Kai kurie politikai tampa net Darbo biržos klientais, bet dažniausiai rinkėjų neįvertintiems politikams praverčia partijos bičiulių užnugaris. Jie gali išrūpinti postą valdiškoje struktūroje ar diplomatinėje tarnyboje, bet kartais – tik padėjėjo kėdę laimingesnio partijos kolegos kabinete.
Pasibaigus kadencijai atsigavo
Šešioms dešimtims ligšiolinių parlamentarų po rinkimų teko išsikraustyti iš kabinetų – tiek politikų nebuvo perrinkti arba patys nusprendė nesiekti mandatų. Seime nebeliko net Lietuvos politikos veterano, signataro Česlovo Juršėno. Nuo 1990-ųjų parlamente dirbęs, ne vienus metus jam vadovavęs socialdemokratas paskirtas į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą.
V.Kvietkauskas: „Vakar važnyčiojo vežimą, o šiandien yra protingiausias žmogus.“
Būriui prašalaičių, kurių dauguma į Seimą pateko vedami Arūno Valinsko, kadencija minkštoje kėdėje tikriausiai liks pirma ir paskutinė.
Pavyzdžiui, dainininkė ir televizijos projektų dalyvė Donalda Meiželytė portalui zmones.lt prisipažino, kad paskutinį darbo Seime rytą atsibudo tarsi naujas žmogus. „Aš – nebe viešas asmuo. Nebeturiu dėl nieko teisintis – tai laimė ir laisvė. Taigi dabar varysiu nuo projekto iki projekto ir taip dalyvausiu, kad manęs bus daug ir visur“, – džiaugsmu netvėrė į pramogų verslą grįžusi moteris.
Pramogų verslo desantą į Seimą atvedęs Arūnas Valinskas taip pat sugrįžo į televiziją bei pramoginių renginių sferą, o štai jo ištikimas bendražygis, buvęs dainininkas Antanas Nedzinskas kol kas dar vis kaip į darbą vaikšto į Seimą ir stebi naujuosius parlamentarus iš svečių balkono. A.Nedzinskas turi vilties dalyvauti ir laimėti pakartotinius Seimo rinkimus Zarasų-Visagino arba Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje, tik dar neišsirinko – kurioje.
Iš Seimo – į Seimo narės patarėjus
Dainininkas Ligitas Kernagis, praėjusios kadencijos Seime pasiekęs net Antikorupcijos komisijos pirmininko kėdę, per rinkimus patyrė fiasko, bet pelnytis duoną vien iš scenos nebenori.
Be darbo likusiam L.Kernagiui ranką ištiesė partijos „Drąsos kelias“ atstovė Aurelija Stancikienė, pasiūliusi jam tapti padėjėju-patarėju.
Buvęs Seimo narys savaitraščiui „15min“ teigė būsiąs patarėju „pagrindiniais strateginiais klausimais“ – ne partiniais, o renginių, bendravimo su rinkėjais. „Raštų tikrai nerašysiu, – tikino buvęs parlamentaras. – Užtat padainuosiu.“ „Ar dalyvausiu kituose rinkimuose? Laikas parodys. Jei bus parama, kodėl ne?“ – vilties į Seimą sugrįžti neprarado L.Kernagis.
Į politiką pakliuvusieji iš pramogų pasaulio jos greitai atsikando. Kodėl? „Daug kas nebenori į ją grįžti. Darbas Seime nėra paprastas, užgriūna dėmesys. Prieš rinkimus esi mylimas, po rinkimų – nekenčiamas“, – svarstė L.Kernagis.
„Važnyčioti“ gali tik Seime
„Vakar važnyčiojo vežimą, o šiandien yra protingiausias žmogus, – apie politikus, kuriuos valdžios kėdės įkvepia didiems darbams, ironizavo žinomas žurnalistas Vytautas Kvietkauskas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo narys. – Tokie, išėję iš Seimo, nebegrįžta, kur buvę, – per sunku.“
 |
| LRT nuotr./Vytautas Kvietkauskas |
2000 metais V.Kvietkauskas vėl buvo išrinktas parlamentaru, bet visos kadencijos neišbuvo – 2004 metų liepą atsistatydino dėl įtarimų kyšio ėmimu.
