15min tęsia interviu ciklą Politikai be grimo. Jo skaitytojai turi galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Vienuoliktasis interviu – su naujuoju ūkio ministru Virginijum Sinkevičium.
V.Sinkevičius, kuris jo paskyrimo ministru dieną buvo 27 metų ir 23 dienų amžiaus, tapo jauniausiu ministru po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
– Virginijau, kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė, tapus ūkio ministru? Kada pradedate dieną?
– Kasdien keliuosi labai anksti, apie 6 valandą ryto. Pusryčius, kai tapau ministru, nustojau valgyti, reikės sugrįžti prie to (juokiasi). Ateinu į darbą, pasidarau kavos, skaitau gautus laiškus ir sau ant lapo susirašau darbus ar bent jau temas, ką tą dieną numatytų susitikimų metu norėsiu aptarti. Kad matyčiau ir visada būtų šalia. Susižiūriu darbotvarkę, kurs reiks važiuoti ir kada.
Ir taip prasideda diena. O kada diena pasibaigs, ryte dažnai net nebūna aišku. Labai įvairiai būna, būna, kad grįžtu namo devintą, būna, kad ir dar vėliau.
Apskritai darbotvarkė tapus ministru labai pasikeitė. Ypač dabar, pradžioje: visiems įdomu, visi nori susipažinti su ministru. Daug susitikimų, bet aš stengiuosi jų skaičių riboti, nes noriu ir susipažinti su labai daug medžiagos. Be to, renku komandą, turiu daug susitikimų su žmonėmis.
– Ką mėgstate veikti po darbo?
– Leisti laiką su šeima (V.Sinkevičius 2014 m. vedė studijų universitete metu sutiktą ukrainietę Kataryną, turi beveik dvejų metų sūnų, – red.). To laiko nėra daug, tad jį labai branginu. Su šeima mėgstame eiti pasivaikščioti, kartais pasižiūrime kokį nors filmą, kartais tiesiog žaidžiame, piešiame. Visko būna.
Vieną kartą per savaitę stengiuosi pasportuoti. Žaidžiu krepšinį, kartais išbėgu pabėgioti. Tik pastaruoju metu su sportu sunkiau.
Žinoma, skaitau knygas, kai turiu laiko, su žmona kartu skaitome.
– Esate vilnietis. Kur gimėte, augote?
– Šeškinėje. Labai mėgstu savo rajoną, ten yra mano širdis, džiaugiuosi, kad ir vienmandatėje apygardoje ten laimėjau. Dažnai ten būnu, susitinku su draugais, kuriuos sutikau mokykloje, darželyje ir kurie lig šiol ten gyvena.
– Koks buvote vaikas? Labiau mėgote knygas ar sportuoti?
– Derindavau viską. Bet sportą mėgau labai. Žaidžiau mokyklos krepšinio rinktinėje, buvau jos kapitonas. Bet buvau ir gimnazijos prezidentas. Mokytis sekėsi gerai. Buvau vienas pirmūnų klasėje.
Bet visada turėjau elgesio problemų. Per pamokas visada daug kalbėdavau, replikuodavau. Mano pažymių knygelės pastabų skiltis iki metų galo visiškai užsipildydavo.
Visada turėjau elgesio problemų. Per pamokas visada daug kalbėdavau, replikuodavau. Mano pažymių knygelės pastabų skiltis iki metų galo visiškai užsipildydavo.
Todėl pažymių knygelės neužtekdavo, visada mokytojai prirašydavo ją pilną ir dar papildomą lapelį pastaboms tekdavo įklijuoti. Mama nekreipdavo dėmesio į gerus rezultatus, bet visada klausdavo: kodėl elgesio problemos, kodėl kalbi per pamokas? (juokiasi).
– Kur dabar žaidžiate krepšinį? Su Seimo komanda?
– Dabar jau su Seimo krepšinio komanda. Anksčiau dar žaisdavau keliose mėgėjų lygose, bet dabar, kai jau turiu šeimą ir labai daug darbo, išbėgu į aikštę tik už Seimo komandą.
– Prieš ką žaidžiate?
