavos. Ten gyvena mano šeima, ir grįžtu ten, kad juos aplankyčiau. Grįžtu namo porą kartų per savaitę, dažniausiai trečiadienį, ir tada penktadienį savaitgaliui.
– Tapus ministru, jūsų vardą ėmė atpažinti vis daugiau žmonių. Ar susiduriate su populiarumo našta? Ar pasikeitė gyvenimas?
– Negalėčiau pasakyti, kad labai. Žmonės ir anksčiau atpažindavo, nes buvau pakankamai viešas asmuo. Aišku, dabar tas lygis tikrai pasikeitė. Žmonės dažniau prieina ir pakalbina. Bet kad ta našta vargina, tai nepasakyčiau. Taip, suvokiu, kad esu nuolat matomas ir stebimas.
Bet tokia yra politiko dalia. Užsiimant viešąja politika likti nematomu yra beveik neįmanoma. Norėtųsi, aišku, to privatumo daugiau, bet manau, kad čia vis tiek yra laikinas dalykas, kaip ir viskas gyvenime.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Turiu kelis pomėgius. Vienas iš jų atėjęs dar nuo mokyklos laikų: labai mėgstu meistrauti, pats tiek konstruoju baldus, tiek remontuoju namus, kiek sugebu. Užsiimu tokiu pusiau statybininko, pusiau staliaus amatu.
Vaikystėje užsiėmiau radioelektronika. Konstravau dalykus, kurių nebūdavo nusipirkti, tarp jų – radijo stiprintuvus, techniką diskotekų vedimui ir panašiai. Bet čia tokie vaikiški žaidimai.
Knygas skaityti mėgstu. Dviračiu važinėti. Bet čia tokie įprasti pomėgiai, kurie nelabai žmogų išskiria iš kitų.
Dar prie mano pomėgių yra numizmatika – monetų kolekcionavimas. Labai nuramina atsisėdus ieškoti informacijos, apžiūrinėti, ruošti tas monetas, ir taip toliau.
Neieškau labai brangių monetų, nes neturiu tam lėšų, bet esu išsirinkęs sritį, kuri man įdomi – tarpukaris. Visur ieškau informacijos apie tas monetas – ir „eBay“, ir sendaikčių turguje, kur renkasi kolekcionieriai. Keičiuosi ir su kitais entuziastais.
– Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę. Gimėte Kelmės rajone, taip?
– Taip, Užventyje, Kelmės rajone. Tai mažytis miesteliukas, dabar net nežinau, kiek ten gyventojų. Tuo metu, kai augau ir buvau vaikas, su apylinkėmis buvo gal trys tūkstančiai. Dabar jau gal ir dvigubai mažiau.
Mano mama buvo fizikos mokytoja, tėtis – muzikantas. Visą gyvenimą grojo kaimiškose kapelose, vestuvėse grodavo, buvo meno vadovu. O mama ilgai vidurinėje mokykloje mokytojavo, tik neseniai į pensiją išėjo. Turiu jaunesnę sesę, ji gyvena Šiauliuose.
– Ką mėgote veikti? Buvote gamtos ar miesto vaikas?
– Negalėčiau sakyti nei taip, nei kitaip. Man labai daug kas buvo įdomu! Kiek tik save atsimenu, visada norėjau būti gydytoju, man biologija labai patiko. Važiuodavau į vaistažolininkų, biologų mokyklas. Paskui fotografija šiek tiek užsiėmiau, fotografuodavau renginius mokykloje. Radioelektroniką konstruodavom, ką rasdavom. Iš pradžių, aišku, ardydavom, paskui konstruodavom, nes detalių gauti būdavo labai sudėtinga – pirmiausia reikėjo kažką išardyti.
Ir medžio, staliaus darbais užsiimdavau. Negaliu savęs vadinti staliumi, nes niekas manęs nemokė, bet man visą laiką patikdavo kažką daryti.
– Jūsų biografijoje nurodyta, kad baigėte vaistažolininkų mokyklą. Tačiau medikų požiūris į alternatyviąją mediciną dažnai būna skeptiškas. Ar jums šie dalykai atrodo suderinami?
