Savo kalbą, pavadintą „Kodėl Lietuva nėra respublika?“, A.Jokubaitis pradėjo primindamas vokiečių filosofo Immanuelio Kanto prašymą nepainioti demokratijos ir respublikos.
„Paprastai žmonės nežino, kas yra respublika. Lietuvos Respublika yra respublika, nors dauguma jos piliečių nežino, kas tai yra. Tai viena didžiausių dabarties politikos keistenybių“, – pabrėžė politikos filosofas.
„Kodėl taip atsitinka? Pirma, demokratija išstūmė respubliką. Antra, liko žodis be visiems suprantamos reikšmės. Trečia, neliko šio žodžio prasmę palaikiusio socialinio konteksto“, – teigė A.Jokubaitis.
Jo teigimu, dauguma suaugusių lietuvių žino, ką reiškia garbė, tačiau jų statusas nepriklauso nuo garbės, kuri atskirta nuo jų vaidmens visuomenėje suvokimo.
„Universiteto profesoriui svarbiau publikacijos, verslininkui pelnas, o politikui rinkėjų balsai, o ne garbė. Ji neformuoja žmonių santykių arba tai daro labai mažu mastu. Godumas, puikybė ir gašlumas tapo svarbesni už garbę ir vadinami kitais vardais – verslumas, populiarumas ir seksualumas“, – kalbėjo A.Jokubaitis.
„Tas pats atsitiko su respublika“, – pastebėjo profesorius. „Šis terminas atklydo iš ankstesnių laikų, pradedant Romos Respublika, bet šiandien mes jau gyvename visuomenėje, kuri pati niekada nebūtų sugalvojusi respublikos sąvokos“, – pridūrė jis.
Politikos filosofas pateikė 3 hipotezes, kuriomis paaiškino respublikos prarastį dabartyje:
- Lietuvoje rimti samprotavimai apie respubliką pasibaigė su Abiejų Tautų Respublika.
- Sovietmečiu Lietuva buvo Tarybinė Respublika.
- Tarpukario Lietuva labiau vertino respubliką, o ne demokratiją.
„Atsiribodami nuo Lenkijos lietuviai galėjo atsiriboti ir nuo respublikos, ją pakeisdami tautine demokratija. Lietuviškai užrašytas žodis Rzeczpospolita yra vienas klaikiausių žodžių, beveik keiksmažodis. Vien tik matai, kaip jis užsirašo lietuviškomis raidėmis... Tai ne mūsų žodis“, – ironiškai pirmąją hipotezę pagrindė A.Jokubaitis.
Šiandien nėra prasmės politiko klausti, kas jūs: respublikonas ar demokratas? Mūsų politikai yra ir demokratai, ir respublikonai.
Paremdamas antrąją hipotezę jis teigė, kad Leninas ir jo bendražygiai respublikos terminą pasiskolino dėl istoriškai revoliucinės Prancūzijos Respublikos praeities. „Nors sovietai buvo ir už demokratiją (kaip terminą), ir už respubliką, bet jiems antroji buvo artimesnė nei pirmoji. Sąjūdis, atsiribodamas nuo sovietinio palikimo, atsiribojo ir nuo respublikos, ją iškeisdamas į demokratiją“, – pažymėjo pranešėjas.
„Antano Smetonos autoritarizmas nebuvo demokratinis, bet visiškai galėjo vadinti save respublika“, – kalbėdamas apie trečiąją hipotezę teigė jis. „Atsiribodama nuo tarpukario politinių idėjų Antroji Lietuvos Respublika, tai yra mes, turėjo papildomą pagrindą užmiršti respubliką“, – pridūrė mokslininkas.
Lietuvoje užmiršta respublika
„Visame Vakarų pasaulyje respublikos sąvoka tapo daugiau ritualiniu žodžiu, be gilesnės prasmės suvokimo... O Lietuva turi papildomų priežasčių užmiršti respubliką“, – apibendrindamas hipotezes teigė jis.
„Šiandien nėra prasmės politiko klausti, kas jūs: respublikonas ar demokratas? Mūsų politikai yra ir demokratai, ir respublikonai. Mes neklausiame, kaip atsitiko Amerikoje, kodėl ten dvi pagrindinės besivaržančios partijos yra respublikonai ir demokratai“, – pastebėjo A.Jokubaitis.
Politikos filosofo teigimu, trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje praėjo „demokratizuojant demokratiją ir visiškai pamirštant respubliką“.
„Akivaizdu, kad demokratija nėra respublikos sinonimas, nes Lietuvos Konstitucija kalba apie demokratinę respubliką. Lietuvos Konstitucija nekalba apie demokratijos demokratiją“, – pažymėjo pranešėjas.
