15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Ketvirtasis interviu – su naujuoju „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininku ir šios partijos frakcijos Seime seniūnu Remigijumi Žemaitaičiu.
Kodėl R.Žemaitaitis gali žiūrėti filmą „Įsikūnijimas“ („Avatar“) daugybę kartų bei kokio vienintelio patiekalo jis pasigaminti nemoka, sužinosite pažiūrėję šį vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.
– Remigijau, kaip atrodo jūsų įprastinė diena?
– Ji mažai skiriasi nuo darbo ūkyje. Vasarą, kai daug ūkio darbų, keliuosi pusę šešių ar šeštą, o dabar irgi kiekvieną rytą keliuosi šeštą, nes gyvenu už Vilniaus. Seime būnu septintą ar pusę aštuonių.
Būti frakcijos seniūnu ir partijos pirmininku yra ir problema, ir džiaugsmas – darbo padaugėjo dvigubai. Kiekvieną rytą susirenkame aštuntą valandą ir padarome spaudos apžvalgą – kas vyksta, kokie įvykiai nusimato, kaip reaguoti. Tada pusę devynių turime seniūnų sueigą, vėliau vyksta plenariniai ar frakcijos posėdžiai.
Vakare, būna, kad septintą grįžtu, būna, kad dešimtą. Jei laidos ar filmavimai, pasitaiko grįžti ir vienuoliktą ar dvyliktą. Bet su vaikais stengiuosi kiek įmanoma daugiau pabūti. Turiu du sūnus – vienam ketveri su puse, kitam du su puse. Tai smalsūs, hiperaktyvūs berniukai.
Kiekvieną savaitgalį ketvirtadienį vakare arba penktadienį ryte važiuoju pas save į apygardą. Penktadienį dirbu Šilalėje, pirmadienį dirbu Rietave, kas antrą penktadienį dirbu Šilutėje. O šeštadienį ir sekmadienį arba dalyvauju renginiuose, arba dirbu ūkyje.
– Žmonės Vilniuje jus atpažįsta? Būna, kad parduotuvėje užkalbina?
– Būna. Bet į parduotuvę labai retai einu, nes viską auginame patys. Turime didelį ūkį netoli Rusnės ir auginame viską – grūdus, mėsą, daržoves. Parduotuvėje mažai ką perku – tik duoną, sūrį ar pieną.
Bet būna, kad paklausia, pakalbina. Tarkime, prieš Kalėdas laksčiau dovanas pirkdamas, tai susitiko mane tokie vyresnio amžiaus žmonės ir apie šildymo lengvatas kalbėti pradėjo.
– Papasakokite apie savo ūkį. Kaip suprantu, stengiatės kuo daugiau laiko ten praleisti?
– Visą laisvą laiką ten praleidžiu. Auginu elnius, danielius, mėsinius galvijus, paukščius. Antis ir žąsis, nes tvenkinys šalia yra. Aišku, lapės, šitie velniai, pridirba man kartais, išgaudo paukščius.
Ūkyje tenka ir šienauti, ir gyvulius šerti. Nemažą dalį gyvulių parduodu, be to, pats gaminu dešras, dešreles, mėsas, vyniotinius ir panašius dalykus.
Aš visą gyvenimą tą dariau, mūsų šeima visada gyveno ūkiškai. Tarybiniais laikais auginome 20 kiaulių, nors tai buvo kaip ir nelegalu. Buvome tokie, kaip sakoma, spekuliantai. Bet išgyvenome, nors gyvenome labai sunkiai.
Turėjome 5 šiltnamius. Kai atsirado toks dyzeliu kūrenamas pečius, vadinamasis „Beržas“, mes trijuose šiltnamiuose augindavome gvazdikus ir rožes, prieš pavasarį – tulpes. Keturiais aukštais reikėdavo kiekvieną stiebelį pereiti ir iškilnoti. Bet uždirbdavome didelius pinigus, nes žiedas kainuodavo rublį, du rublius. Turėjome inkubatorius ir vasaros metu išaugindavome po tūkstantį viščiukų, tai irgi atnešdavo didelius pinigus.