– Be reikalo tas požiūris yra skeptiškas. Net ir vadinamojoje tradicinėje medicinoje, pavyzdžiui, egzistuoja jonažolių preparatai, kurie depresijai gydyti naudojami visiškai oficialiai. Aš manau, kad kartais tos dvi sritys yra be reikalo supriešinamos, nes tikrai yra ir augalų, ir medžiagų, kur tūkstantmečius žmonės žinojo, kad padeda nuo vieno ar kito sutrikimo.
O tą vaistažolininkų mokyklą aš baigiau Vilniuje, Jaunųjų gamtininkų centre. Dar pas amžiną atilsį Eugeniją Šimkūnaitę yra tekę egzaminą laikyti. Atpažinti augalus pievose ir panašiai.
1994 m. įstojau į tuometinę Kauno medicinos akademiją. Kai ją baigiau, ji jau buvo Kauno medicinos universitetas, o paskui teko dirbti jau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Įstojęs į Kauną, čia ir pasilikau.
– Dabar save laikote vilniečiu ar kauniečiu? Ar nesiejate savęs su viena vieta?
– Greičiausiai, kad ne. Šiaip tai laikau save žemaičiu, nes manau, kad ten, kur užaugai, kur tavo šaknys, ten ir turi būti. Bet vis tiek mes visi esame ir pasaulio piliečiai. Lietuva yra labai nedidelis kraštas, ir mes kartais su žmona juokaudavome – dirbame Kaune, gyvename Jonavos rajone, vaikai į mokyklą eina Kauno rajone, tai kur mes esame? O dabar atsitiko taip, kad atsidūriau Vilniuje. Nepriskirčiau savęs prie kažkokio vieno miesto.
– Kas yra jums didžiausią įtaką padaręs politikas?
– Negalėčiau vieno išskirti, nes politika ilgai nebuvo mano susidomėjimo objektas. Galiu išvardinti keletą, tiek užsienio, tiek Lietuvos. Užsienio man labiausiai imponuoja Barackas Obama, Angela Merkel. Taip pat žmogus, kurio gal ir negalima vadinti politiku, bet jis politikai padarė didžiulę įtaką ir labai daug nuveikė keisdamas pasaulį – Jonas Paulius II.
O iš lietuvių politikų, iš vyresnės kartos, tai Jonas Basanavičius, dar buvo toks Vytautas Nagevičius. Jis buvo generolas, karo medikas, kuris kūrė karo mediciną Lietuvoje. O iš šiuolaikinių – Valdas Adamkus bei dabartinė mūsų šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.
– Jūsų kaip nevyriausybininko veikla prasidėjo nuo studentų korporacijos. Ar galite papasakoti plačiau?
- Korporacija „Fraternitas Lituanica“ buvo įkurta lietuvių karo medikų, kurie tuo metu studijavo Rusijoje, kad būtų išsaugota lietuvybė. Iš pradžių ji buvo neformali. Yra tokia nuolatinė diskusija – kuri korporacija yra seniausia Lietuvoje? Yra korporacija „Neo-Lithuania“ Kaune ir yra „Fraternitas Lituanica“. Tai štai, „Neo-Lithuania“ yra seniausia formaliai registruota, o „Fraternitas Lituanica“, mes manome, yra seniausia apskritai įkurta, kad neformaliai, korporacija. Nes tuo metu caro valdžia būtų ją labai persekiojusi, grėsė didelė atsakomybė už tokių korporacijų kūrimą.
Aš ten atsidūriau labai paprastai. Žinote, kaip būna, kad studentus kviečia prisijungti prie visokių organizacijų? Tai mes su grupiokais irgi radom tokį skelbimą, nuėjom. Ir labai mums patiko, nes ten buvo vyresnių gydytojų, kurie labai mums imponavo, atrodė labai rimti. Istorija irgi labai graži šitos korporacijos. Aš ne veltui paminėjau, kalbėdamas apie imponuojančius politikus, Vladą Nagevičių – jis įkūrė korporaciją, pastatė Karo muziejų, įkūrė karo tarnybą.
Ta įdomi istorija, įvairios tradicijos, ritualai, aprangos, vėliavos, špagos ir kepuraitės – man tai buvo labai įdomu. Aišku, tai gali atrodyti kaip savotiški suaugusių žmonių žaidimai, bet vis tiek jie leidžia save tapatinti su kažkokia grupe.
