Iš Lenkijos vyriausybės vadovo „Garbės ženklus už nuopelnus lenkų diasporai“ Vilniuje gavo europarlamentaras Waldemaras Tomaszewskis ir Lietuvos nepriklausomybe jos aušroje abejojęs Šalčininkų politikas Stanislawas Pieszko.
W.Tomaszewskio politiniai oponentai kritikuoja jį dėl požiūrio į Rusiją ir Baltarusiją, o S.Pieszko buvo susijęs su prosovietine „Jedinstvo“ organizacija ir nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybę 1990-ųjų kovo 11-ąją.
15min žiniomis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ketvirtadienį susitikęs su naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Vilniuje Konstantynu Radziwillu iškėlė klausimą dėl šių dviejų asmenų apdovanojimo.
„Ministras iškėlė apdovanojimų klausimą susitikime su ambasadoriumi“, – 15min teigė diplomatinis šaltinis, informuotas apie pokalbio turinį.
Visgi nuo viešo protesto Lietuvos užsienio reikalų ministerija susilaikė – ši tema nėra minima ketvirtadienį išplatintame pranešime spaudai apie ministro ir ambasadoriaus susitikimą.
Ką apdovanojo Lenkijos premjeras
W.Tomaszewskis yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ilgametis lyderis.
Rusijai užpuolus Ukrainą, jis iškart pasmerkė Maskvos agresiją, o jo partija deklaruoja remianti Lietuvos euroatlantinę kryptį.
Tačiau, kritikų akimis, W.Tomaszewskio ilgametė veikla ir ne kartą nuskambėję dviprasmiški pasisakymai apie Ukrainą rodo, jog politikas nėra linkęs jungtis į antiputinišką frontą.
2014 metais W.Tomaszewskis pateko į žiniasklaidos antraštes, kai rusams minint sovietų pergalę prieš nacius gegužės 9-ąją viešai segėjo Georgijaus juostelę.
Prieštaringų vertinimų sulaukdavo ir jo politinė partnerystė su Rusų aljansu bei kritika Lietuvos valdžiai už paramą demokratinei baltarusių opozicijai.
Pastaraisiais metais jis kritikavo rusiškų kanalų draudimą, o kalbėdamas apie Krymo aneksiją paminėdavo Kosovo analogiją.
S.Pieszko buvo vienas lenkų autonomijos Vilniaus krašte įkūrėjų, aktyviai veikė „Jedinstvo“ organizacijoje, kuri priešinosi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui.
Jis, būdamas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, 1990 metų kovo 11 dieną susilaikė balsuodamas už nepriklausomybės atkūrimą. Dabar jis yra Lietuvos lenkų sąjungos Centro valdybos narys. Jam yra 82 metai.
W.Tomaszewskio faktorius
Varšuvos santykiai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija kelis dešimtmečius buvo vienu iš įtampos šaltinių dvišaliuose santykiuose.
Lenkijos valdžia tvirtai remia savo diasporą, o W.Tomaszewskio politinė jėga daugelį metų buvo populiari tarp Lietuvos lenkų, dominavo Vilnijos krašte. Lenkijos vyriausybė dažnai palaikydavo partijos reikalavimus dėl lenkų tautinės mažumos teisių.
Lietuvos valdžia ne kartą skundėsi, kad W.Tomaszewskis su bendražygiais Varšuvai pateikia iškreiptą vaizdą apie Lietuvos lenkų padėtį.
Tačiau pastaraisiais metais dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos ryšiuose viešų nesutarimų beveik neliko. Tam pasitarnavo ir Lietuvoje pernai priimtas įstatymas, kuris sudaro galimybes lenkams pase rašyti savo pavardes lenkiškais rašmenimis.
Politologė Margarita Šešelgytė teigia, kad Lenkijos premjero elgesį galima vertinti kaip politinį akibrokštą, bet dvišalių ryšių jis turbūt iš esmės nepaveiks.
„Šių su Rusijos režimu tariamai sąsajų turinčių politikų apdovanojimas yra politinis akibrokštas. Vertėtų kelti klausimą, kodėl taip atsitiko“, – sakė ji.
