SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Mes ginsimės. Aš manau, kad Lietuva ginsis ne viena, nes tiktai tada galima, suformavus aplinkinių valstybių vieningą frontą, bendrą poziciją, pasiekti rezultatą. Kitaip tariant, kad nesaugioje atominėje elektrinėje pagaminta elektra nebūtų parduodama į Vakarus.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Tai labai sunkiai operacionalizuojamas tikslas. Tikrai nėra galimybių numatyti priemonių planą: 1, 2, 3, 4, 5, 6 priemonės ir jas įgyvendinus mes turime taikią, tarpusavyje sugyvenančią, partijų rietenų nekamuojamą Lietuvą. Aš manau, kad čia labai daug priklauso nuo prezidento nuoseklumo, nuo jo laikysenos pačioje savo veiklos pradžioje, nes tam tikra prasme pati veiklos pradžia ir apibrėžia kultūrą arba politiką, kurios prezidentas ketina laikytis partijų atžvilgiu, vykdomosios valdžios institucijų atžvilgiu, nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu.
Padaryčiau viską, kad tokia nekonstruktyvi veikla būtų pakankamai išeksponuota visuomenei.
Mano išskirtinumas būtų tas, kad aš iš karto ketinu labai aktyviai bendradarbiauti su visomis minėtomis institucijomis. Aš noriu būti aktyvus prezidentas, noriu turėti nuolatinį kontaktą ir tą kontaktą palaikyti ne tik per laiškų nešiotojus ar patarėjus, bet ir tiesiogiai. Manau, kad tas gyvasis kontaktas, normalūs žmogiški santykiai kuria tokią aplinką, kur ir kiti jaučia pasitikėjimą. Tada dažnai sunku ir net nesinori tiems peštukams sujaukti šitos aplinkos vardan to, kad kažkur kažkam įkąstų.
Galbūt iš prezidentūros išėję jie vis tiek tai darytų, bet matydami nuoširdžias prezidento pastangas, aš manau, jie vis dėlto sutiktų bendradarbiauti. Aš taip tikiuosi. O jei taip neatsitiktų ir vis dėlto būtų pasukta tuo lengviausiu susipriešinimo keliu, be abejo, aš padaryčiau viską, kad tokia nekonstruktyvi veikla būtų pakankamai išeksponuota visuomenei, rinkėjams ir patys rinkėjai darytų savo išvadas apie tokių politikų ir šitų partijų laikyseną ir veiklą.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Aš esu įsitikinęs, kad šią problemą reikia spręsti iš kitos pusės. Nacionalistai, arba žmonės, kurie minta tuo, kad yra tam tikras nestabilumas visuomenėje, dažniausiai neturi ribų, kur sustoti. Ir mes jiems tikrai negalime apibrėžti, ką jie gali daryti, o kur jie turi sustot.
Man atrodo, kad kur kas svarbiau yra spręsti reikalą iš esmės. Stengtis sudaryti kiek mažiau dirvos atsirasti tokiems judėjimams, kraštutiniams nacionalistiniams judėjimams, kurie dezorganizuoja visuomenę ir dažniausiai turi labai įtartinų kėslų, kurie yra derinami su nedraugiškomis ES ir Lietuvai valstybėmis. Tai priežastys, kodėl pastaruoju metu nacionalistiniai judėjimai, įvairios kraštutinės dešiniosios jėgos stiprėja, yra žinomos: tai negebėjimas susitvarkyti su pabėgėlių problema, tai socialinės atskirties klausimai, tai žmonių nesaugumas ir, tiesą sakant, kartais ir demokratijos institutų netobulas funkcionavimas. Tada žmonės, rinkėjai, pradeda ieškoti alternatyvos ir dažnai tariasi radę tą alternatyvą štai tokiuose marginaliniuose judėjimuose arba politiniuose dariniuose. Jie pradeda stiprėti, pradeda kelti galvą ir pradeda pretenduoti į legitimumą, įsipaišydami į parlamentines struktūras, patekdami į parlamentą ir toliau stiprėdami.
Žinoma, kad kito kelio, kaip tik šalinti priežastis, dėl kurių šie judėjimai stiprėja, tiesiog nėra.