2005–2008 metais V.Kvietkauskas dirbo Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriumi, vėliau metus vadovavo koncernui „Achema“ priklausančiai bendrovei „Balto Media“. Dabar jis grįžo ten, nuo ko pradėjo – veda LRT radijo laidas „Sankryža“ ir „Aktualijų studija“, visuomeniniais pagrindais vadovauja Lietuvos parolimpiniam komitetui.
„Jei turi profesiją, po Seimo rasti darbą nesunku. Bet jei prarandi įgūdžius ir profesionalumą, būna nelengva. Šiandien gyvenimas spėriai juda į priekį, dirbant Seime nėra kada atnaujinti žinias. Ne veltui daugeliu atvejų partijos pasirūpina saviškiais. Man, kaip žurnalistui, paprasčiau, iš esmės dirbu tą patį darbą. Juk politiko darbas yra kalbėjimas“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo buvęs parlamentaras.
Anot V.Kvietkausko, sunku gali būti ne tik specifinių sričių specialistams, bet ir pramogų verslo atstovams – kai kurie per „politinę pertraukėlę“ pamirštami ir tampa nebeįdomūs publikai. Žmonės į tokius baksnoja: čia tas, Seimo narys, kažko prisidirbęs.
Nenori būti tik ekspremjeru
Važnyčiotojo komplekso, kai po Seimo maga sulaukti aukšto posto ministerijoje ar ambasadoriaus rango, signataras Aleksandras Abišala neturėjo.
„Kelis kartus esu prašęs: pristatykite mane kaip geriausią konsultantą, o ne buvusį premjerą, – juokėsi buvęs parlamentaras, kuriam 1991–1992 metais teko eiti ir ministro be portfelio, o keturis mėnesius 1992-aisiais – premjero pareigas. – Istorijos neištrinsi, nesigėdiju, o didžiuojuosi tuo, ką nuveikiau, bet mane tai trikdo.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Aleksandras Abišala |
A.Abišala pripažino, kad palikus Seimą jam buvo sunku imtis ligtolinio – fiziko, mokslininko – darbo. „Pustrečių metų Seime ir pusantrų metų iki tol Sąjūdyje buvo taip įtraukę, kad skirti laiko savo profesijai nebuvo kada. Tiek laiko politikoje buvo per daug, kad būčiau galėjęs sėkmingai grįžti į mokslinę veiklą. Bet psichologiškai nebuvo sunku, nes jau anksčiau nusprendžiau nebedalyvauti politikoje“, – teigė jis.
Bet politiko patirtis A.Abišalai padėjo – jam buvo lengviau įsitvirtinti kaip verslo konsultantui, kuriuo pradėjo dirbti netekęs mandato 1992-ųjų pabaigoje. Tą patį signataras sėkmingai daro iki šiol. Apie politiką nebesvajoja – paskutinį kartą dalyvauti Seimo rinkimuose buvo kalbintas gal 1996-aisiais.
Kai kurie politikai po nesėkmingų rinkimų įsitaiso partinėse struktūrose – gauna vietelę partijos ar frakcijos sekretoriate, savivaldybėje, tampa kolegų padėjėjais, patarėjais, jei nusišypso sėkmė, į valdžią prasibrovusi partija parūpina viceministro ar diplomatinį postą. Tarytum durys ten, kur darbo ieško kiti mirtingieji, būtų užtrenktos.
Tokių pavyzdžių – nors vežimu vežk.
A.Abišala taip besielgiančiųjų neskuba smerkti: „Dauguma jų gauna valstybės žmogaus įgūdžių. Buvimas aukščiausioje politikoje duoda didelės patirties. Valstybei būtų žala to netekti, imti ir išmesti būtų neekonomiška. Šie žmonės naudingi – partijose, valstybės ar diplomatinėje tarnyboje. Teisybė, kad kartais randama šilta vieta saviškiui, bet tai labai lietuviška interpretacija.“
Pašnekovui norėtųsi, kad Seime būtų mažesnė žmonių kaita. Taip ne tik po rinkimų mažiau reikėtų sukti galvą, kur padėti pralaimėjusius partijų kolegas, bet ir atsirastų profesionalių politikų.