Savo verslą pradėjau nuo audinių ir nutrijų. Kai man buvo 14 metų, aš turėjau 241 nutriją, kaip dabar atsimenu. Tėvukas nuveždavo mane į Kauną, ir už vieną juodo kailio nutrijos patelę gaudavau 120–150 litų.
Savo verslą pradėjau nuo audinių ir nutrijų. Kai man buvo 14 metų, aš turėjau 241 nutriją. Tėvukas nuveždavo mane į Kauną, ir už vieną juodo kailio nutrijos patelę gaudavau 120–150 litų.
Surinkau tiek pinigų, kad Vilniuje, Antakalnyje, nusipirkau butą ir studijų metais jau gyvenau jame. Nutrijas pats užmušdavau ir pats lupdavau, tai man pigiau išeidavo, tik kailį išdirbdavo toks mūsų amžiną atilsį kaimynas. Rusai, kazachai tą kailį velniškai vertindavo ir pirkdavo.
Ką uždirbau, pamenu, investavau į aliuminio, šiferio lakštus. Pirkdavau po 4 dolerius, parduodavau už 16–17 dolerių.
– Kaip matau, verslumu pasižymėjote nuo pat vaikystės.
– Tokia visa mano šeima. Mano giminėje nėra nė vieno žmogaus, kuris dirbtų valstybės tarnyboje ar biudžetinėse įstaigose. Visi turi savo verslus arba dirba versluose. Gal tai paveldėta iš ankstesnių kartų – mano senelis ir proseneliai iš vienos pusės yra vokiečiai. Iš kitos pusės – tikri lietuviai žemaičiai, telšiečiai. Visi verslūs žmonės.
Mama visą gyvenimą dirbo pramonės ir maisto gamybos sektoriuje. Natūralu, kad tarybiniais laikais tu turėjai spekuliuoti, kad išgyventum. Tai mūsų rajone, Šilutėje, mes buvome gana gerai žinoma šeima, nes viską auginome. Neįsivaizduoju, kuo nesame mėginę verstis.
Eidamas į politiką, aš šiek tiek nukrypau į šoną nuo šeimos tradicijų. Mano tėvams ir broliui tai buvo labai nepriimtina. Jie ir toliau versle sukasi, o aš bandau save politikoje.
– Kokią vietą Šilutėje ar Šilutės apylinkėse, kurios vilniečiai galbūt nežino, rekomenduotumėte aplankyti?
– Daug tų vietų. Ką tikrai siūlyčiau aplankyti – Krokų lanką. Ten neseniai buvo įrengtas pažintinis takas, galima normaliai ją apžiūrėti. Prieš 20 metų, mes, paaugliai, ten braidydavome.
Rusnė irgi yra nepaprastai unikalus kampelis. Apie jį daug galiu papasakoti. Plaukdamas su valtimi galiu parodyti, kur prie pat marių yra maro kapinaitės, kur yra senų mokyklų, iš kurių dabar liko tik tvartai. Tų vietų beveik niekas nežino.
Kovo mėnesį siūlau atvažiuoti erelio rėksnio pasiklausyti. Sausio pabaigoje, vasarį jie pradės dėti kiaušinius. Ir apskritai stebėti, kaip atbunda gamta.
– Ornitologija jūsų biografijoje kaip tik yra minima prie pomėgių. Mėgstate vykti į Ventės ragą ir stebėti paukščius?
– Oi, ne. Ventės ragas yra bulvaras. Tai yra saldainis jums, miestiečiams – kad atvažiuotumėte ir pažiūrėtumėte į iškeltus tris tinklus.
Ventės ragas yra bulvaras. Tai yra saldainis jums, miestiečiams – kad atvažiuotumėte ir pažiūrėtumėte į iškeltus tris tinklus.
Savo laiku aš buvau ornitologijos draugijoje, labai daug domėjausi.
Paukščius ne Ventės rage reikia stebėti. Juos reikia stebėti žemapelkėje, aukštapelkėje. Galima važiuoti link Bliūdsukių, link Stemplių ir stebėti juoduosius gandrus. Į Kniaupės įlanką, Naikupės įlanką reikia važiuoti stebėti rėksnį erelį. Galima važiuoti į Kintų ar Rusnės karpyną žiemą ir stebėti, kaip jūriniai ereliai pasigauna karpius bei ant ledo doroja. Į vieną vietą 9–12 erelių suskrenda ir doroja žuvį. Ir stirnas pagauna, ir iš mano aptvaro ne vieną danielių yra ištempę. Bet ką padarysi, dalinamės gamta.