„Turim respubliką, turim piliečius, tačiau jie nemąsto apie respubliką“, – darė išvadą jis.
A.Jokubaičio manymu, demokratijos terminas dabar yra tapatus sovietmečio terminui „tarybinis“. „Tarybinė buvo moteris, menas, teisė, mokykla ir kareiviai. Dabar viskas tampa demokratinėmis – šeima, mokykla ir net bažnyčia“, – teigė profesorius.
„Respublika neatsilaiko ir negali atsilaikyti prieš tokį demokratijos spaudimą. Iš trijų Lietuvos Respublikos Konstitucijos žodžių „nepriklausoma demokratinė respublika“, tik vienas žodis yra lietuviškas, bet ir tas pats neaiškus – nepriklausoma. Neaišku, kas yra respublika ir abejonių nekelia tik demokratija. Turim demokratiją ir galim nesirūpint nepriklausomybe ir respublika“, – kalbėjo pranešėjas.
„Reikia pripažinti nemalonų faktą, kad LDK buvo labiau respublika, nei dabartinė demokratinė Lietuvos Respublika. Respublika Lietuvoje ne tik nepadarė pažangos, bet ir stipriai regresavo, jei užmarštį galima vadinti regresija“, – pažymėjo A.Jokubaitis.
Respublika nebūtinai demokratinė
Profesorius pabrėžė, kad modernioji Lietuvos Respublika nėra tapati klasikinei respublikos idėjai. „Simboliškai tai rodo monarchistinio Vyčio ir respublikoniškos trispalvės vėliavos sulyginimas. LDK laikais lotyniškas žodis „Res publica“ ir jo lenkiškas atitikmuo Rzeczpospolita buvo valstybės sinonimas. LDK buvo demokratams neįsivaizduojamas dalykas, ji buvo tai, ką Aristotelis vadino mišriu politiniu režimu. Ji jungia monarchiją, aristokratiją ir bajorų demokratiją“, – pasakojo politikos filosofas.
„Viskas pasikeitė po prancūzų revoliucijos, nes atsirado dvi skirtingos respublikos tradicijos. Po revoliucijos respublikos terminas įgavo naują prasmę. Respublikonizmas tapo nukreiptu prieš monarchiją, aristokratiją ir pagrindu naujos tautos tapo demosas, liaudis“, – pridūrė jis.
Pasidaro neaišku: mes turim herbą, virstantį vėliava. Filosofiškai žiūrint, mes kažko nebeturime – arba herbo, arba vėliavos.
„Lietuviai turi respublikonišką trispalvę, bet jie mano, kad nedemokratijos laikų Vytis yra gražesnis už trispalvę vėliavą ir tai sukūrė unikalią situaciją, kurią turime šiandien. Mes turime valstybę, kurios herbas pradeda supanašėti su vėliava. Pasidaro neaišku: mes turim herbą, virstantį vėliava. Filosofiškai žiūrint, mes kažko nebeturime – arba herbo, arba vėliavos. Lietuvius tiesiog traukte traukia į feodalinę respubliką“, – ironizuodamas teigė A.Jokubaitis.
„Karaliaus Mindaugo dieną visi giedos Tautinę giesmę! Atkreipkit dėmesį, karaliaus Mindaugo šventė, kuris yra monarchas ir kuris su šita Respublika neturi nieko bendro... O kai ateis Vasario 16-oji, žinote, ką visi darys? Visi neš monarchistinę Vyčio vėliavą. Aš dabar kaip respublikonas kovoju už vieną monarchistinę šventę – liepos 6-ąją. Pagerbkim tą dieną LDK, nepadarykime visų trijų švenčių vienodų“, – juokaudamas piktinosi politikos filosofas.
Pilietinis dalyvavimas menksta
A.Jokubaitis pabrėžė, kad LDK piliečiais buvo mažiau nei dešimtadalis Lietuvos gyventojų, o 1918-aisiais piliečiais tapo visi.
„Tai neabejotina demokratijos pergalė, Pirmą kartą visi gyvendami čia tapo Lietuvos piliečiais. Skirtumas tik tas, kad iš to šimto procentų Lietuvos piliečių, net patį primityviausią pilietišką aktą – dalyvavimą rinkimuose – geriausiu atveju, atlieka 50 procentų. Nesakysiu, kiek žmonių dalyvauja politinėse partijose, nes nesieksim net šlėktų lygio“, – juokėsi A.Jokubaitis.
Jis pabrėžė, kad LDK respublikos atveju piliečių atsakomybė respublikai buvo ne asmeninio skonio reikalas, bet suvokiama kaip neatskiriama jų socialinio statuso dalis.
„Dabartinis Lietuvos pilietis tingi net rinkimų biuletenį įmesti į dėžę. LDK piliečiai žinojo, kad valstybė laikosi ant jų savivokos, veiksmų ir dažnai net gyvybės“, – teigė politikos filosofas.
