Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Tai yra ne tik provokacija, tai yra geopolitinė korta, kurią naudoja Rusija ir Baltarusija. O iš mūsų pusės mes nebeleidžiam ir neduosim jokiu būdu Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, o Baltarusija iš savo pusės nėra pasiruošusi turėti panašią. Taip kad jau mes šiek tiek esame laimėję, atidarymas yra atidėtas ir, ko gero, bus atidėtas metams, gali būti dar daugiau – taigi mes šiek tiek ir apsigynėm, o vieniši prieš šitą monstro dydį, bent jau sąlygiškai monstro, mes negalime lipti siena, turime turėti Europos pagalbos ir šiaip ar taip mes jos turime.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Klausimas turintis savyje atsakymo galimybę akivaizdžią. Pirmiausia, reikia mažiau kiršinti Lietuvą, o prezidentas, deja, turi galimybę netgi kiršinti. Mes ne kartą tą esame matę. Neminėsiu atvejų, bet pagalvojus daug kas prisimintų, kad yra buvę Seimo ir Vyriausybės nesutarimų patirties, o dėl to yra kaltas ir valstybės vadovas. Apskritai koks kiršinimas beįvyksta valstybėje, jeigu jam nėra užkarda padaryta, vadinasi, taip pat yra kaltas bent iš dalies valstybės vadovas.
Sakyčiau taip: jokių politinių partinių interesų, kaip ir apibrėžia Konstitucija, vadovas turėti negali. Antra, savo asmeninių ambicijų arba didybės manijos pažabojimas, kuris taip akivaizdžiai matomas ekrane turi būti būdingas vadovui, nes didybės manija taip pat drasko akis. Šių asmeninių savybių reikia atsisakyti ir dažniau melstis arba eiti į bažnyčią, jei jos apsėda.
Labai jau vienyti Lietuvos nereikia, nes suvienytas kumštis dažnai trenkia į sieną ir susižeidžia pats.
O šiaip labai jau vienyti Lietuvos nereikia, nes suvienytas kumštis dažnai trenkia į sieną ir susižeidžia pats, sugūra visi kaulai. Kitaip sakant, demokratija arba įtampa demokratinė, konkurencija pozicija-opozicija turi išlikti. Todėl tas vienijimosi klausimas yra toks retoriškas. Būtinybė neieškot priešų viduje ir nekiršinti yra pirminė.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai).
– Čia reiktų parašyti didžiulį straipsnį arba pusę knygos šiuo klausimu. Trumpai bandant įsivaizduoti, tai nacionalizmas yra įvairus. XIX a. nacionalizmas – tai baubas, kuris atvedė į du pasaulinius karus. Tai viena. Kitas nacionalizmas yra modernusis, kuris apskritai globalizmo apsiausties sąlygomis gelbsti tautą ar gelsti jos tapatybę. Tai gynybinio pobūdžio nacionalizmas. Jis neagresyvus. Tokį mes matome Latvijoje, visiškai šalia savęs, ir dažnai nenorime pastebėti, kas ten vyksta.
Nesu didelis išvardytų šalių nacionalizmo specialistas, bet manau, kad Izraelio ir Rusijos nacionalizmas skiriasi gerokai. Gal net kaip šviesa nuo patamsio. Bet irgi neturėčiau vertinti šio nacionalizmo atskirų aspektų.
Manau, kad Izraelio ir Rusijos nacionalizmas skiriasi gerokai. Gal net kaip šviesa nuo patamsio.
O šiaip, kai įsivaizduoji, kad žinoma, be kolektyvinio saugumo, be priklausymo saugumo pusiausvyros blokams, dabar pasaulio nėra. Todėl mes esame viename bloke, na, mums dabar priešiška jėga yra kitame bloke, ir šita pusiausvyra egzistuoja ir dar dešimtį metų šita pusiausvyra, tikiu, išliks. Ji išliks ir ilgiau ir netgi, jeigu mes svarstytume apie Europos likimą, ekonominės Europos zonos likimą, tai čia pirmiausia klausimas. Ačiū Dievui, NATO zona arba NATO pajėgos tiesiogiai su ekonomika nesusijusios, veikia lygiagrečiame pasaulyje ir jos yra didesnė garantija negu ekonomika. Sakyčiau, kad galime dešimt metų būti pakankamai užtikrinti vykdydami įsipareigojimus NATO.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Pirmoji žmogaus pareiga yra būti žmogumi. Antroji pareiga būti šeimos dalimi. Kartais tai šeima tiesiogine, tradicine prasme, toliau didesnė šeima – tai bendruomenė, galiausiai – valstybė, o superuždavinys, kai žmogų ištinka, tai ta pareiga būti pasaulio piliečiu.