Prie mano namų buvo senas, išdžiūvęs uosis, tik pernai po audros jo nebeliko. Antis pačiame jo viršuje turėjo susisukusi lizdą ir perėdavo ančiukus kiekvienais metais, o po to juos išmesdavo į vandenį, kad plauktų. Tokius dalykus reikia stebėti. Ypač pavasarį, kai ateina nauji paukščiai.
Mano sodyba yra Vorusnės kaime. Tai seniausias kaimas Rusnės saloje, 1366 m. paminėtas, tik po to pati Rusnės gyvenvietė atsirado. Potvynių metu būna, kad kartais savaitę ar dvi savaites nepapuolam į savo kaimą. Vandens tiek, kad atrodo, jog ta sala yra Baltijos jūroje. Jausmas toks, tarsi gyventum negyvenamoje saloje.
– Tarp jūsų pomėgių – ir žvejyba bei medžioklė. Kur mėgstate žvejoti, kur medžiojate?
– Mašinoje visada turiu meškerę ir šautuvą. Būna, važiuodamas sustoju pas vieną ar kitą draugą, bičiulį Raseiniuose ar Rietave ir pamedžioju.
Kadangi gimiau ant Nemuno kranto, žvejyba man yra įgimta. Ir medžiodavo tiek mano tėvelis, tiek senelis, tiek prosenelis. Tėvelis jau 46 metai kaip yra medžiotojas. Ir mano amžiną atilsį senelis dirbo Gulbinų medžioklės ūkyje kaip varovas, kaip šėrėjas, kaip vairuotojas.
Medžioju dažniausiai Lietuvoje, kartais išvažiuoju į užsienį. Į Latviją, į Estiją bičiuliai dažnai pakviečia pamedžioti, kartais į Čekiją, Vengriją. Medžioju zuikius, lapes, stirnas, šernus, elnius – visus gyvūnus, kuriuos leidžia medžioti.
– O į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Kadangi esu medžiotojas, tai, ko gero, į Aliaską. Visų medžiotojų svajonė. Ten yra pasaulio pabaiga. Perkeltine prasme, aišku. Ir gamta, kiek teko skaityti, ten nuostabi.
– Jūsų nuomone, kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?
– Absoliučiai visus (šypsosi). Neįsivaizduoju, kokio nemoku. Geriausiai, kadangi turiu elnių ir danielių ūkį, gal gaminu danielių išpjovas, šonkauliukus.
Matyt, pomėgį gaminti paveldėjau iš savo mamos. Ji 44 metus paskyrė kulinarijai, maisto gamybai. Aš nuo pat vaikystės dirbau su mama, mes ir keletą restoranų turime. Maistas yra mano stichija – gamindamas atsipalaiduoju.
Nemoku, va, blynų kepti. Mano galva, tai yra ne maistas.
– O ką labiausiai mėgstate gaminti, kokius patiekalus?
– Eksperimentuoju, viską gaminu. Ypač dabar, kai yra daug literatūros, vaizdo medžiagos. Bet man gaila, kad mes pamirštame senas maisto gaminimo tradicijas. Pavyzdžiui, mėgstu gaminti kraujinius vėdarus, kurie daug kam atrodo nesąmonė. Patinka gaminti prikimštą kiaulės skrandį. Kiti žiūri išprotėję ir sako – koks čia dalykas. Cibulinę labai skanu gaminti, pats kepu silkių galvas ant malkinio pečiaus.
Neseniai atradau labai seną karaimų kibinų receptą. Ne tokių dirbtinių kibinų, kurie Vilniuje paplitę, bet kibinų iš savo auginamų elnių ir danielių, su specialiai kapota mėsa, naminiu muštu sviestu savo darytu. Toks labai skanus maistas.
– Darote sau ar ir pardavimui?