Man teko metus pavadovauti korporacijai, ir mes pradėjome organizuoti ne tik studentiškus pasisėdėjimus, bet ir į mokslinę, projektinę veiklą įsitraukėm. Užsiėmėme žalingų įpročių prevencija – pradėjome vaikus mokyklose ruošti mokyti, daryti tyrimus, apklausas.
– Studentų korporacijų veikla Lietuvoje dažnai tradiciškai neatsiejama nuo alaus vartojimo. Ir pasibuvimai, vadinami „Alučiais“, dažnai vyksta. Ar jums nekyla problemų dalyvaujant korporacijos renginiuose, jei ten vartojamas alus?
– Dabar pas mus korporacijoje labai įdomiai padarė: „Alutis“ buvo pervadintas „Alučiu-Giručiu“. Taip šitas klausimas buvo išspręstas.
Taip, alaus gėrimo tradicijos ir panašūs dalykai išties egzistuoja nuo seno. Bet ,žinote, aš tikrai neturiu alergijos jokiai tradicijai.
Taip, alaus gėrimo tradicijos ir panašūs dalykai išties egzistuoja nuo seniai. Bet žinote, aš tikrai neturiu alergijos jokiai tradicijai.
Žmonės yra absoliučiai laisvi daryti, ką nori ir kas jiems atrodo teisinga. Bet iš tikrųjų žinau, kad tos tradicijos keičiasi. Ypač medikai, suvokdami ir žinodami, tą keičia ir įveda alternatyvų žmonėms, kurie nori daryti kitaip.
– Ar visą gyvenimą buvote abstinentas?
– Ne, aš juo esu gal tik kokius vienuolika metų. Didelę dalį savo suaugusiojo gyvenimo nebuvau abstinentu.
– O kas pastūmėjo juo tapti ir visiškai atsisakyti alkoholio?
– Labai sunku pasakyti vieną dalyką, kuris būtų privertęs apsispręsti. Buvo keli dalykai. Pirmiausia, man buvo įdomu pabandyti, ar tai tikrai yra taip blogai, kaip sakoma. Ir paaiškėjo, kad ne, visai neblogai yra.
Kitas dalykas – aš pradėjau domėtis ta sritimi. Alkoholis nebuvo mano mokslinio domėjimosi pirmoji sritis – aš pradėjau nuo tabako. Kai pradėjau domėtis, man kilo daug pamąstymų – reikia ar nereikia jį vartoti.
Ir trečias, man gal svarbiausias dalykas – pavyzdys vaikams. Pavyzdys, kuris nieko nekainuoja, nereikia jokių sudėtingų valstybės programų. Galima parodyti vaikui, kad toks gyvenimas yra įmanomas.
– O ar kada nors rūkėte?
– Taip, porą metų, būdamas studentu. Aišku, dabar draugai iš manęs kartais juokiasi, sako: „Koks ten tas tavo rūkymas buvo?“. Bet iš tikrųjų tai buvo toks laikas.
– Tai vis dėlto kaip psichiatras atsakykite – egzistuoja lengvas būdas mesti rūkyti ar ne?
– Matote, aš turbūt nebuvau priklausomas. Man nebuvo sudėtinga, man tik reikėjo apsispręsti ir sprendimą priėmus jo laikytis. O šiaip būdas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Ir kaip psichiatrui man reikėjo ne vienam žmogui padėti rasti tą būdą, nes vienam žmogui tinka vienas, kitam – kitas.
Esmė yra noras. Žmogus turi norėti mesti rūkyti. Norinčiam žmogui daug būdų yra gerų. Nenorinčiam nei vienas būdas nepadeda.
Esmė yra noras. Žmogus turi norėti mesti rūkyti. Norinčiam žmogui daug būdų yra gerų. Nenorinčiam nei vienas būdas nepadeda.
Įsijungia gynyba, ir žmogus ieško būdų, kaip apeidinėti. Kaip išvengti gydymo, pateisinti vartojimą ir panašiai.
– Prie naujųjų alkoholio prieinamumo ribojimų priėmimo Seime prisidėjo daug žmonių, bet šios reformos visuomenėje pradėjo būti siejamos būtent su jūsų pavarde. Ar nestebina tokia netikėta šlovė?