– Mes žaidžiame visur, kur pakviečia. Kas nori prieš Seimo narius pažaisti. Įvairiai būna: esame žaidę ir prieš Prienų-Birštono „Vytautą“, ir prieš rajonų administracijas, ir prieš Lietuvos moksleivių rinktinę. Kur mus pakviečia, stengiamės nuvažiuoti.
– Kas dar žaidžia Seimo komandoje?
– Ramūnas Karbauskis, jis labai stropiai lanko treniruotes. Virgilijus Alekna. Vitalijus Gailius išbėga į aikštę ir neblogai žaidžia. Kęstutis Mažeika. Petras Valiūnas. Laurynas Kasčiūnas stengiasi ateiti. Žaidžia visų frakcijų atstovai, kvietėme visus ateiti, ir labai džiaugiuosi, kad krepšinio aikštelėje vyrai sutaria gerai.
– Geriau negu Seimo salėje?
– Manau, kad taip (šypsosi).
– O kas yra geriausias krepšininkas Seime?
– Sudėtinga vertinti. Visaip būna. Ramūnas gerai tritaškius mėto, Virgilijus Alekna atkovoja daug kamuolių, gali įdėti į krepšį.
Ramūnas gerai tritaškius mėto, Virgilijus Alekna atkovoja daug kamuolių, gali įdėti į krepšį.
Kęstutis Mažeika sužaidžia gerai. Vitalijus Gailius gerai pajuda ir aikštę mato neblogai, jo krepšinio supratimas geras. Svarbiausia – kad būtų komandinis žaidimas.
– Žiūrėti krepšinį mėgstate?
– Mėgstu. Žiūriu, esant progai ir į arenas nuvažiuoju. 2014 m., pirmais metais, kai grįžau iš Amerikos, su žmona važiuodavome beveik į visas Eurolygos varžybas, kurias „Žalgiris“ žaidė savo arenoje. Nes buvau pasiilgęs lietuviško krepšinio, jo emocijų. Man visada virpa širdis, kai dainuojamos dvi paskutinės himno eilutės, kai visa arena šaukia. Nerealu.
– O kitomis sporto šakomis domitės?
– Futbolą mėgstu ir žaisti, ir žiūrėti. Esu didelis „Premier“ lygos sirgalius, pagal galimybes visada seku naujienas. Mėgstamiausia komanda yra „Arsenal“.
Seku ir Lenkijos lygą, nes ten žaidžia mano draugas Fiodoras Černychas. Jį visada palaikau, nes mes su Fiodoru kartu tame pačiame kieme užaugome ir iki šiol esame gana geri draugai. Taip pat palaikau ir Arvydą Novikovą. Kai Balstogės „Jagellonia“ žaidžia namie, pagal galimybes stengiuosi nuvažiuoti į stadioną. Kai nuvažiuoju, lieku pas Fiodorą nakvoti. Aišku dabar, esant ministru, tai bus sudėtingiau.
– Dar grįžkime į jūsų jaunystę. Kur studijavote?
– Jungtinėje Karalystėje – ekonomikos ir tarptautinių santykių bakalaurą, o vėliau Olandijoje – Europos politikos magistrą.
Studijų kryptį rinkausi pagal tai, kas įdomu. Mane visada traukė istorija, tarptautiniai santykiai. Nuvažiavęs į Jungtinę Karalystę supratau, kad nuo antro kurso galima pasirinkti daugiau modulių, tai papildomai pasiėmiau ekonomiką, kuri irgi labai patiko. Labai daug skaičiau apie politiką, tarptautinius santykius ir mačiau, kad ekonomika su jais eina koja kojon.
Pirmus metus gyvenau studentų bendrabutyje, o antrus ir trečius metus jau nuomojausi kambarį su kitais studentais.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš studijų laikų?
– Sunku pasakyti. Esu labai nesentimentalus praeičiai, mėgstu, kai gyvenimas nestovi ir juda į priekį. Aišku, tada turėjau daugiau laisvės, daugiau laiko sau. Bet džiaugiuosi, kad gyvenimas juda į priekį. Kol esi studentas, „studentauti“ atrodo labai smagu, bet užsimarinuoti vienoje vietoje, netobulėti, nejudėti į priekį yra didžiausia klaida, kurią žmogus gali padaryti gyvenime.