– Sau. Bet mes turime ir restoraną, „Magnolija“ vadinasi, ir jei yra užsakymas, aš gaminu. Galiu pavaišinti ir savo gaminta dešra, jei norite (atidaro spintelės stalčių, ištraukia dešros bei kumpio ir papjausto). Čia yra danieliaus dešra su riešutu, o čia elnio kumpis. Duonos tik neturiu.
– Skanu! O laiko gaminimui nesunku rasti?
– Nesunku. Savaitgaliais tuo užsiimu. Ne kiekvieną savaitgalį juk darau. Ir servilatus darau, ir koldūnus. Va, gali ir paragauti, ar kokybė gera, ar bloga. Darau ir daktarišką dešrą, ir sardeles, ir pieniškas dešreles. Koldūnus, raviolius.
– Studijavote teisę. Kodėl būtent toks pasirinkimas?
– Na, iš pradžių aš buvau pasirinkęs mediciną. Norėjau tapti stomatologu. Bet vieną vakarą sėdėjau ir svarsčiau: jei tapčiau gydytoju ir atsitiktų nelaimė, neišlaikyčiau šeimos. O teisininku, pagalvojau, ir be rankos ar kojos galėčiau dirbti bei užsidirbti.
– Kodėl pasukote į politiką ir kodėl pasirinkote būtent „Tvarkos ir teisingumo“ partiją?
– Kažkada, kai Artūras Paulauskas dirbo Seimo pirmininku, buvau jo komandoje. Tai, ką mačiau politikoje, man buvo visiškai nepriimtina, ir aš pasitraukiau. Nuėjau dirbti teisinio darbo ir galvojau, kad su politika nieko bendro niekada neturėsiu.
Bet po Pakso apkaltos man, kaip teisininkui, buvo labai įdomu teisine prasme, žiūrint per žmogaus teisių prizmę, įrodyti, kad niekas negali būti nuteistas arba nulinčiuotas be teisės ateityje būti kandidatu ar dalyvauti politikoje. Čia išeina kaip ir bausmė iki gyvos galvos. Bet juk sprendžia tauta.
Dirbdamas Briuselyje, sulaukiau Juozo Imbraso kvietimo dirbti patarėju teisės klausimais ir sutikau. O po to, kadangi jau buvau šalia politikos, Šilutės žmonės, mano bičiuliai, draugai, sakė, kad reikia eiti į Seimą.
Tėvai buvo labai prieš, žmona irgi sakė, kad proto netekau, bet sakiau, jaunas esu, reikia pamėginti. Jaunų žmonių Seime beveik nebuvo, buvau antras pagal jaunumą patekęs į Seimą. Mes su Pauliumi Saudargu buvome du jauniausi vienmandatininkai. Iki dabar mes tą tradiciją išlaikom – ir jis, ir aš esame trečią kadenciją vienmandatininkai.
Gavau „Tvarkos ir teisingumo“ kvietimą dirbti kartu ir prisijungiau. Socialdemokratai irgi kvietė, bet jų vidinės kovos buvo labai akivaizdžios. Ir matėsi, kad partija eina pražūtingu keliu, nes joje yra 4–5 blokai.
– Kaip kasdieniame Seimo gyvenime sekasi sutarti su kitų partijų atstovais?
– Yra klausimų, kuriais esame vieningi ir randame bendrą kalbą. Yra klausimų, kuriais negalime surasti bendros kalbos. Pavyzdžiui, pagalbinis apvaisinimas arba vienalytės partnerystės – klausimai, kur nuomonės absoliučiai skirtingos.
Aš stengiuosi nuo tų klausimų nueiti. Kam konfliktuoti su žmogumi, kuris yra mano geras draugas, bet vienu ar kitu klausimu turi kitokią nuomonę? Gerai, turėkime skirtingas nuomones, mes esame bičiuliai, mes esame draugai.
Kam konfliktuoti su žmogumi, kuris yra mano geras draugas, bet vienu ar kitu klausimu turi kitokią nuomonę? Gerai, turėkime skirtingas nuomones, mes esame bičiuliai, mes esame draugai.
Tą reikia žinoti ir tos taisyklės laikytis. Išlaikyti sugebėjimą bendrauti.
Ir daugelis Seimo narių tą sugebėjimą išlaiko. Išlaiko, ko gero, tie politikai, kurie savyje nenešioja blogio. Nes tai yra vertybė – surasti bendrų požiūrio taškų. Tam kartais reikia peržengti savo ambicijas.