Lietuvos egzistavimas įvairiuose aljansuose, gynybinėse sąjungose yra būtina sudėtinė dabartinio pasaulio dalis. Bet ji savaime neduoda gyvybinių jėgų. Ji gali būt sinergetika, jei mes patys į tai įdedame.
Pareiga yra žadinti tas gyvybines jėgas, pasididžiavimą ir orumą.
Todėl pareiga yra žadinti tas gyvybines jėgas, pasididžiavimą ir orumą, žinant savo šaknies mitybą – t. y. Lietuva šiaip ar taip nėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonė dabartine prasme. Tai yra valstybinės lietuvių kalbos Lietuva ir tik tuo pagrindu ji įgavo šiuolaikinę tapatybę, kuri jau užprogramuota į ateitį. Todėl pareiga šios tapatybės ar Vasario 16-osios Lietuvos neprarasti, ją nuolat primint ir gaivint. O tai pvadinasi dvi sudedamosios dalys: tautinė kultūra ir krikščioniškoji kultūra, ir pasaulio inovacijos, kaip trečioji Lietuvos sinergijos dalis.
Tai – jaunimas, kurio niekaip negalima atskirti nuo pasaulio – tai būtų savižudiška sakyti, kad globalizmas turi jo nepaliesti. Jis turi paliesti, bet tos dvi pirminės dalys turi daryti įtaką globalizmui, kad jį įsuktume ir įgyvendintume, ir įgyvintume. Čia yra pareiga.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Pirmieji veiksmai iškart susisiekti su civilinės saugos sistema, kuri garsiniais signalais pažadina miestus, gyvenvietes. Antra, išeiti į eterį – viešą ar internetu – visais įmanomais kanalais, kurie turi būti paruošti iš anksto ypatingiems atvejams, kreiptis į piliečius, kad nėra laiko laukti saugumo tarybos arba Seimo pritarimo ir prezidentas imasi atsakomybės kreipdamasis į ginkluotąsias pajėgas ir suteikdamas įgaliojimus kariuomenės vadui užimti gynybinę poziciją ir panaudoti visas įmanomas priemones priešui atremti.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Svajonės yra praeityje. Arba, kitaip sakant, praeitis nėra mirusi. Mes gyvename Vasario 16-osios Lietuvoje, ką tik paminėjome jos šimtmetį. Istorinė Lietuva iš Didžiosios Kunigaikštystės nėra įrašyta į mūsų dienotvarkę, tai yra plėstis į Didžiosios Kunigaikštystės erdvę mes nesirengiame.
Svajonės yra praeityje. Arba, kitaip sakant, praeitis nėra mirusi.
Duok, Dieve, išlaikyti valstybės statusą dabartinėje teritorijoje, o šitą statusą gali ginti gera švietimo sistema, kad jaunimas neišeitų iš Lietuvos. Tai yra įtautinanti arba įvalstybinanti švietimo sistema, o ne išbarstanti po globalų pasaulį – globalią jėgą panaudojanti Lietuvoje, kaip Japonija kadaise padarė po karo. Tokia vizija būtų ir vadinasi Vasario 16-osios Lietuvos gyvybė ir 2050-aisiais.
Kitas dalykas apie galimą pirmąją arba dvi kadencijas. Įgyvendinant šią viziją, arba 2050-ųjų svajonę, reikėtų veikti dabar, o kalba yra apie regionų gaivinimą. Negalima galvoti, kad 2,5 miestų Lietuva bus gyvybinga. Didelės erdvės, tuštumos negali būti paverstos Kazachstano laukais, kur bus tik 3–4 kartus atvažiuojanti technika ir nukertanti rugius, paskui suarianti, pasėjanti, suakėjanti. Gyventojai turi gyvent.