– Šiek tiek stebina. Aš nenorėčiau visos garbės prisiimti, nes tikrai yra daug žmonių, kuriems tai yra aktualu. Aš gal buvau tokia daugiau viešai matoma figūra. Bet palaikančių daug – jau vien tai, kad 60 tūkstančių piliečių pasirašė, yra šis tas. Ir organizacijų daug palaiko, tame tarpe ir jaunimo, ir tėvų. Nenoriu tų nuopelnų prisiimti sau. Čia ilgas darbas buvo, paaiškinant visuomenei, kad egzistuoja problema, egzistuoja sprendimai ir kad tų sprendimų reikia imtis, nors jie ir sudėtingi.
Juk ir dar iki šio Seimo kadencijos pradžios mes aktyviai dirbome, kad kiti anksčiau priimti sprendimai būtų išsaugoti.
– Daugelis dabartinių sprendimų priešininkų skundžiasi, kad dabartiniai sprendimai yra susiję tik su pasiūlos ribojimu. Ar esama sprendimų, numatytų padėti žmonėms, kurie nori gydytis, ir panašiai?
– Nesutikčiau, kad sprendimai susiję tik su pasiūla. Valandos, amžius ir kaina – taip, bet, pavyzdžiui, reklama labiau susijusi su paklausos formavimu.
Kalbant apie žmones, kurie jau turi problemų, galiu pasakyti, kad dar 2012 m. buvo priimtas sprendimas reorganizuoti priklausomybių centrus. Tai iki šiol nebuvo padaryta. Mes pagaliau to ėmėmės, Vyriausybė priėmė sprendimą, veiksmas vyksta. Tai padės priklausomybių turintiems žmonėms teikti kvalifikuotą, mokslu pagrįstą pagalbą.
Kitas svarbus momentas – anksti pastebėti problemą. Kai žmogus praranda darbą, pajamas, šeimą, jam padėti yra labai sunku. Yra ruošiamos priemonės, kurios bus integruotos į šeimos gydytojų praktiką, kaip anksti nustatyti rizikingą vartojimą. Šeimos gydytojas galės paprastais patarimais paskatinti žmogų, kuris dar neturi priklausomybės, keisti įpročius.
Trečias dalykas – mes norime perimti lenkų praktiką ir sukurti priklausomybių konsultantų praktiką arba modelį, kokį jie turi. Apmokyti žmones, ne medikus, kad jie galėtų konsultuoti ir padėti žmonėms vietoje. Nes psichiatrų Lietuvoje ir taip trūksta, mes negalime tikėtis, kad jie spės padėti visiems.
– Ar stengiatės vengti vietų, renginių ir susibūrimų, kuriuose būtų vartojamas alkoholis?
– Ne, niekada nesistengiau ir nei vienam žmogui nesu jokio priekaišto niekada pasakęs. Kaip ir sakiau, manau, kad suaugęs žmogus turi proto nuspręsti pats.
Tiesa, esu pasakęs keletui žmonių, kurie jau akivaizdžiai matėsi, kad turi problemą, apie tai. Bet šiaip tikrai iš niekieno neatiminėju butelių, nedraudžiu gerti ar panašiai.
– O būna taip, kad draugai susėda viešoje vietoje, bare ar dar kur nors, ir geria alų, o jūs būnate kartu su jais?
– Būna. Savaime aišku, kaip gali nebūti? Ir namie būna. Jei kažkas atsiveža ir nori išgerti – tai jų reikalas. Aš tiesiog negeriu.
Tiek, kad aš matau, kad ilgainiui žmonės, pamatę, kad galima, pavyzdžiui, pirtyje sėdėti alaus neprigėrus ir linksmintis be to, patys be jokių raginimų perima tą modelį. Ir ypač per vaikų šventes, gimtadienius aš matau, kad ir draugų rate keičiasi požiūris į pasilinksminimus, kaip tą pavyzdį parodyti.
Bet tikrai dažnai sėdžiu kompanijose, kur yra išgeriama. Man tai visiškai netrukdo.
Dažnai sėdžiu kompanijose, kur yra išgeriama. Man tai visiškai netrukdo.
– Esate sakęs, kad išplešiate alkoholio reklamą iš namie turimų žurnalų, kad vaikai jos nepamatytų. Ar galite papasakoti plačiau?
– Yra vieną kartą taip buvę. Mano sūnus dar buvo mažas, ir aš jam užprenumeravau mokslo populiarinimo žurnalą, kad tiesiog paprastai galėtų su moksliniais faktais susipažinti.