Seku ir Lenkijos lygą, nes ten žaidžia mano draugas Fiodoras Černychas. Jį visada palaikau, nes mes su Fiodoru kartu tame pačiame kieme užaugome ir iki šiol esame gana geri draugai.
– Studijų metu susipažinote su žmona. Kaip tai įvyko?
– Susipažinome Nyderlanduose, Mastrichte, tame pačiame kurse studijuodami. Pačią pirmą dieną, per kurso susirinkimą. Ir prasidėjo draugystė. Kadangi žmona – ukrainietė, lietuviškai išmoko tik atvykusi į Lietuvą, kursus lankė.
– Į Ukrainą dažnai vykstate?
– Žmona – dažniau, bet dabar jau abu seniai nebuvome. Bet šiaip kartą du per metus stengiamės nuvykti.
– Ar po studijų minčių pasilikti užsienyje? Kodėl grįžote?
– Visada sakiau, kad noriu grįžti į Lietuvą ir pabandyti gyventi Lietuvoje. Žinojau, kad jei bus tragedija, visada galėsiu išvažiuoti, bet pabandyti grįžti būtina. Visur buvo gera gyventi, gerai buvau priimtas, nebuvo jokio kultūrinio šoko, bet visada tikėjau Lietuva ir norėjau į ją grįžti.
– Kodėl pasukote į viešąjį sektorių, o ne į verslą?
– Aš visada sakiau, kad kiekvienas mūsų turime atiduoti duoklę savo valstybei. Krepšininkas ją atiduoda užsivilkęs rinktinės marškinėlius, o gabūs žmonės, aš manau, turėtų išbandyti valstybės sektorių, valstybės valdomas įmones. Atiduoti duoklę valstybei.
– Kodėl pasirinkote būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą?
– Mane prisijungti prie komandos pakvietė Saulius Skvernelis. Iš pradžių pasiūlė prisijungti ruošiant LVŽS programą, kas man buvo labai įdomu, o tada pakvietė ir kandidatuoti.
Su Sauliumi Skverneliu susipažinau per programą „Kurk Lietuvai“. Jis, būdamas vidaus reikalų ministru, leido keliems programos dalyviams prisijungti prie jo komandos. Man ir dar keliems jauniems žmonėms. O vėliau santykiai jau vystėsi natūraliai.
– Ar esate partijos narys?
– Esu. Įstojau sausio mėnesį. Aš labai nemėgstu tų vadinamųjų perbėgėlių. Aš atėjau su LVŽS vėliava, daug žmonių man padėjo rinkimų kampanijos metu, ypač antrajame ture. Padėjo ir vėliau, būnant Ekonomikos komiteto pirmininku Seime, važiuojant į regionus.
Aš jaučiu didelį LVŽS narių palaikymą. Būtų nesąžininga ir negražu partijos reitingui kritus ar partijai susiduriant su sunkumais viską mesti ir šlietis prie kitos jėgos.
– Esate jauniausias ministras ir jauniausias Seimo narys. Būti jaunu politikoje – privalumas ar trūkumas?
– Vienodai vertinu ir jaunatvišką energiją, ir patirtį. Visada reikia ieškoti balanso. Man labai nepatinka, kai jauni žmonės nurašo vyresnius. Aš manau, kad reikia ieškoti balanso, konsensuso. Vyresni žmonės turi gerų patarimų, gyvenimiškos patirties, jaunesni turi energijos, degančias akis.
Dar kas svarbu – mokėti klausytis. Didžiausia problema su politikais būna, kai jie nebegirdi kitų. Nebegirdi aplinkos ir galvoja, kad jie jau viską matė per savo gyvenimą bei viską žino.
– Kas yra jums didžiausią įtaką padaręs politikas?
– Sudėtinga pasakyti. Turbūt nėra tokio. Bet jei kalbame apie politikus, kurių vienu ar kitu poelgiu žavėčiausi, tai man tikrai didelį įspūdį paliko Franklinas Delano Rooseveltas. Aš manau, kad tai buvo labai stiprus politikas. Netgi sėdėdamas vežimėlyje sugebėjo derėtis su Stalinu. Tai yra įspūdinga.