Ir dabar netgi paruošta Baltoji knyga, Žemės ūkio ministerijos tuo rūpinasi ir ten yra planai 2030-iesiems, gyvinimas, dirbančio jaunimo iki 45 m. apgyvendinimas arba grąžinimas į kaimą ir kaimo gyvenvietes ir žemės ūkį. Žodžiu, visuotinis noras ir net ilgesys, kad Lietuva neištuštėtų visoje teritorijoje ir nesiburtų vien tiktai miestuose.
Ką dar galima pasiekti per 10 metų, tai iš esmės pakeisti švietimo sistemą ne žmogaus inžinerijos arba „žinių visuomenės“, kuri dabar jau nežinia, kas yra, linkme, bet pasaulinės žinijos įvietinimo į Lietuvą prasme, ji gali būti vadinama ir nacionaline, tautine mokykla, bet kad mokinys, baigdamas mūsų mokyklą, žinotų, kad jo energijos ir žinių reikia tėvynei daugiau negu pasauliui, pasaulio ilgesiui jame arba pasauliui jo reikia. Sistemos keitimą įsivaizduoju, kad galime pradėti nuo prezidento rūpesčio pačia struktūra. Tai yra ministro skyrimą prezidento rekomendacija, o šią rekomendaciją galima gauti iš Švietimo tarybos prie prezidentūros ir atitinkamai paskui daryti įtaką visai struktūrai, programoms – žinoma, bendradarbiaujant su premjeru ir Vyriausybe.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Pirmiausia, kokios grėsmės? Reikia jas bent numatyti, įsivaizduoti, prognozuoti. Žinoma, žmogaus išstūmimas iš gamybos proceso. Ta vadinama revoliucija Nr. 5 turbūt būtų jau ir vartotojo išstūmimas iš gamybos proceso. Tai jau reikštų klinikinę mirtį.
O ketvirtoji revoliucija jau seniai vyksta. Ji vyko dar prie senųjų kompiuterių, kurie buvo dideli kaip ši patalpa. Mechaninės operacijos, valdomos dirbtinio intelekto, buvo dar komunizmo laikais, kai tie kompiuteriai tik atsirado. Aš tai sakau žinodamas reikalą, nes elektros ir elektronikos fakultete Kauno technologijos universitete mačiau tos revoliucijos paskutiniuosius žingsnius, kur dabar vokiečių kompanijos suvežusios, dotavusios fakultetą, yra flagmanai.
Bijoti nėra ko, reikia galvoti apie tai, kad programų, aukštųjų mokyklų ir apskritai kolegijų netgi kaita bus sparti per artimuosius penkerius metus. Kaip jau minėjau, čia yra puiki globalizacijos jėga, kuria reikia naudotis Lietuvoje. Tas pats elektros ir elektronikos fakultetas yra net įsirengęs kieme savo nedidelę elektrinę, kuri termobūdu ir man sunkiai ištariamais technologinių procesų žodžiais, jau gamina vietinę elektros energiją. Tokių elektrinių vien pastatymas visuose Lietuvos ūkiniuose objektuose, kai užtenka panaudoti žemės energiją, čia irgi būtų ketvirtosios revoliucijos vaisius ir jis būtų labai palankus Lietuvai.
Tik klausimas toks: Kadangi tautinės tapatybės arba nacionalinės tapatybės klausimas vis tiek išlieka, tai ar tai visa kalbėtų lietuvių kalba? Manau, kad tai ne taip svarbu, nes negalima šito klausimo užduoti technikui. Mes jį turime užduoti patys sau. Jei žmonės lieka tėvynėje, savo valstybėje, jie kalba visų bendra kalba ir saugo kultūrą.
Todėl labai bijoti nereikia, reikia tik žinoti, kad progreso apimtos šalys kažin kodėl mažiau gimdo.