Tačiau ji pabrėžė, kad šiandieninėje saugumo situacijoje Lietuvos ir Lenkijos ryšys „yra ypač svarbus, todėl tikėtina, kad šis akibrokštas esmingai dvišalių santykių nepaveiks“.
Kritika Lenkijos spaudoje
M.Morawieckio poelgis neliko nepastebėtas ir Lenkijoje.
Dešiniosios pakraipos internetinis portalas niezalezna.pl griežtai sukritikavo M.Morawieckį dėl to, kad „laureatų būrys apsiribojo tik žmonėmis, kurie suvokiami kaip daugiau ar mažiau prorusiški“.
„Jie daugelį metų buvo – vienaip ar kitaip – Maskvos įtakos Lietuvos lenkų bendruomenėje sergėtojai. Tai ne tik iškreipia mūsų tautiečių įvaizdį, bet ir šiandienos aplinkybėmis yra visais atžvilgiais nepalanku“, – rašo žurnalistė Katarzyna Gojska.
„Ministrą pirmininką Morawieckį sugretinti su šiomis figūromis – tyčia ar netyčia, dabar sunku spręsti – reiškia pastatyti jį į mažų mažiausiai nepatogią padėtį, taip pat ir dėl jo santykių su Lietuva. O tie, kurie atsakingi už Lenkijos vyriausybės vadovo manevravimą į šią šventę, nusipelno pagyrimo. Tik ne Varšuvoje, o Maskvoje“, – teigė ji.
A.Pukszto: Lenkijos premjerą pakišo
Paaiškinti situaciją 15min paprašė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Andrzejaus Pukszto.
– Profesoriau, kodėl Lenkijos premjeras apdovanojo šiuos asmenis ir kaip tai vertinti?
– Pirmiausia verta pažymėti, kad tai nėra aukščiausio rango apdovanojimas, skiriamas prezidento dekretu. Tai naujas Lenkijos premjero kanceliarijos apdovanojimas, kuriuo pagerbiami už Lenkijos ribų gyvenantys nusipelnę lenkai.
Ko gero, kažkas iš patarėjų, atsakingų už santykius su išeivija, premjerą pakišo. Pačioje Lenkijoje dabar labai aukštai pakelta antiputiniška banga, Lenkijos valdančiajame elite jokių šansų neturi visi, kurie turi bent kokį šešėlį dėl savo požiūrio į Kremlių.
– Kaip apibūdintumėte S.Pieszko ir W.Tomaszewskį?
– S.Pieszko jaunimui mažai ką sako, bet tie, kuriems yra virš 40, prisimena, kad jis buvo tas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, kuris susilaikė balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Jis viešai abejojo Lietuvos nepriklausomybe, pasisakinėjo už Sovietų Sąjungos išsaugojimą, bendradarbiavo su „Jedinstvo“ judėjimu. Jame lenkų nebuvo daug, bet jis buvo tas, kuris pasirodydavo tarp jedinstvininkų.
Kalbant apie W.Tomaszewskį, verta prisiminti, kad jis nuo 2020 metų abejojo Lietuvos ir Lenkijos politika Baltarusijos atžvilgiu po paskutinių prezidento rinkimų kalbėjo, kad nereikia „kelti revoliucijų“, kad Lietuva neturėtų remti opozicinių jėgų.
Dėl Ukrainos jis elgėsi santūriai, pasyviai, kritikavo Lietuvos sprendimą suspenduoti prokremliškus rusų televizijos kanalus. Tai Lenkijoje turėjo didelį atgarsį, nes Lenkija stipriai kovoja su Kremliaus propaganda, Lenkijos televizijos filialo steigimas Vilniuje yra dalis plataus antiputiniško fronto. Tame fronte W.Tomaszeskio buvo pasigesta – trūko jo palaikymo kaip europarlamentaro, kaip lenkų partijos ir lenkų sąjungos vadovo.
Negalima sakyti, kad jis pasisakydavo proputiniškai, bet tai buvo toli einantis pasyvumas.
Premjero aplinkoje, matyt, yra manančių, kad W.Tomaszewskis ir S.Pieszko yra kovotojai už lenkiškumą. Tariamas lenkų patriotizmas tautine nacionaline prasme remiant tautiečius paėmė viršų platesnės politikos atžvilgiu.