Jei būtų gyvas, norėčiau pabendrauti su Ronaldu Reaganu. Jis yra tokio tipo politikas, kurie man patinka. Jo labai geras humoro jausmas. Jis gyveno ekonominio pakilimo laikotarpiu, tačiau geopolitinė situacija buvo gana nerami ir įdomi. Aš manau, kad jis buvo labai charizmatiškas lyderis.
– Kokius Lietuvos politikus labiausiai mėgstate, gerbiate?
– Sunku pasakyti. Aš labai gerbiu ir dabartinį premjerą, ir buvusį prezidentą Valdą Adamkų, ir dabartinę prezidentę. Labiausiai vertinu tokius politikus, kurie nori valstybei gero ir orientuojasi ne į save, bet žiūri į valstybės interesą.
– Lengvai provokuojantis klausimas: Landsbergis ar Brazauskas?
(juokiasi) – Oi... Landsbergis. Bet nenurašyčiau ir Brazausko darbų Lietuvai. Manau, jis taip pat atidavė daug darbo ir širdies Lietuvai. Bet, renkantis vieną, aišku, kad Landsbergis.
– Pakalbėkime apie pomėgius. Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga? Kokias knygas skaitote?
– Iš lietuviškų turbūt išskirčiau „Altorių šešėlyje“. Tris kartus perskaičiau tą knygą. Pirmą kartą perskaitęs jos nekenčiau, nes tai buvo 11-oje klasėje. Kai antrą kartą perskaičiau, po kokių 5 metų, jau labai patiko. Tada pagalvojau: „Reikia dar kartą“. Ir perskaičiau dar kartą.
O šiaip, kadangi labai mėgstu Erichą Maria Remarque ir esu perskaitęs daugelį jo knygų, verstų į lietuvių kalbą, iš jo knygų turbūt išskirčiau „Juodąjį obeliską“.
Paskaitau ir sunkesnių knygų, klasikus, pvz., Goethe. Taip pat dabar skaitau daug ekonominės teorijos. Krugmaną ir panašiai.
– Kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– Čia jau patikrintas atsakymas – „Vienas namuose“. Tiek pirma, tiek antra dalis. Tai yra šeimos kalėdinė tradicija. Mes jį žiūrime per kiekvienas Kalėdas.
– O kokius filmus apskritai mėgstate?
– Dabar stengiuosi žiūrėti pozityvius filmus, visai šeimai skirtas komedijas. Pradėjau netgi animacinius filmus žiūrėti. Jie pozityvūs, pakelia nuotaiką.
Šiaip man patinka Tomas Hanksas ir visi filmai, kur jis vaidino. Ir „Terminalas“ („The Terminal“), ir „Prarastasis“ („Cast Away“), ir „Kapitonas Filipsas“ („Captain Phillips“), ir „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“).
Iš per pastaruosius metus matytų filmų gal labiausiai patiko „Stebuklas virš Hadsono“ („Sully“). Apie pilotą, kuris ant Hadsono upės nutupdė lėktuvą. Paremtas tikrais įvykiais.
– Serialus žiūrite?
– Dabar jau nebe. Anksčiau „Kortų namelį“ („House of Cards“) žiūrėjau. „Narkotikų prekeivių“ („Narcos“) vieną sezoną. Bet šiaip nebėra laiko serialams.
– Antras šiek tiek provokuojantis klausimas: ar matėte nors vieną „Naisių vasaros“ seriją?
– Nesu matęs (juokiasi). Rodė vasarą, kai vyko rinkimų kampanija, ir vaikas buvo mažas.
– Kokį patiekalą mokate pagaminti skaniausiai?
– Turbūt sakyčiau, kad chilli con carne sekasi neblogai. Neblogai sekasi pagaminti barščius. Blynus galiu iškepti. Šiaip manau, kad gaminti, kai turiu receptą po akimis, sekasi neblogai.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Jei galėčiau prikelti vieną atlikėją iš mirusiųjų, gal būtų įdomu pamatyti Freddie Mercury. Būtų vienas įdomesnių koncertų. Sunku „Queen“ nemėgti. O iš gyvų būtų smagu „Coldplay“ pamatyti.