Todėl labai bijoti nereikia, reikia tik žinoti, kad progreso apimtos šalys kažin kodėl mažiau gimdo. Reiškia, kad jų atsikūrimas tampa problemiškas, bet tai viso Vakarų pasaulio problema ir, ko gero, šita technologijų proveržio ir ketvirtosios revoliucijos raidos perspektyva kažkiek kompensuoja gimstamumo kritimą, nes prailgins žmogaus gyvenimą. O toliau žiūrėsime. Klausimas gali būti sprendžiamas ne anksčiau nei po dešimtmečio.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais, padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis, palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Klausimas iš kelių sluoksnių. Pirma, kadangi kalba eina apie 2008 m. prieškrizinius metus, kurie buvo labai derlingi, todėl, kai užgriuvo krizė, žinome, kaip elgėsi skandinavų bankai, kai jie nutraukė kreditavimą, ir čia ne tik gamybos ir didžiojo pelno siekiančių korporacijų, bet ir būsto, ir visa kita. Jeigu laikytume, kad iš bankų praktiškai ne kažin ką mes gavome grąžos ir pelno mokestis buvo juokingas, tai, vadinasi, iš šitos G.Vagnoriaus schemos iškrenta ši melžiama karvutė. Klausimas rimtas, nes iš tikrųjų didžiosios kompanijos, „Maxima“ ir kitos, persiregistravusios kitur, ir mums dabar reikia galvoti apie be pelno mokesčio gyvenančias kompanijas, juridinius asmenis. Tokia įstatymų tvarka yra nustatyta Estijoje, kur galimas tas vadinamasis regeneracinis pelno panaudojimas grąžinant jį į kompanijos veiklą. Tai yra nesidalijimas kompanijos pelnu, dividendais, pajamomis juridiniams asmenims. Tai yra nulinis pelno mokestis. Šitai įvedus savaime įsivaizduokite, kaip vyksta pats ūkinis gyvenimas tokiose kompanijose. Jos nuolat yra priverstos didinti gamybą, apimtis ir darbuotojų skaičių. Tai šitą eksperimentą galima pabandyti Lietuvoje. Jis net nebandytas dar. Manau, jis gerokai pagyvintų gyvenimą. O pelno mokesčio neįplaukimas į biudžetą atneštų biudžetui kitas naudas iš PVM, darbuotojų skaičiaus augimą, paprasčiausiai vartojimo rodiklių augimą.
Dabar dėl smulkaus ir vidutinio verslo augimo. Čia neužsimenama, kad iki trijų ketvirtadalių BVP sukuria smulkus ir vidutinis verslas. Tokių įmonių yra apie 100 tūkst. Jų apmokestinimas turi būti labai atsargus, nes tai yra šimtai tūkstančių darbo vietų ir tie patys mokesčių mokėtojai per įvairiausius mokesčius, kurių bent trejetas yra, biudžetą papildo. Netiesioginis biudžeto papildymas, sudarant smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas, o ypač naujai įsikuriančias įmones galima kelerius metus atleisti nuo pelno mokesčio ir netiesiogiai papildyti biudžetą per vartojimo krepšelius. Todėl susikoncentruoti vien į stambaus verslo nemokumą biudžetui yra tik viena net ne medalio pusė, o briauna. Gyvinant ekonomiką, o, kaip sakoma, tas 36 proc. augimas liudija, kad ir be šių įplaukų, kurios perpus mažesnės nei 2008 metų, rodo, kad, vadinasi, ekonominio gyvybingumo šaltiniai yra ne vien stambiosios kompanijos.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų kaip Lietuvos Respublikos prezidento strateginius žingsnius.
– Pirmas variantas, žinoma, priimtiniausias, nes Višegrado grupė dabar yra gana perspektyvi vystantis šiuolaikiniams procesams – tai yra tautų arba suverenių valstybių Europos Sąjungos vizijai. Ta grupė dabar rūpinasi netgi savarankiška energetinių išteklių apsirūpinimo programa. Vengrija jau tariasi su Lenkija dėl dujotiekio. Tą dujotiekį galima nutiesti netgi iki mūsų suskystintų dujų terminalo. Tai jau šiokia tokia ekonominė bazė. Prekybinis tinklas taip pat gali veikti, nes žemės ūkio arba pramonės produkcija Čekijoje, o žemės ūkio – Lietuvoje, ir apskritai Lenkijoje taip pat gana didelis spektras ekonominių galimybių.
Jeigu įvyktų tas juodasis scenarijus, turėtų funkcionuoti. Latvių mes negalime palikti.