Žinoma, kad kito kelio, kaip tik šalinti priežastis, dėl kurių šie judėjimai stiprėja, tiesiog nėra. Matau, kad ir Lietuvoje tokia situacija yra visiškai galima, gali sustiprėti judėjimai, kuriuos mes norime įvardyti kaip nacionalistinius, bet nacionalistinius blogąja to žodžio prasme, nes už tų nacionalistinių judėjimų dažnai slypi ir Kremliaus ausys. Kovoti būtent tomis priemonėmis, kurias minėjau: pirmiausia, socialinės atskirties mažinimas, regionų netolygaus vystymosi įveikimas ir tolygios regionų plėtros skatinimas. Šios priemonės turėtų būti vienos svarbiausių ekonominės politikos dienotvarkėje.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Labai geras klausimas. Iš tikrųjų griebiantis esmę. Aš ir pats ilgai galvojau – o ką aš galiu pasiūlyti Lietuvai? Ir kodėl būtent dabar noriu tai padaryti? Iš tikrųjų aš iš Lietuvos gavau labai daug ką – t. y. gavau mamą, tėtį, kurie mane mylėjo, gavau išsilavinimą, gavau vakarietišką išsilavinimą tuomet, kai jo man labiausiai reikėjo – pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai man reikėjo mano ankstesnį sovietinį ekonomisto diplomą pakeisti normalaus rinkos ekonomikos specialisto diplomu – aš gavau galimybę dvejus metus studijuoti Vokietijoje. Aš dirbau įvairiose įdomiose valstybinėse institucijose ir tikrai man buvo labai gera ir įdomu ten dirbti. Dirbau vienoje iš didžiausių finansinių privačių institucijų Lietuvoje – Vilniaus banke, kuris vėliau tapo SEB banku. Na, aš tikrai gyvenau gyvenimą, kuriame gerovė priklausė nuo mano asmeninių pastangų, mano indėlio ir mano pasiaukojimo tam darbui.
Aš noriu sugrąžinti savo skolą, kurią gavau per ilgus metus iš savo šalies, ir atiduoti viską, ką turiu, vardan savo šalies.
Bet šiandien aš noriu daugiau. Aš noriu, jeigu taip galima sakyti, sugrąžinti savo skolą, kurią gavau per ilgus metus iš savo šalies, ir atiduoti viską, ką turiu, vardan savo šalies, nes turiu sukaupęs didžiulę profesinę patirtį ir dabar jau galiu sakyti, esu sukaupęs gana didelę žmogiškąją patirtį. Būtent dėl šitos priežasties, kai buvo kalbos, kad galbūt jau prieš dešimt metų aš galėjau kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, tąkart mano atsakymas pačiam sau buvo labai nuoširdus: tu dar neturi pasiekęs tos žmogiškos brandos, kurią pasiekęs gali drąsiai eiti ir kandidatuoti.
Šiandien aš jaučiuosi ją pasiekęs. Jei norime, vadinkime tai pareiga, jeigu norime, vadinkime tai skola, kurią aš jaučiu savo šaliai, bet svarbiausia – aš jaučiu atsakomybę, nes aš tikrai nemanau, kad jūsų minėtosios aplinkybės, narystė įvairiose organizacijose, kad ji jau panaikina bet kokias pastangas arba jų reikšmę. Aš manau, kad mes kiekvieną dieną turime kantriai dirbti, nes pačios organizacijos ir narystė mums nei gerovės, nei saugumo nesukurs. Daug dalykų mes galime sukurti tik patys čia, Lietuvoje.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Be abejo, iš karto susisiekčiau su kariuomenės vadu, kartu imtumėme žiūrėti, kaip vykdomas planas, kuris yra numatytas tokiais atvejais. Mūsų kariuomenė yra parengusi planus, kaip elgtis tokiu kritiniu atveju. Numatytas, kas ir ką daro tokiu atveju, kokie mobilizacijos mechanizmai įjungiami. Bėda ta, kad šiandien mes toli gražu ne visus potencialiai galinčius įsijungti karinius vienetus arba net ir tokias Šaulių organizacijas, kurios galėtų prisidėti prie krašto gynybos, esame pakankamai gerai parengę, kaip jos turi elgtis ir kokie turi būti jų veiksmai.