„Valstybė galėtų atsilaikyti ir su tokia emigracija, jei būtų 8-10 proc. bajorų atitikmuo. Dabartinis Lietuvos elitas nėra save su respublika susitapatinęs sluoksnis, kaip buvo LDK. Atgyvena tapę bajorai pasitraukė iš Lietuvos gyvenimo, palikdami tuščią respublikos vietą“, – pažymėjo jis.
Profesorius pastebėjo, kad kai kurie prancūzų politikai ir filosofai dabar jaučia gailestį dėl karaliaus nukirsdinimo, pabrėždami, kad liko tuščia vieta, kurios niekas neužpildo. Jo teigimu, tokia pati tuščia vieta liko lietuvių tapatybėje pranykus bajorų luomui.
Demokratija kaip procedūra
Demokratija, pasak jo, negali pakeisti respublikos. Jo teigimu, demokratija yra tiesiog mokslinio mąstymo principų pritaikymas politikai.
„Demokratija yra kada piliečiai yra balsavimo teisę turintys atomai. Svarbiausiu dalyku yra atomų lygybė. Valdžią gauna daugiausiai balsų gavę partijos, tad valdžią mums sukuria aritmetika – suskaičiuoji balsus ir turi valdžią. Atstovus į valdžią renka tie, kurie patys neturi supratimo, kaip valdyti ir todėl iki galo nelabai supranta valdymą“, – demokratijos principus kritiškai vardino profesorius.
„Pirmą naktį po rinkimų mes vėl turim naują aristokratiją“, – Jeaną-Jacques'ą Rousseau citavo jis.
„Demokratiškai valdžią galima legitimuoti ir Rusijoje, ir Šiaurės Korėjoje. Visi nori valdžią legitimuoti demokratiškai. Demokratija yra tiesiog valdžios legitimavimo procedūra, o ne santvarka. Demokratija yra šiuolaikinio politinio gyvenimo sąlyga, o ne kažkas substancialaus. Demokratija yra tokia pat procedūra kaip mokslinio tyrimo laboratorijose“, – kalbėjo A.Jokubaitis.
„Procedūros reikalauja nešališkumo, bet politika nėra tik nešališkumas. Politika sugriūtų, jei liktų tik nešališkumas. Reikia būti šališku“, – pažymėjo jis.
Politikos filosofas kaip sudėtingiausią problemą ir savotišką paradoksą išskyrė tai, kad demokratijai reikalinga nelygybė.
Į valstybę demokratijoje yra žiūrima kaip į komunalinę paslaugą. Lietuviai net reikalauja elektroninio balsavimo, jie nori rinkimuose balsuoti lyg mokėdami komunalinius mokesčius.
„Demokratija visus nori sulyginti ir kur reikia, ir kur nereikia. Per visą pasaulį, kad visi būtų tik individai“, – teigė profesorius. „Demokratinės visuomenės piliečiai į valdžią žiūri tik į instrumentą. Jie nori gauti naudos iš valdžios. Į valstybę demokratijoje yra žiūrima kaip į komunalinę paslaugą. Lietuviai net reikalauja elektroninio balsavimo, jie nori rinkimuose balsuoti lyg mokėdami komunalinius mokesčius“, – kritiškai kalbėjo A.Jokubaitis.
„Žiūrėjimas į valdžią kaip į komunalinę paslaugą nebuvo būdingas bent jau LDK elitui. Dabartinis elitas, kuris priklausomas nuo daugumos žmonių, kurie į valdžią žiūri kaip į komunalinę paslaugą, yra atsidūręs kitokioje situacijoje nei istorinis elitas“, – darė išvadą jis.
„Respublikoniška valstybė nėra tik įrankis. Respublika yra mano asmens dalis. Tai ne tik perskaitytos knygos, poezija, religija, bet ir respublika yra mano dalis. Savivaldą, dalyvavimą politikoje ir piliečių tapatinimąsi su bendruoju gėriu sukuria ne demokratija, o respublikonizmas“, – pasakojo VU TSPMI dėstytojas, primindamas, kad parlamentas yra feodalinių laikų paveldas.
„Nedrąsu šiais visuotinės demokratijos laikais sakyti, bet pasakysiu tris dalykus. Pirma, demokratija yra nesavarankiška. Antra, jai reikia respublikos. Trečia, jai reikia dvasinės aristokratijos, matančios kažką daugiau nei asmeniniai interesai. Demokratija gi visus bando sulyginti“, – teigė politikos filosofas.