Mums su šia grupe labai pakeliui. Bet aš prie jos prijungčiau dar ir Latviją, nes nematau jokio racionalumo Latvijai numatyti Baltarusijos-Ukrainos modelį. Mano trečias argumentas būtų, kad baltiškasis akcentas, baltiškasis lietuvių-latvių solidarumas, tai yra du balsai šioje naujoje ekonominėje galimoje erdvėje, jeigu įvyktų tas juodasis scenarijus, turėtų funkcionuoti. Latvių mes negalime palikti.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Kol pats „Brexit“ dar neįvykęs, burti iš tirščių yra gana neatsakinga. Pasakysiu tik tiek, kad jei kalbėtume apie lietuvius ar lietuvių piliečių teises, tai yra dvejopas požiūris. Viena, ką kalbėti ir ką daryti, ko pasiekti tų lietuvių piliečių, kurie liks Didžiojoje Britanijoje, naudai, ir tų, kurie pasirengę grįžti. Yra ir trečioji kategorija, kurie galbūt gyvens, norėtų gyventi ant lagaminų – ir čia, ir ten. Todėl dabar tiesioginio atsakymo duoti negalima, bet kad mūsų dvišalės derybos bus reikalingos, tai tikrai.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Klausimas įdomus, nes jis blogai paruoštas. Ne jūsų ir ne klausiančiojo, bet Lietuvos diskusinėje erdvėje. Tai yra vienas iš tų klausimų, kurie gerų ketinimų pagauti veda į pragarą arba susiskaldymą.
Nesvarstoma pirmiausia, kad tai yra daugybinės pilietybės klausimas, o ne dvigubos. Pravėrus šią Pandoros skrynią galima įgyti daug pilietybių. Antra, niekas nesvarsto, koks klausimas bus užduotas referendume – tai yra: referendumo turinio klausimas neaiškus. Ar tai bus visiems pasaulio lietuviams, globalios Lietuvos subjektams? 12 Konstitucijos straipsnis sako labai paprastą tiesą, kuri ir šiandien galioja, tai yra: kad niekas vienu metu negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tarsi siūloma keisti, bet nepasakyta, ką duos tas pokytis. Dabar paskelbta, kad bus pateiktas klausimas taip: gali pasilikti Lietuvos pilietybę, jei priims kitos valstybės, kuri priklauso NATO, ES ar transatlantinės orientacijos erdvei, pilietybę.
Ar tai viso pasaulio lietuvius liečiantis sprendimas? Ar tai globalios Lietuvos sprendimas?
Čia ne dvasinio bendrumo ir net ne adminsitracinio teisinio susietumo su Lietuva klausimas. Tai teisinio kazuso klausimas. Mes, net ir norėdami gero, vis tiek sukursime segregacinę sistemą. Vieni gyvena „gerose“ šalyse, o kiti „negerose“. Arba 23 diktatūrose, kiek dabar yra pasaulyje suskaičiuojama, arba, neduok, Dieve, Rusijoje ir Baltarusijoje, Karaliaučiaus krašte.
Mes, net ir norėdami gero, vis tiek sukursime segregacinę sistemą. Vieni gyvena „gerose“ šalyse, o kiti „negerose“.
Praktiškai šis referendumas nesuvienys, o sukurs privilegijuotas padėtis tiems, kurie laukia dvigubos pilietybės, ypač Didžiojoje Britanijoje, nors ten, mano duomenimis , ne 10 tūkst., o koks tūkstantis.
Iš gero noro galime sukurti didelę problemą. Todėl vienintelis atsakymas į šį klausimą, nesukeliantis teisinio kazuso, yra politinio klausimo pašalinimas iš šios problemos. Tai yra: kad tas lietuvių susietumas su tėvyne per pasą neduotų teisės balsuoti ir politinių teisių Lietuvoje. Tai yra tokio dokumento, kuris visiems, nesvarbu, kur jie begyventų, būtų vienodas ir duotų rimtas garantijas, būtų kvietimas į Lietuvą ir neprarasti su ja ryšio. Tai – Lietuvio pasas. Jis registruotas Seime 2017 m. rugpjūtį. Jį registravo keli Seimo nariai, tarp jų ir valdančiosios daugumo lyderis, tik klausimas, kodėl tas lyderis ir tos partijos, kurios stumia referendumą, nebando įteisinti Lietuvio paso. Jis atviras. Greičiausiai referendume pralaimėjus Lietuvio pasas bus įteisintas, o jis duoda teisę iš bet kurios pasaulio šalies atvykti į Lietuvą, jis gaunamas tą dieną, kai prisiekei kitai šaliai ir gavai pranešimą, kad netekai Lietuvos pilietybės – atsisakei jos savo valia. Tai būtų dokumentas – viza, galiojanti visoje Šengeno zonoje. Taip pat jis duotų teisę lietuviams, turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams atvykti į Lietuvą ir mokytis valstybės finansuojamose vietose. Kai lietuvis grįžta namo, pasą padeda ant stalo ir paima naują Lietuvos pasą, kuris numato visas politines teises.