– Koks politikas jums yra padaręs didžiausią įtaką?
– Vienareikšmiškai Margaret Thatcher. Ji pasižymėjo šaltu protu. Žmogus labai racionaliai stengėsi su visais rasti bendrą kalbą ir sutarti. Kiek man teko stebėti ir skaityti jos kalbų, susitikdama su pasaulio lyderiais ji pradėdavo ne nuo iškilusių konfliktų sprendimų, bet pokalbių apie gyvenimą. Ir taip iš tolo prieidavo prie problemos. Nesvarbu, ar kalbėdavo su Rusija, ar su Amerika, ar su kita valstybe. Ji tą mokėjo daryti.
Antras žmogus, kuris man padaro didžiausią įspūdį, yra karalienė Elizabeth II. Ją gerbia visi pasaulio lyderiai. Nemanau, kad per artimiausius 50 metų pasaulyje bus toks žmogus kaip Elizabeth II, kurį gerbtų ir mylėtų.
– O iš Lietuvos politikų ką nors išskirtumėte?
– Dabar, ko gero, mes neturime politiko, kuris suvienytų visas politines partijas ir įvairių politinių pažiūrų žmones. Tai akivaizdžiai matyti per kiekvienus rinkimus. Aš manau, kad visgi Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus, nepaisant gerųjų ir blogųjų jų pusių, buvo tie, kurie gebėjo ir sugebėjo tą dalyką padaryti.
Tarpukario Lietuvos politikus vertinti iš dabartinės perspektyvos sunku. Kad ir Smetona, jis yra skirtingai vertinamas. Vienų istorikų – vienaip, kitų – kitaip. Mano šeima, pavyzdžiui, jį vertina teigiamai, nes stebėjo jo veiklą iš arti.
– Kaip apibrėžtumėte savo pažiūras – ar jos konservatyvios, ar socialdemokratiškos, ar liberalios? O gal vengtumėte tokių apibrėžimų?
– Aš manau, kad reiktų vengti. Kiekvienu klausimu turiu skirtingą poziciją. Tarkime, aš palaikau tradicinę šeimą. Bet kartu negaliu nepalaikyti ir vienišų mamų, ir šeimų, kur seneliai anūkus augina. Tai čia yra liberalu, ar konservatyvu, ar centro dešinė? Sunku pasakyti.
Arba, tarkime, socialinis modelis – mano galva, jis turėjo būti priimtas ir sausio 1 d. įsigalioti. Jis privalėjo veikti, jei mes Lietuvą norime matyti inovatyvią ir konkurencingą. Ir prezidentė savo pranešime tą patį sakė. Tai kaip čia dabar – aš pusiau socialdemokratas, pusiau konservatorius?
Pas mus Lietuvoje daug kas atvirkščiai. Socialdemokratai yra tikrieji konservatoriai, o konservatoriai – tikrieji socialdemokratai. Jeigu pažiūrėsime pasaulio žemėlapį, pavyzdžiui, Vokietijos konservatorius bei Martino Schulzo socialdemokratus, Schulzas pas mus būtų Kubilius, o Angela Merkel – socialdemokratas Kirkilas. Nes Merkel pasisako už Europą, už imigrantus ir panašiai.
O liberalizmą mes supratome visiškai blogai, nes galvojome, kad esame demokratinė valstybė ir šią savoką supratome per liberalią prizmę. Mes visi po SSRS sakėme – o, dabar gyvensime liberaliai. O kas tas liberalumas ir su kuo jis valgomas, niekas nežinojo.
– Pakalbėkime apie jūsų pomėgius. Kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– „Įsikūnijimą“ („Avatar“). Tai filmas, kurį 10 kartų gal peržiūrėjau. Jį žiūrėdamas gali suprasti, kaip mūsų gyvenimas gali pasikeisti dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių.
– O apskritai kokius filmus labiausiai mėgstate?
– Istorinius. Man patinka pažiūrėjus istorinį filmą susirasti keletą šaltinių, kurių pagrindu filmas buvo pastatytas, ir palyginti tai, kas rodoma, ir ką šaltiniai teigia. Kartais per filmus bandoma pakeisti istoriją. Tai yra pats blogiausias dalykas, ir man keista, kad žmonės kartais dokumentinį filmą paima kaip už pagrindą, bet nesusiranda šaltinių paskaityti, ar iš tikro taip buvo.