Pasiėmiau tą žurnalą ir radau daug alkoholio reklamų. Teko kai kuriuos puslapius, sakykim, išimti lauk iš to žurnalo. Bet paskui tiesiog jo neprenumeravau, ir tiek. Man tai atrodo nelogiška ir nenormalu tokiai auditorijai. Teko net ir diskutuoti, ir žinau, kad buvo ir daugiau žmonių, kurie skambino ir klausė – ar neplanuojate atsisakyti alkoholio reklamos leidiniuose, kurių auditorija yra vaikai ir paaugliai? Atsakymai būdavo – ne.
Suprantu, kad normalu reklamą dėti kokiame nors vyno gurmanų žurnale, bet gal ne vaikiškuose žurnaluose? Nes reklamos atvejų yra buvę ir visiškai paaugliškuose žurnaluose, ir baudos buvo skirtos.
– Paminėjote vyno gurmanus. Vienas iš pagrindinių alkoholio apribojimams skiriamos kritikos aspektų – kad jie gali skaudžiai paveikti būtent Vyno dienas, mažuosius nišinio alaus bravorus ir panašiai. Kaip manote, ar alkoholio vartojimo kultūra ir sveikatos politika plačiąja prasme gali būti suderinama?
– Vėlgi, čia labai sudėtingas klausimas. Man labai patinka vieno mano kolegos pasakymas: jis sako, kad „alkoholio kultūra“ yra oksimoronas. Tai tarpusavyje nederantis žodžių junginys, kaip „šlapia ugnis“ ar panašiai. Kai kalbame apie alkoholį kaip apie medžiagą, kuri, kaip mes žinome, yra kancerogenas, sukelia vėžį ir priklausomybę žmogui, tapatinti tai su kultūrą man atrodo ne visai tikusi paralelė.
Kad žmonės, kurie neturi polinkio greitai vystytis priklausomybei, gali vartoti neprisigerdami – tikrai taip. Gali būti toks dalykas. Ir tam tikra prasme sutikčiau, kad reikia keisti pačią tradiciją, gal nevadinkime kultūra, bet vadinkime tradicija.
Jei mūsų tradicija buvo gerti tam, kad prisigertume arba nusigertume, tai būdavo laikoma prestižo reikalu, vaikai troleibusuose rytais važiuodami dalinosi istorijomis, kiek gėrė ir kada „nulūžo“, tai šitą tradiciją galima ir reikia keisti į tokias, kur žmonės apsisprendžia vartoti, žinodami rizikas, ir tai daro minimaliais kiekiais.
Tarkime, požiūris, kad geriau nusipirkti ir išgerti vieną brangaus alaus buteliuką negu keturis pigaus, sveikatai neprieštarauja, nes sveikatai labai svarbu, kad kuo mažiau būtų suvartojama. Bandome pasakyti, kad saugiausia yra nevartoti, bet jei žmogus nusprendė, tai tas kiekis turi būti maksimaliai įmanomai mažas.
Man daug teko bendrauti su įvairiais žmonėmis ir kai jie manęs klausia, koks kiekis sveikatos prasme būtų su minimalia rizika, jie man sako – tai neapsimoka pradėti gerti dėl tokio kiekio. Tai parodo, kodėl žmonės iš tikrųjų vartoja – ne dėl skonio, ne derindami su maistu, bet tikslas yra apsvaigti. Tas žalingas vartojimas labai paplitęs Lietuvoje.
– Esate gydytojas psichiatras. Su kokiais mitais apie psichiatriją vis dar tenka susidurti?
– Pradėsiu nuo tokio juokingo – įdomu stebėti žmonių reakcijas, kai pasisakai, kad esi psichiatras. Žmonės, kurie asmeniškai nėra bendravę, nutyla ir ima galvoti, ką sako, manydami, kad psichiatrai skaito mintis.
Įdomu stebėti žmonių reakcijas, kai pasisakai, kad esi psichiatras. Žmonės, kurie asmeniškai nėra bendravę, nutyla ir ima galvoti, ką sako, manydami, kad psichiatrai skaito mintis.
Nemoka psichiatrai minčių skaityti ar perdirbinėti.
Aišku, psichiatras vertina ir žmogaus elgesį, ir veido mimikas, ir reakcijas, nes viskas, ką mes darome, yra susiję su mūsų psichika. Tai natūralu. Bet minčių neskaitome.
