– Ar jūs atsimenate, kiek kartų jau buvo bandoma susitarti dėl Lietuvos švietimo politikos?
– Geras klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Prieš kiekvienus rinkimus visos partijos kartoja, kad reikia pasirašyti susitarimą. Tačiau tik pasibaigus rinkimams, ką nors bandoma daryti.
– Šįkart dokumentas kritikuojamas dėl to, kad jis buvo rengiamas už uždarų durų, dalyvaujant tik keletui švietimo atstovų. Pone Milešinai, kodėl nedalyvavo švietimo profsąjungų atstovai?
– Darbo grupėje, kuri ruošė šį susitarimą, be politikų, dalyvavo Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė. Ši institucija įkurta Seimo ir veikia kaip jų darinys.
Jame dirba profsąjungų ir verslo atstovai. Kiek man žinoma, tai, ką siūlė ši taryba, nebuvo atsižvelgta, be to, į pastabas nereaguota.
Dėl to ir teigiama, kad tai ne Nacionalinis susitarimas, o tik papraščiausias partijų politinis susitarimas.
– Ką konkrečiai siūlėte įtraukti į šį dokumentą, ko jame trūksta?
– Mums kyla klausimų dėl susitarimo turinio. Dokumente nurodoma, kad 2024 metais mokytojų vidutinis darbo užmokestis bus 130 proc. šalies vidutinio atlyginimo.
Klausimas, kam šis punktas reikalingas? Jį jau esame sutarę prieš dvejus metus. Be to, jis turi būti vykdomas. Tai užfiksuota šakos kolektyvinėje sutartyje.
Taip pat kylą klausimų dėl punkto, kuriuo siekiama savivaldybėms suteikti daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus. Iš tikrųjų, sunku suprasti, kas turima mintyje.
Prieš 20 metų, kada savivaldybės turėjo savarankiškumą, visi prisimena, kad mokytojų atlyginimai vėluodavo po tris–keturis mėnesius.
Švietimo profesinės sąjungos reikalauja ne decentralizuoti, o dar labiau centralizuoti švietimo finansavimą. Jau ne vienerius metus stebime, kad savivaldybėse valdomi finansai nepasiekia tikslų.
– Jūsų vertinimu, ar politikai turėtų kištis rengiant švietimo politikos strategiją? Ar tai neturėtų būti akademinės bendruomenės darbas?
– Pritariu. Ką gali padaryti politikai, tai, tvirtindami kitų metų biudžetą, įsipareigoti skirti reikiamą finansavimą.
Puikus to pavyzdys politinių partijų susitarimas dėl krašto apsaugos finansavimo. Ten aiškiai yra numatytas rodiklis nuo BVP.
Seimas numato lėšas, bet norint jas paskirstyti tikrai reikia tartis su akademinėmis ir švietimo bendruomenėmis. Jos žino geriausiai, kas yra reikalinga.
Ne pirmus metus kartojame. Tą sako ir UNESCO organizacija, kad nuo BVP švietimui pakaktų šešių procentų.
– Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, kas galėtų būti sėkmės rodiklis, kuris parodytų, kad Lietuvos švietimo sistemos kokybė gerėja?
– Patys svarbiausi dalykai, kurie tikrai padėtų švietimui judėti į priekį, tai yra pasitikėjimas ir pagarba mokytojui. Tai yra dalykai, kurių trūksta. Kokia valdžia bebūtų, mes nuolat to pasigendame.
Visą interviu ir daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