Taip, aš už pasaulio lietuvių vienybę, bet ne tokia forma, kokia dabar siūloma.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Tai „Tautų Europos“ idėja yra ketvirtoji iš išvardintų pono A.Butkevičiaus klausime, ir sakyčiau, kad ypač spartuoliškai ginti nieko nereikia. Pats Europos Parlamentas pasikeis po gerų dviejų mėnesių ir iš 750 vietų tos sudėties, kokia yra dabar, ir Liaudies partijos dominavimo, žinoma, bus kitas dominavimas ir kita vizija.
Ta vizija, apie kurią klausia ponas A.Butkevičius, yra trejų metų senumo, ir manau, kad jau ji yra pasenusi.
Ta vizija, apie kurią klausia ponas A.Butkevičius, yra trejų metų senumo, ir manau, kad jau ji yra pasenusi, nes alternatyvų randasi kelios, ir ta federacinės Europos vizija, kuri juda į Jungtines Europos Valstijas, čia būtent A.Merkel pozicija, nors ir socialdemokratų Martino Schulzo ji buvo išsakyta pirma, ji yra atgyvenanti, nes iš tikrųjų Višegrado grupė, o prie jos jungiasi ir Austrija, ir Italija, ateity turėtume prisijungti ir mes, ir turės dominuoti. Tai yra suverenių valstijų arba niekas, kas pažemina tautų valią Europoje, negalės būti paminta. Tai čia yra tautų arba tėvynių sąjungos Europos Sąjunga.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant, ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Tai yra neišvengiama kova, nes antraip mes įklimptume į tokią valstybę, kuri taptų tikrai trečiojo pasaulio, kokios Afrikos valstybės statuso. Politinė korupcija yra iš tikrųjų lobistinių grupių, kurios susijusios su partijomis, veikla. Lobistinės grupės įvairiausios – nuo visuomeninių organizacijų, kurios prastumia savo siaurų interesų įstatymus. Arba ūkinių vienetų, kurie prastumia, pavyzdžiui, urėdijų naikinimo įstatymą, centralizavimą į Generalinę urėdiją, iš anksto žinant, kad bus kertamos plyno lauko kirtimu kokios 15 tūkst. Lietuvos vietų.
Pats korupcijos židinys yra įstatymų leidimo organas – Seimas. Deja, bet reikia šitai pripažinti, nes Seimas gamina broko įstatymus. Štai dabar paskutinysis įstatymas, kuris Lietuvoje sukėlė šitiek nerimo ir netikrumo, nukreiptas šeimos instituto ardymo kryptimi, tai yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Dabar jau du taisymai po jo priėmimo. Ką tai liudija? Kad jis priimtas labai stipriai spaudžiant ir žiniasklaidai, ir netgi užsienio kapitalui vienos Skandinavijos šalies. Kas tai yra, jei ne korupcija? Netgi panaudojant užsienio kapitalą. Jis sukėlė nerimą ir tokią pasipriešinimo bangą, kad reikėjo ypatingų priemonių – mitingų, dešimčių tūkstančių tėvų parašų, peticijų. Man net teko peticiją registruoti Seime. Žodžiu, smurto naikinimo įstatymo tekste ir esmėje sąvokos ir prievartos mechanizmo. Tai vėlgi korupcinis dalykas, kuris nukreiptas į vaikų paėmimą iš šeimos, paskui įvaikinimą pasaulyje ir panašiai. Tai yra gana platus dalykas. Bet čia tik vienas pavyzdys.
O klausimas yra toks: įstatymai, prieš priimant, turi praeiti antikorupcinę analizę. Dabar tas darbas sutelktas STT, STT turi nepakankamai pajėgumų. Rimtose valstybėse penkis kartus stipresnės administracinės ir teisinės pajėgos daro rezonansinių įstatymų analizę. Pas mus šis darbas labai prastai atliekamas, todėl vien to prevencinio teisinio ir administracinio mechanizmo stiprinimas būtų vienas iš esminių uždavinių.