– Serialus žiūrite?
– O ką ten žiūrėti? Serialai man pusiau smegenų plovimas atrodo. Europietiškų serialų gerų nėra, amerikietiški irgi kuriami tam tikra kryptimi. Nežiūriu.
– O dažnai muzikos klausotės? Kokią mėgstate?
– Labai retai. Važiuodamas – taip, klausausi, radijas būna įjungtas. Namuose nesiklausau, nes turiu du vaikus, kurie man atstoja muziką. Bet šiaip esu į klasiką linkęs. Kai ramiai su žmona dviese galime pabūti, klasikos pasiklausome.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Neturiu tokio dabar. Anksčiau būdavo Virgilijus Noreika, į jo su mielu noru eidavau. O iš pasaulio atlikėjų nelabai kur noriu, nes viskas nuėjo į „popsą“, kultūros nedaug yra. Beveik visi dainuoja pagal fonogramą. Vienas kitas, kuris tikrai natūraliai ir gerai gali dainuoti.
– Ar domitės sportu – krepšiniu, futbolu, dar kuo nors?
– Kadangi pats kurį laiką boksavausi, boksu ir dabar domiuosi, pažiūriu. O iš komandinių sporto šakų man pirmoje vietoje yra futbolas.
– Futbolas patinka labiau negu krepšinis?
– Taip! Krepšinis, leisiu sau pajuokauti, yra Lietuvos pornografija.
Krepšinis, leisiu sau pajuokauti, yra Lietuvos pornografija.
Gėda valstybei – mes turime dešimt krepšinio arenų ir neturime paprasto, normalaus stadiono, kur sutalpintume kelis tūkstančius žmonių. Kai nueini į „Vėtros“ stadioną ir pasižiūri į baisią dirbtinę aikštę, o tada nuskrendi į kokią Angliją ir nueini į varžybas, kur apsilanko 80 tūkst. sirgalių ir minia skamba kaip didelis orkestras, man pasidaro gėda už mūsų valstybę.
Futbolo mokyklos Lietuvoje yra ties absurdo riba. Pažiūrėkite į Šiaulių ar Kauno mokyklas – nėra bazės, nėra aprangų, nėra batų, trūksta inventoriaus. O krepšinis man Lietuvoje yra gėda. Pažiūrėkite, kai vyksta olimpiada ar Europos čempionatas, visi aikčioja – oi, krepšininkai mūsų išvažiavo. Tai aš visą laiką klausiu – ar mes mokame mokesčius tam, kad jų, gaunančių didelius atlyginimus, žmonos už mūsų pinigus viešbučiuose gyventų?
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
– Sunku būtų atsakyti, nes daugiausia skaitau knygas, susijusias su gamta, medžiokle, žvejyba. Ypač su vaistažolėmis. Bet vaikystės mėgstamiausios knygos buvo „Vinetu“, „Baltoji iltis“.
O kaip politikui didelį įspūdį padarė knyga apie Winstono Churchillio iškalbą. Įdomi knyga su vertingais patarimais.
– Ar turite savo mėgstamiausią citatą ar posakį?
– Yra tokia citata, tik neprisimenu, kas ją yra sakęs: „Jei necituoji žmonių, tai ir tavęs niekas necituos“. Yra ir Shakespeare'o geras pasakymas – „Kalbėk konkrečiai, bet trumpai ir suprantamai“. Aš manau, kad tiek politikoje, tiek gyvenime ta citata reikia vadovautis.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Iš tikrųjų gyvenu labai geru laikotarpiu. Gal norėčiau į kokius 1964 m. persikelti. Dėl paprastos priežasties – kad pamatyčiau SSRS, kokia ji buvo. Ir galėčiau palyginti su dabartimi. Nes jaunesnioji karta jau nėra mačiusi sovietmečio.
Be to, Vakarų pasaulyje tada formavosi tam tikri politiniai lyderiai, tarp kurių yra ir mano idealas. Įvykių seka buvo labai įdomi, bet kartu ir lėta, buvo galima suvokti procesus. Dabar įvykiai keičiasi kas 15 minučių. Tik spėk internetą atsiversti.