Aš manau, kad šitokioje kritinėje situacijoje reikia mažiau improvizacijų, reikia labai tiksliai ir nepanikuojant laikytis to plano, kuris yra parengtas jau dabar ir kuris yra nuolat tobulinamas. Apie jį turbūt labai viešai ir nebūtų galima kalbėti, nors bendrais bruožais jis man yra žinomas. Esmė yra sutelktai veikti kartu su mūsų kaimyninės valstybės Lenkijos ginkluotosiomis pajėgomis, nes, matyt, būtų atakuojamas ir Suvalkų koridorius, ir tokiu atveju greičiausiai kalbėtume apie Suvalkų koridoriaus problemą. Jį, aš esu įsitikinęs, mes turime ginti kartu su kaimynais lenkais.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Aš manau, kad mes turime judėti link Lietuvos, kuri būtų, kad ir maža, bet turtinga, brangios darbo jėgos, aukštos pridėtinės vertės kūrimo valstybė. Šioje valstybėje žmonės ne tik norės gyventi, bet ir grįš emigravusieji. Turistai mėgs mūsų kraštą dėl to, kad jis yra gražus, nes jis yra tinkamai pristatytas užsienio turistams. Tai turi būti taiki valstybė socialiniu požiūriu, nekamuojama streikų, nekamuojama priešpriešų, politinių krizių.
Aš tikiu turtinga, taikia, socialinį kompromisą radusia valstybe.
Politinė kova, savaime suprantama, turi išlikti, nes tai yra tas dalykas, kuris mus veda į priekį, bet aš tikiu turtinga, taikia, socialinį kompromisą radusia valstybe. Tokia, kokia šiandien yra, pavyzdžiui, Šveicarija, Austrija ar panašios kitos Vidurio Europos valstybės.
Prezidentui čia yra nemažai darbo įveikiant regionų atskirtį, kalbantis su politinėmis partijomis apie ilgalaikes nacionalines programas, kurios aprėptų viešojo sektoriaus finansavimą, labai svarbių visuomenei grupių, tokių kaip sveikatos apsaugos darbuotojų, mokytojų, kultūrininkų, valstybės tarnautojų atlyginimų kėlimo klausimus. Tuos nacionalinius susitarimus mes galime pasiekti, ir tai būtų vienas iš svarbiausių uždavinių mano veiklos pradžioje.
Na, ir labai norėtųsi, kad Lietuva jaustų tą nuolatinį spaudimą kurti didesnę pridėtinę vertę. Tas spaudimas jau šiandien yra matomas, kai darbo jėga tampa vis brangesnė, ir šiandien mes matome, kad dalis įmonių, kurios užsiima labai primityviomis verslo operacijomis, tiesiog neišgali mokėti adekvataus atlyginimo ir praranda darbuotojus. Šis išsikristalizavimas, manau, gali būti spartinamas taikant dar ir lengvatas inovatyvioms įmonėms, startuoliams.
Dar vienas dalykas, į kurį atkreipčiau dėmesį. Aš labai tikiu smulkiuoju verslu. Mes kartais jam skiriame podukros vaidmenį pasakydami, kad svarbiausia turėti garsius vardus, kuriais galėtume didžiuotis, o tai, kad žmonės susikuria sau darbo vietą, yra nelabai matoma. Tai yra labai matoma ir tai yra labai svarbus socialinis-ekonominis instrumentas, kai žmonės, užuot ieškoję pašalpų, susikuria sau darbo vietą patys. Smulkiajam verslui mes dar nenuėmę visų pančių. Manau, kad prezidentas gali inicijuoti tam tikrus sprendimus, kurie palengvintų smulkiojo verslo starto sąlygas. Nors tai ir nėra jo tiesioginė atsakomybė, tačiau, kaip mes puikiai žinome, jis turi daugybę svertų tai padaryti.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Manau, kad Lietuva turėtų būti šių pokyčių priešakyje, o ne vilktis iš paskos. Šiandien aš matau labai daug pokyčių mūsų versle, nes apsilankiau daugybėje Lietuvos įmonių ir matau, kokiu keliu einama. Mane tas kelias džiugina. Mes sparčiai robotizuojamės, mes sparčiai automatizuojamės, IT technologijos taikomos šiandien visose srityse, įskaitant tiek gamybinę, tiek sandėliavimo, tiek logistikos sritį. Kai kurios įmonės šiandien yra, galima sakyti, tos ketvirtosios pramonės revoliucijos priešakyje.