Įstatymų lietų reikia stabdyti.
O antras uždavinys, kuris strategiškai nukreiptas į ateitį, yra įstatymų lietaus lietsargis, kai po porą tūkstančių teisės aktų priima Seimas, o žinome, kad Didžiojoje Britanijoje tik kokie 34–40 įstatymų priimama per metus, tai įstatymų priėmimas tampa tarsi vėzdu įrodinėjant, kad mes tvarkome visuomenę ir kovojame prieš negeroves arba tiesiame tiesos kelius. Įstatymų lietų reikia stabdyti. Be aukštutinių rūmų, arba Senato, viršum esančios institucijos šito padaryti nepavyks. Gal kitos šalys ir gali apsieiti, tarkime, Latvija ir Estija Senato neturi, bet Lenkija turi. Lenkijoje įstatymai daug kokybiškesni. Senatas nebūtų labai brangus dalykas, jei mes sumažintume Seimo narių skaičių. Tikiu, kad šis referendumas pavyks, bet manau, kad galima dar labiau mažinti ir įvesti Senatą, kuris nebūtų ypač didelis. Arba nuo apskričių renkant, arba nuo savivaldybių po vieną, kelis žmones su tam tikru cenzu – aukštuoju mokslu ir nuo tam tikro amžiaus, kaip prezidentas, tarkime, nuo 40 m.
Tai tokios iš dviejų pusių judančios trajektorijos – viena iš apačios pačių įstatymų priėmimo antikorupcinė analizė ir vertinimas, o antra iš viršaus įstatymus košianti institucija – Senatas ar kaip mes jį bepavadintume. Tada vien tik spauda ar visuomenės psichozės dėl tam tikros nelaimės ir jos fone prastumiamas įstatymas nedarytų įstatymdavystei tokios lemiamos reikšmės ir neneštų tokių toli siekiančių liūdnų pasekmių, kokios dabar Lietuvoje dažnai pasitaiko, kai reikia įstatymus taisyti. Kovoti reikia, čia kalbos nėra, nes viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra teisėsauga.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Pirmiausia reikia pasidėti ekonomines pagalves. Tai yra: bent jau pasekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri turi nacionalinės valiutos – doičmarkės – grąžinimo įstatymą. Vokietija yra ekonomiškai apsukri šalis, toli numatanti, todėl pasimokyti iš jos verta. Pirmiausia reikia priimti dabar jau lito grąžinimo įstatymą ir bent jau žinoti, kokiu būdu jis galėtų būti grąžinamas, jei ištiks krizė, nes tada jau reikės iš jos gelbėtis lokaliais ekonominio gyvenimo organizmais. Gali būti, kad net regionais. Be nacionalinės valiutos, žlugus ar smuktelėjus eurozonai, tai bus būtina.
Kitas dalykas, kad nepakviesi gyventojų pirktis druską ar kruopas – čia būtų neilgas sprendimas. Tiesiog išeivijai reikėtų žinoti, kad jie bus laukiami ir kad jų investicijos iš ekonominės krizės nepaleistų zonų gali būti labai reikalingos, o tos zonos tai kad ir Pietų Afrika, Lotynų Amerika. Tai kreipimasis į pasaulio lietuvių bendruomenę bus būtinas.
Ir trečias būdas greičiausiai yra tas, kad nusiteiktume, kad jei krizė ateina, tai panašu į karą – kaip sakant, reikia sumenkinti arba apriboti savo vartojamuosius poreikius iki minimumo. Tai štai tokie trys, na, gana hipotetiški pasvarstymai, bet aš daugiau nesugalvoju šiuo metu.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Pati pirmoji konstitucinė vertybė yra 14 straipsnis – lietuvių kalba yra valstybinė kalba, nes ši vertybė formuoja šiuo metu Lietuvos valstybės sienas ir tapatybę. Kitos konstitucinės vertybės pirmojo skirsnio, kurios gali būti keičiamos tik referendumu, yra apie suverenumą ir tautos suverenitetą, todėl jos taip pat turi būti ginamos, bet tiesioginės įtakos šitam gynimui prezidentas neturi tiek daug, kiek ginant kalbą.
Pildysime.