Kitas stereotipas – kad psichiatrija yra pirmiausia baisūs vaistai, kurie trikdo žmogui gyvenimo kokybę, kelia pašalinį poveikį. Tai irgi labai toli nuo tiesos. Vaistai yra labai pasikeitę, be to, psichiatrijoje dabar jau yra aiškus suvokimas, kad svarbu ne tik vaistai, bet ir psichoterapija, psichologinė pagalba, fizinis aktyvumas, socialinė aplinka. Daug dalykų, kurie nesusiję su vaistais.
Tačiau kai žmogui pasakai, kad jo problemas galima išspręsti dviem būdais – arba jis gali tvarkytis savo gyvenimą pradėdamas daugiau judėti, būdamas aktyvesnis, nueidamas savanoriauti, kad rastų prasmę veikloje, arba jį galima gydyti vaistais. Ir spėkite, ką žmonės dažniausiai renkasi. Sako – aš neužsiimsiu tom nesąmonėm – geriau man vaistų duokit. Aš pagersiu tabletes, man labiau tinka laikinas sprendimas, ne nuolatinis.
Žmonės nenori investuoti nei į psichohigieną, nei į poilsį, nei į kitus dalykus, kurie leistų psichikos sveikatą išlaikyti normalią. Bet, matyt, čia yra žmogiška – mes visi ieškome paprastų ir greitų sprendimų.
– O ar Lietuvoje nusistatymas, kad eiti pas psichiatrą ar psichologą yra blogai, mažėja?
– Iš to, kiek man teko matyti dirbant psichiatru, manau, kad mažėja. Ypač jaunesni žmonės daug drąsiau ateina spręsti tų problemų. Dažnai teko girdėti pasakymą – aš be reikalo keletą metų kankinausi bijodamas ar bijodama vietoje to, kad ateičiau ir rasčiau sprendimus. Daugumai žmonių padėti galima per kelias savaites ar kelis mėnesius.
To baisaus štampo, kuris buvo sovietmečiu, kai psichiatrija išties buvo naudojama represijoms, jaunimas nebežino, nebeturi tų patyrimų. Gal dėl to tos stigmos yra mažiau.
– Pakalbėkime apie jūsų pomėgius ir laisvalaikį. Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
– Turiu daug mėgstamų knygų, bet paskutinė, kuri padarė didžiausią sukrėtimą ir pakeitė mano supratimą daugeliu klausimų, yra tokio Jodie Allen Crowe knyga „Pražūtingas ryšys“. Tai vieno buvusio Amerikos mokyklos direktoriaus knyga apie Amerikos mokyklose šaudžiusius vaikus ir apie jų elgesio ryšį su vaisiaus alkoholio spektro sutrikimais. Tai yra tų vaikų istorijos – kaip jie augo, kas su jais darėsi. Tai viena iš tokių knygų, kuri yra net ir kaip profesionalui labai akis atverianti. Aš pasistengiau, kad ta knyga būtų išversta į lietuvių kalbą.
– Kokias knygas apskritai mėgstate skaityti? Ar daug skaitote?
– Dabar – mažai, nes nelabai turiu tam laiko. Bet iš tikrųjų galiu pradėti nuo to, ką vaikystėje labai mėgdavau skaityti – mokslinę fantastiką. Esu daug šio žanro knygų perskaitęs. Kas įdomiausia, kad daug dalykų, kurie tada buvo mokslinė fantastika, šiandien jau yra realybė.
Skaitau įvairias knygas – ir istorines, ir filosofines, ir religines, ir lengvesnio turinio, psichologines knygas. Priklauso nuo nuotaikos, ar galiu ir turiu laiko susikaupti. Skaitau ir romanus, populiariąją literatūrą. Paskaitau Daną Browną, kitus rašytojus, kurie yra lengvesnio žanro.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Gal dvi išskirčiau, kuriose nesu buvęs ir man tikrai, manau, patiktų – grupė „Dire Straits“ ir atlikėja Enya.
– Kokios muzikos klausotės? Ar klausotės dažnai?
– Taip. Stengiuosi net ir darbo kabinete pasileisti ramią muziką, kuri netrukdytų dirbti. Instrumentinę muziką, kuri atpalaiduoja, ramina.
Šiaip muzika labai priklauso nuo nuotaikos. Mėgstu lengvą roką klausyti, bet klausau ir klasikinę muziką, ir instrumentinę. Bet kartais galiu ir sunkų roką klausyti, jei nuotaika tinkama.