Vienas dalykas, kuris man šiuo aspektu keltų šiokį tokį nerimą, yra tas darbo jėgos išstūmimo momentas, kai didėjant darbo našumui didėja darbo jėgos poreikis, bet šiandien ši makroekonominė hipotezė, sakyčiau, nepasitvirtina mikroekonominiu lygiu, nes visur, kur lankiausi, išskyrus labai mažas išimtis, darbo jėgos, darbuotojų skaičius įmonėse beveik nesumažėdavo. Tiesiog darbuotojai pakeičia savo veiklos profilį ir lieka dirbti įmonėje nė už kiek ne prastesnį atlyginimą.
Ateityje, jei tai įgytų tam tikrą makroekonominį mastą ir mes matytume, kad robotai atima iš mūsų darbą, be abejo, tai turėtų būti derinama su valstybės išmokų politika.
Vadinasi, kol kas mes su šia problema susitvarkome. Ateityje, jei tai įgytų tam tikrą makroekonominį mastą ir mes matytume, kad robotai atima iš mūsų darbą, be abejo, tai turėtų būti derinama su valstybės išmokų politika, ir ši pridedamoji vertė, kurią sukuria ketvirtoji pramonės revoliucija, turėtų būti protingai paskirstyta, taip pat galbūt naudojant ir bazinių išmokų instrumentą, kai žmonės už tai, kad jie yra išstumti iš darbo proceso, gauna tam tikras orias pajamas, kurios leidžia jiems persiorientuoti, persikvalifikuoti, įgyti kitą specializaciją, nebūti stumiamiems alkio baimės, kad štai netrukus pajamos baigsis ir ką man reikės daryti, todėl aš pulsiu į pirmą pasitaikiusį darbą. Ne, jie turės laiko prisitaikyti, persiorientuoti ir, įgiję naują kvalifikaciją, rasti savo darbo vietą šiame darbo pasidalijimo mechanizme.
Manau, kad tai labai svarbus procesas, kurio mums svarbu nepramiegoti, skatinti jį draugiška mokesčių ir investicijų politika ir, kaip minėjau, eiti ne iš paskos, o priešakyje.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais, padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis, palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į tai, kad ekonomistai tuo ir skiriasi nuo buhalterių, nes visada sako, kad mokesčių padidinimas nebūtinai reiškia atitinkamai didesnes biudžeto įplaukas, kaip ir mokesčių sumažinimas toli gražu nebūtinai reiškia adekvačiai sumažėsiančias biudžeto įplaukas. Todėl kartais atsiranda tam tikrų efektų, kai mokesčių mažinimo atveju galima gauti net didesnes biudžeto įplaukas dėl to, kad išsiplečia mokestinė bazė.
Šiuo atveju, mes kalbame apie mokesčių padidinimą, tik dabar nežinau, kuris mokesčių padidinimas turimas galvoje. Pastaruoju metu pelno mokesčio bazė yra sumažėjusi dėl to, kad mes išplėtėme reinvesticijų lengvatos taikymą ir pradėjome taikyti ją 100 proc. Manau, kad šioje vietoje tikrai pelno mokesčio tarifas ir mokesčio apskaičiavimo tvarka šiuo metu yra gana optimali – mes neturėtume toliau mažinti šio mokesčio, nes jis vienas iš mažiausių regione.