Dar vienas dalykas, kuo tas periodas man patiko – kad kaimynas su kaimynu bendravo. Neperbėgdavo į kitą gatvės pusę, kad išvengtų pasisveikinimo. Ta vienybė visame pasaulyje, aš manau, buvo. Kitaip nebūtų griuvusi SSRS, Berlyno siena. Žmonės buvo vieningesni.
Dabar esame daugiau linkę į savo gėrį, į savo tvirtovę, o ne bendrą požiūrį surasti. Tas mane skaudina ir man yra keista.
O kaip teisininkui man įdomiausias laikotarpis būtų tada, kai atsirado patentai ir patentų biurai.
– Kur labiausiai mėgstate atostogauti?
– Lietuvoje. Vasarą daugiausia būname Rusnėje, ten ir gyvename daugiausia laiko, nes darbas labiau persikelia į apygardą. Žmona būna čia, Vilniuje, bet savaitgaliais atvažiuoja. Savaitę praleidžiame Nidoje, dar savaitę – tarp Palangos ir Šventosios. Į tolimus kraštus vykti pastaruoju metu nebuvo laiko, bet artimiausiu metu ketiname grįžti prie slidinėjimo ir važiuoti slidinėti.
– Ką jums gyvenime reiškia šeima?
– Šeima – ramstis, vieta, kur bet kada gali grįžti, ramybės uostas. Gali būti konfliktų, ginčų ir panašiai, bet šeimoje tu esi apsaugotas. Aš džiaugiuosi, kad žmona man kažkada aiškiai pasakė – jokių žurnalistų, jokių spaudos atstovų mūsų namuose nebus. Nes mūsų namai yra mūsų tvirtovė.
Draugai, pažįstami, bendradarbiai keičiasi, bet šeima, ko gero, ne. Tai yra vertybė. Tame pačiame filme „Įsikūnijimas“ gerai parodoma, kaip susivienijusi šeima gali įveikti tam tikras negandas.
– Vieni sako kad šeima – tai vyras, žmona ir vaikai, kiti sako, kad šeimoje svarbiausia – jausmai. O kaip šeimą apibrėžtumėte jūs?
– Šeimą Lietuvoje mes dažnai norime vaizduoti kaip kažką, kur visada vyrauja taika, gerumas ir panašiai, bet iš tikrųjų taip nėra. Kiekvienoje šeimoje turi būti ginčų, skirtingų nuomonių, turi būti dūmų, nekalbadienių. Turi būti tas pats margas gyvenimas.
Ar gyvena žmonės „susirašę“, ar ne, aš toje vietoje problemos nematau. Man svarbu, ar žmonės mato save kaip šeimą auklėjime, ugdyme, vaikų puoselėjime, ar jie supranta, kad atsako už tai, ką daro. Ar tiesiog galvoja – metus kitus pagyvensime linksmai, o tada jau kaip Dievas duos.
Neverta bandyti vienam kito pakeisti. Ir nenorėkite keistis vien dėl to, kad jūsų sutuoktinis nori. Man prieš rinkimus partijos kolegos sakė – reikėtų, kad kitaip kalbėtum, kad tavo tonas būtų kitoks. Aš pareinu namo ir klausiu žmonos – klausyk, ar man reikia keistis? Ji man tada aiškina, kiek dalykų turėčiau pakeisti, kad atitikčiau tą vadinamąjį vyro idealą. Bet aš tada jos klausiu – tai kodėl, po velnių, tada su manim gyveni? Ir ji atsako – todėl, kad tu kitoks negu visi kiti.
Nereikia to idealo. Aišku, kiekvienas gal apie tai pagalvojame, bet svarbu išlikti tokiems, kokie esame. Juk žmogų įsimyli su jo ydomis, su jo charakteriu, su jo būdu. O ne tokį, kokiu nori nulipdyti.
Pirmąjį ciklo interviu su Gabrieliumi Landsbergiu rasite čia, antrąjį interviu su Viktoru Pranckiečiu – čia, trečiąjį interviu su Justu Džiugeliu – čia.