– Kokį muzikos atlikėją prikeltumėte iš numirusiųjų, jei galėtumėte?
– Geras klausimas (juokiasi). Nežinau, ką norėčiau. Kadangi man rokas toks nesudėtingas patinka, tai gal Freddie Mercurį iš tokių, kur tikrai patinka. Bet čia ekspromtu. Yra daug tokių, kuriuos būtų verta prikelti.
– O šiuolaikinė populiarioji muzika? Klausote?
– Klausau, nes mano vaikai labai klauso. Negaliu sakyti, kad nepatinka. Pavyzdžiui, Adelės su malonumu paklausau.
– O lietuviška muzika? Yra kažkas, kas labai patiktų?
– Mamontovas man labai patinka. Turiu kelis kompaktinius diskus mašinoje ir klausau.
– Kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– Daug turiu mėgstamų. Kaip psichiatrui man labai įdomus filmas yra „Nuostabus protas“ apie Nobelio premijos laureatą, kuris susirgo šizofrenija. Tai filmas apie tai, kaip net ir psichikos ligą turintys žmonės gali pasiekti didelių aukštumų.
Labiausiai mėgstu filmus, kurie turi išliekamąją vertę, gilią žinutę. Kažkada universitete planavome filmų terapijos kursą, buvau pradėjęs rinkti ir žiūrėti filmus, iš kurių studentai galėtų mokytis psichopatologijos. Jau minėjau „Nuostabų protą“, paskui „Juodoji gulbė“, „Forestas Gampas“ ir panašiai. Filmai, kurie turi ne tik išorinį paveikslėlį, bet ir gilesnę mintį, kur žmonių charakteriai įdomūs.
Labai nuo vaikystės mėgstu ir fantastinius filmus. Pavyzdžiui, „Įsikūnijimas“. Iki šiol nenustojau mokslinės fantastikos mylėti.
– Serialus žiūrite?
– Jau beveik metus neturiu kada. Bet šiaip mėgdavau pažiūrėti ir „Sostų karus“, ir „Kortų namelį“. Tokius serialus, kurie ir pasaulyje populiarūs, „Tėvynė“, pavyzdžiui.
– Kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?
– Anksčiau kepdavau duoną. Duona patikdavo visiems, kol galiausiai šeimai atsibodo ir dabar nebekepu (šypsosi). Tai ta duona patikdavo ir man pačiam.
Šiaip nesu labai geras kulinaras, bet kai tenka gyventi Seimo viešbutyje, pusryčius gaminuosi pats. Košę, kiaušinienę, kitus dalykus, kuriuos lengva ir greita pasigaminti. Moku ir tradicinius lietuviškus patiekalus gaminti.
– Ar užsiimate kokia nors sporto šaka?
– Nesu aktyvus sportininkas, bet mėgėjiškai teko žaisti badmintoną, bėgioju, kai turiu laiko. Na, čia gal ne sportas, o fizinis aktyvumas. Kartais sudalyvauju masiniuose bėgimuose, nubėgu 10 kilometrų. Yra tekę sportuoti džiudžitsu, tokį kovų meną. Bet čia irgi buvo labiau treniruotės savo malonumui.
– O varžybas žiūrėti mėgstate?
– Kaip ir dauguma lietuvių, kai žaidžia rinktinė, pažiūriu krepšinio rungtynes. Pažiūriu ir kitas sporto šakas, kai vyksta olimpiada. Bet kad būčiau labai aktyvus sporto kanalų ar programų žiūrėtojas, tai ne. Labiau mėgstu „Discovery“ ar „National Geographic“ kanalus, susijusius su dokumentika, bet ne su sportu.
– Krepšinis ar futbolas?
– Krepšinis. Nuo vaikystės daugiau žiūrėtas, dar nuo legendinių „Žalgirio“ – CSKA laikų užsifiksavo ir limpa. Nors žinau, kad pasaulis daugiau žiūri futbolą, aš visgi arčiau mūsų nacionalinio sporto.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos Rytas“?
– „Žalgiris“, aišku (šypsosi). Juk Kaune daug laiko praleidau.
– Katės ar šunys?
– Šunys. Net nežinau kodėl. Gal kad jie man atrodo tokie arčiau žmogaus, labiau draugiški. Šunį ir dar būdamas vaikas norėjau turėti, o katino nenorėjau turėti niekada.