– Apskritai, kokios muzikos klausote? Ar daug?
– Nesu melomanas. Taip nuoširdžiai pasiklausau iš JAV parsivežtos kantri stiliaus muzikos, bet šiaip nesu melomanas. Klausausi „Queen“, „Coldplay“ ir panašiai.
Kalbant apie lietuvišką muziką, patinka „Rondo“ ir „Hiperbolė“. O iš dabartinių atlikėjų – Jazzu. Gerai dainuoja. Ypač serialo „Laisvės kaina: savanoriai“ teminė daina.
– Trečias kiek provokuojantis klausimas: ar mėgstate Kanye Westą?
– Esu jo klausęs, bet dabar jau nebeklausau. Bet kai buvau studentas ir dažniau žaidžiau krepšinį, tai klausydavau. Dabar kažkaip jau per daug agresyvi ta muzika.
– Kas labiau patinka – katės ar šunys?
– Šunys. Jie mielesni, didesni, šuo gali apsaugoti. Turiu kelias veisles šunų, kurios labai patinka, tokių kačių veislių dar neatradau.
– Ar turite savo mėgstamiausią citatą? Kokia ji?
– Turbūt taip. Man labiausiai patinkanti citata yra „Neklausk, ką valstybė gali padaryti dėl tavęs, bet klausk savęs, ką gali padaryti dėl jos“.
– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Šeimos nuotrauką, peilį ir gal satelitinį telefoną (juokiasi).
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Į ateitį. Praeitis surašyta istorijos vadovėliuose, daug apie ją skaityta, nagrinėta. Bet būtų labai įdomu kokį šimtą metų į priekį persikelti. Pamatyti, kaip iš tiesų pasikeitė pasaulis, ar ta ketvirtoji pramonės revoliucija buvo tokia greita, būtų labai įdomu.
Pavyzdžiui, įdomu būtų pažiūrėti, kaip autonominiai automobiliai veiks. Ir apskritai, juk daugelio šiandien priimtų sprendimų rezultatus pamatysime ateityje. Bus įdomu. Įdomu, ir kokią pažangą Lietuva padarys. Ar bus proveržis, ar švaistysime energiją.
– Į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Yra labai daug nuostabių vietų. Turbūt į kokią nors visiškai žmonių nepaliestą salą, kurią skalautų gražiausias, žydriausias vandenynas.
– Labiau mėgstate atostogauti ramiai ar aktyviai?
– Jei su vaiku – tai ramiai, atostogaujant ten, kur nereikia jaudintis ir bėgioti. Jei dviese su žmona, tai gali būti ir didelis miestas, kur reikia daug vaikščioti, važinėti. Gali būti ir pažintinė kelionė. Su vaiku poilsinės kelionės patinka labiau.
– Kokioje vietoje atostogauti jums ypač patiko?
– Man labai patiko, kai buvome Sicilijoje. Tikrai paliko labai gerą įspūdį. Ir sakiau, kad tikrai sugrįšime.
– Ko nemokate, bet norėtumėte išmokti?
– Norėčiau mokėti daugiau kalbų. Tikrai gerai moku tris kalbas – lietuvių, anglų ir rusų. Bet norėčiau ir vokiečių, ir prancūzų, ir lenkų kalbas gerai mokėti. Kuo daugiau kalbų, tuo smagiau.
– Kokie svarbiausi tikslai, būnant ūkio ministru?
– Norėčiau susiaurinti sumaniosios specializacijos tikslus, iš 22-ų palikti ne daugiau kaip penkis, ir siekti, kad ta sukoncentruota energija duotų rezultatą, eksporto augimą. Norime, kad įmonių Lietuvoje daugiau būtų kuriama, kad būtų tam aplinka geresnė. Dabar susikuria apie 800, būtų smagu bent trečdaliu didesnį skaičių pasiekti.
Norisi, aišku, kad atlyginimai augtų, kad tuos gana neblogus ekonominius rodiklius žmonės pajustų realiai.