Per pastaruosius rinkimus mandatus išlaikė gerokai daugiau nei pusė parlamentarų, simpatijų iš esmės nesulaukė nei šou verslo atstovai, nei proginės partijos. Pasak signataro, geriausia būtų kaskart atnaujinti ketvirtadalį Seimo – taip patirtį būtų galima atmiešti nauju požiūriu, jaunyste ir energija.
Be darbo jaučiasi laisvas
Kitas ekspremjeras, signataras Gediminas Vagnorius, parlamentaru be pertraukos nuo 1990-ųjų buvęs iki 2004 metų, taip pat tikino nedegęs noru grįžti į aukštas pareigas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius |
Nepaisant to, jis 2008-aisiais ir šiemet rinkimuose vėl bandė laimę, tiesa, nesėkmingai. G.Vagnorius gyvena iš signataro rentos, kuri siekia bemaž 3,5 tūkst. Lt, neatskaičius mokesčių. Kuo ekspremjeras užsiima? Vadovauja už parlamento borto likusiai Krikščionių partijai, kas savaitę skelbia straipsnius.
„Turiu visokio darbo, vienintelis skirtumas – esu laisvas žmogus. Daug metų buvau nelaisvas, – savaitraščiui „15min“ teigė G.Vagnorius. – Turtingesnis dėl to nepasidariau, bet džiaugiuosi, kad teko vykdyti ekonominę reformą ir padėti įtvirtinti Nepriklausomybę. Tik gaila, kad pasitraukęs į politiką apleidau akademinę veiklą.“
Pašnekovas tikino, jog neišrinktas į Seimą net neturėjęs minčių ieškotis kito darbo – vadovaujant partijai tam esą trūktų laiko. „Vakaruose priimta pasitraukus iš aukštų pareigų nesiveržti į verslą dėl interesų konflikto. Elgiausi vakarietiškai – neketinau kurti tokios abejotinos situacijos. Dabar konflikto jau nebūtų, bet turiu įdomų užsiėmimą ir prasmingą veiklą.“
Sudėtingi likimai
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Artūras Paulauskas |
Buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas po pralaimėjimo rinkimuose 2008 metais kurį laiką bandė reanimuoti savo įkurtą Naująją sąjungą, bet galiausiai pasidavė ir sujungė savo partiją su Darbo partija, o duoną valgė iš advokato praktikos. Šiemet A.Paulauskas vėl įbrido į tą pačią upę – grįžo į Seimą su Darbo partija.
Tuo tarpu signatarui Sauliui Pečeliūnui gali tekti antrą kartą praverti Darbo biržos duris. 2000-aisiais, po dešimties aktyvios politinės veiklos metų, jis nepateko į Seimą ir sunkiai ieškojo darbo. Užsiregistravęs Darbo biržoje S.Pečeliūnas pareigų Muitinės departamente sulaukė tik praėjus beveik metams. Buvęs įtakingas politikas tapo Muitinės departamento Prevencijos pažeidimų skyriaus vyriausiuoju inspektoriumi.2004-aisiais konservatorius vėl buvo išrinktas į Seimą ir dirbo jame dvi kadencijas. Po šių metų rinkimų jis vėl liko už didžiosios politikos borto. Tiesa, šįkart S.Pečeliūnui bus lengviau – jei nedirbs gerai mokamo darbo, galės verstis iš signataro rentos.
Kito signataro Gintaro Ramono likimas susiklostė tragiškai. Vos pustrečių metų parlamente išdirbęs joniškietis taip pat kreipėsi į Darbo biržą, nesėkmingai bandė įsitvirtinti teatro srityje, galiausiai turguje pardavinėjo kasetes. Žmonių pašaipos ir nepriteklius jauną vyrą palaužė – 1997-aisiais jis pakėlė prieš save ranką.