– Kur mėgstate atostogauti – Lietuvoje ar užsienyje? Kas svarbiausia renkantis vietą?
– Man svarbiausia, kad vieta būtų rami. Ir šalia vandens, geriausia – jūros. Kadangi turime tris vaikus, keliavimas nėra paprastas. Esame važiavę automobiliu į Kroatiją su vaikais prie jūros ilsėtis, kelis kartus tiesiog Latvijos pajūryje į kempingą buvome išvažiavę ir palapinėse tiesiog ilsėjomės. Teko ir su tempiamais nameliais pakeliauti. Ieškom ramios vietos, toli nuo šurmulio, kad vaikai prie jūros galėtų pabūti.
– Kokia vieta Lietuvoje, apie kurią daugelis žmonių gal net nežino, jums kelia stiprius jausmus?
– Yra dvi tokios vietos. Viena susijusi su mano vaikyste – Užvenčio miestelyje esantis parkas prie seno malūno, Šatrijos Raganos dvaro. Tas parkas gražiai sutvarkytas, žmonės gali laisvalaikiu pasivaikščioti. Kai grįžtu į tėviškę, stengiuosi ten nueiti, pasivaikščioti.
Kita vieta, kur visus raginu nuvažiuoti – Šatrijos Raganos kalnas, taip pat nelabai toli nuo Užvenčio. Žmonės, kurie nebūna ten buvę, užlipę ten sako, kad tai tikrai ypatinga vieta. Nors kalnas nėra labai aukštas, bet vaizdo aplinkui niekas neužstoja, matosi vaizdas labai toli. Man tai ypatinga vieta.
– O į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Į Islandiją. Jau seniai apie tai svajoju... Man tai yra vieta, kur yra daug laukinės, nevaldomos ir neprognozuojamos gamtos. Ir šiaip islandai man imponuoja savo požiūriu į gyvenimą.
– Ar sunku suderinti šeimą ir dalyvavimą politikoje? Ką jums reiškia šeima?
– Ko gero, vienas didžiausių praradimų nuėjus į politiką yra laikas, kurį galiu skirti šeimai ir namams. Stengiuosi parvažiuoti namo, kai tik galiu. Savaitgalius leidžiu namie. Bet, aišku, sudėtinga – atstumas nemenkas. Bet šeima yra pagrindinis dalykas žmogaus gyvenime, ir manau, kad tai didžiausia prasmė, dėl kurios verta stengtis.
Šeima yra pagrindinis dalykas žmogaus gyvenime, ir manau, kad tai didžiausia prasmė, dėl kurios verta stengtis.
– Ar namie su šeima kalbatės apie politiką?
– Ne, nekalbame. Man politikos užtenka ir darbe. Namie nepolitikuojame, turime kitų užsiėmimų temų. Galų gale, vaikams kyla su mokykla susijusių klausimų.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Nesikelčiau atgal. Kartais pagalvoju, kad tą ar aną dalyką būtų įdomu pamatyti, bet užtenka paskaityti istoriją ir supranti, kad praėję laikai buvo žiaurūs ir sudėtingi gyventi vien sveikatos prasme.
Aš labiau norėčiau nusikelti šimtą metų į priekį ir pasižiūrėti, kas atsiras iš tų sveikatos atradimų, kurie yra dabar – tiek moksle, tiek medicinoje. Kaip pasikeis pasaulis.
– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Artimų žmonių nuotrauką. Fizikos ir chemijos vadovėlį, kad nereiktų išradinėti dalykų iš naujo, jei tektų ten gyventi visą laiką. Na, ir turbūt daugiafunkcinį peiliuką. Užtektų man.
– Ar yra koks nors dalykas, kurio nemokate, bet norėtumėte išmokti?
– Norėčiau prancūzų kalbą išmokti. Dar norėčiau išmokti techninių dalykų, radioelektronikos žinias atnaujinti. Ir robotika būtų įdomu, kurią vaikai dabar gali lengvai mokytis. Kartais su baltu pavydu panaršau po elektroninių prekių parduotuves – kiek galimybių yra konstruoti, kurti, dėlioti...
– Su kokiu pasaulio žmogumi labiausiai norėtumėte pabendrauti?
– Su dabartiniu popiežiumi.