„Respublika sako, kad valdyti turi geriausi, o ne tie, kurie valdo dėl aritmetinio balsų suskaičiavimo. Geriausiais turi būti autoritetas, o ne tas, kuris išrinktas turi tapti autoritetu. Tai reiškia, kad visuomenėje turi būti autoritetai prieš rinkimus, nes jei tokių nėra, tai nėra ir iš ko rinktis. Visiškai įmanoma, kad kvaili žmonės demokratiškai legitimuoja kvailą valdžią ir demokratija niekaip negali įveikti kvailumo, nes ji neįveikė nei komunizmo, nei fašizmo tam tikrose istorinėse situacijose“, – pastebėjo jis.
Visiškai įmanoma, kad kvaili žmonės demokratiškai legitimuoja kvailą valdžią ir demokratija niekaip negali įveikti kvailumo, nes ji neįveikė nei komunizmo, nei fašizmo tam tikrose istorinėse situacijose.
Respublikonai neatmeta demokratijos procedūrų, tačiau nemano, kad jos pakankamos. Jie nori sutarti dėl kartelės pakėlimo.
„Sutarkime dėl to, kas yra kilnu, kas yra padoru“, – ragino A.Jokubaitis, pažymėdamas, kad respublikonas gali tarnauti respublikai ir be demokratijos, be procedūrų.
„Respublikonas gali tarnauti demokratijai pralaimėjęs demokratinius rinkimus, be daugumos palaikymo. Respublikonas gali gerbti demokratiją, tačiau jis turi nebijoti būti ir aukščiau demokratijos. Jis gali savo gyvybę atiduoti už respubliką ir kartais turi tai padaryti. Be to nebūtų šitos šimtmečio šventės ir nebūtų atsiradusi Lietuvos Respublika“, – pažymėjo jis.
A.Jokubaičio teigimu, Sąjūdžio meto lietuviai buvo respublikonai, o dabar jie – demokratai. Moderni Lietuvos Respublika atsirado iš respublikonizmo dvasios, tačiau ši dvasia vis labiau senka.
„Iš revoliucinės lietuvių tautos vis labiau lieka tik pasyvūs rinkėjai, įvairūs ekspertai, procedūrų žinovai, politikai netinkantis elitas ir žodžio bei darbų tvarkos atsiskyrimas“, – konstatavo profesorius.
„Užmiršus respublikos dvasią, demokratija anksčiau ar vėliau, mano nuomone, prieina korupciją, pasyvumą, inerciją, tuščias kalbas ir veiksmo sunykimą. Tai, ką mes matome, dar ne paskutinis demokratijos nuopuolis“, – prognozavo jis.
„Prarasdami respubliką ir vis labiau tapdami demokratai lietuviai pradeda naikinti savo politiką ir politinę egzistenciją, galų gale, savo žmogiškumą“, – pridūrė A.Jokubaitis.
„Kai baigėsi sovietmetis, buvo sugalvotas toks šūkis: Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities. Dabar reiktų sugalvoti kažką tokio: demokratija be respublikos – demokratija be ateities“, – sakė profesorius.
„Atėjo laikas demokratiją pastatyti į vietą“
Jo teigimu, respublika nesukuriama taip, kaip sukuriama demokratija. Iš sovietinės demokratijos galima pereiti į liberaliąją ar kitokią jos formą.
„Kaip rodo LDK atvejis, respublika nebūtinai laukia ateityje. Ji neatsiranda iš to, kad politikai sako, jog atstovauja savo rinkėjams. Respublikonui tai tėra žemiausias lygis, nes ir taip aišku, kad tu atstovauji savo rinkėjams. Respublikai reikia žmogaus, kuris pasiruošęs jai tarnauti, su ja susitapatinęs, pasiruošęs paaukoti gyvybę, bet kartu jis nori būti nepriklausomas nuo prie jo kojos pririštos daugumos“, – sakė A.Jokubaitis.
„Per didelis demokratijos sureikšminimas pradeda žlugdyti respubliką“, – kalbos pabaigoje reziumavo profesorius.
„Po trisdešimt metų panegirikų demokratijai, ar neatėjo laikas demokratiją pastatyti į savo vietą? Ji yra geras dalykas, niekas nesiginčija, bet tik respublikos predikatas. Dabartinei Lietuvos valstybei trūksta ne demokratijos, o respublikonizmo dvasios“, – teigė jis.
„Respublika nėra panacėja. Nesakau, kad kaip buvo statomi kolūkiai, taip dabar pulkime statyti respubliką. Norėjau tik atkreipti dėmesį, kad respublika man atrodo veiksminga, neapčiuopiama jėga, kurią reikia ne pažinti, o mylėti“, – siūlė A.Jokubaitis, pasinaudodamas austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino ištarme, kad mes nebeturime tos gyvenimo formos, kuri kažkada palaikė žodžio „respublika“ gyvybę.