Ko mums reikia, kad būtų generuojamos didesnės pajamos, pirmiausia mūsų verslui orientuojantis į didesnę pridėtinę vertę. Šiuo požiūriu ir kryptingi veiksmai, ir skatinimas, kad verslas orientuotųsi į didesnės pridėtinės vertės kūrimą, netiesiogiai reikštų, kad jis generuoja didesnes pajamas, o tai reiškia, kad didėja mokestinė bazė ir atitinkamai didėja pelno mokesčio įplaukos, bet nemanau, kad žongliruoti toliau mokesčių tarifais šiuo metu yra pats svarbiausias dalykas, nes mūsų pelno mokesčio sistemos status quo labai smarkiai nesiskiria nei nuo Estijos, nei nuo Latvijos, todėl ypatingų paskatų investuotojams bėgti į kitas valstybes nesukuria, o po naujausių gyventojų pajamų mokesčių pakeitimo mūsų darbo mokesčių arba darbo mokesčio apmokestinimas net yra tam tikrose atlyginimo kategorijose palankesnis negu kaimyninėse valstybėse – vadinasi, verslą, kuris yra darbui imlus, orientuojasi į didelį darbo jėgos panaudojimą, jis net skatina rinktis ne aplinkines valstybes, o Lietuvą.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Manau, kad neteisingai suformuluotos alternatyvos, nes jos yra šiek tiek dirbtinai sukonstruotos. Manau, kad jeigu štai būtų buvęs nurodytas toks formatas, kad Lietuva blokuojasi kartu su Lenkija, kitomis Baltijos šalimis ir kai kuriomis Skandinavijos šalimis (toks savotiškas Baltoskandijos formatas), tai aš turbūt būčiau gana rimtai galvojęs apie tokią alternatyvą.
Dabar šios alternatyvos yra šiek tiek dirbtinai sukurtos ir, žinoma, pati situacija yra ganėtinai hipotetinė. Manau, mes bet kokiu atveju turėtume prisiminti ir suprasti, kad galime išlikti stipresni tik koordinuodami savo veiklą su kaimyninėmis valstybėmis ir žvalgytumėmės pirmiausia į savo artimiausias kaimynes, bet ne Baltarusiją ir Rusiją, nes vis dėlto tai yra kiek kitos geopolitinės orientacijos valstybės, o į Lenkiją, Baltijos šalių formatą. Ir aš manau, kad tokia situacija gali iškilti, bet šiandien aš padaryčiau viską, kaip Lietuvos prezidentas, jkad tokio liūdno scenarijaus apskritai nebūtų ir nereiktų imtis tokių labai jau dramatiškų sprendimų.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Pirmiausia aš labai norėčiau, kad šis procesas vyktų sklandžiai, kad neįvyktų pats blogiausias scenarijus, kai Didžioji Britanija pasitrauktų be susitarimo. Todėl tikiuosi, kad susitarimas bus pasiektas. Jis iš esmės jau pasiektas, tik Didžiosios Britanijos parlamentas jam nepritaria. Manau, kad susitarimas iki šių metų vidurio bus pasiektas, ir Didžioji Britanija pasitrauks pagal civilizuotą, kultūringą planą, kuris reikš, kad prekiaujama bus gana laisvai, o darbo jėgos, kapitalo ir kitų prekių ir paslaugų judėjimas bus suvaržytas minimaliai.
Todėl manau, kad mums reikėtų pasisakyti už tokį Didžiosios Britanijos pasitraukimo planą, kuris būtų naudingas ir pačiai Britanijai, ir visai ES, taigi ir mums. Vėliau, aš manau, kad yra visos prielaidos bendradarbiauti su Didžiąja Britanija daugybėje sričių, nes ne paslaptis, kad Didžioji Britanija yra viena iš nuosekliausių žmogaus teisių gynėjų, Rusijos agresijos atžvilgiu pasisako visada labai principingai, todėl aš įsivaizduoju, kad dabartinis Baltijos-Šiaurės šalių aštuonetukas, šio aštuonetuko standartas Didžiajai Britanijai pasitraukus iš ES galėtų išsiplėsti dar vienu nariu ir mes ten galėtume svarstyti tiek energetinio saugumo klausimus, tiek, žinoma, ir saugumo karinės grėsmės atveju klausimus, koordinuodami savo veiklą tame formate.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Diskusijos dėl dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumo grindžiamos išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama?
– Balsuoju už pilietybės išsaugojimą kitų šalių pilietybę priėmusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Tas faktas, kad argumentuojama už dvigubą pilietybę arba pilietybės išsaugojimą dvasiniais argumentais, man nėra joks rodiklis, nes dvasiniai argumentai man yra nė kiek ne mažiau svarbūs negu ekonominiai ar kažkokie kiti argumentai.
Beje, net ir sprendimo kritikai taip pat argumentuoja dvasiniais argumentais, kai jie konkrečiai sako neva šie žmonės išdavė valstybę, kaip mes jiems dabar suteiksime pilietybę – išsaugosime pilietybę.
Tas faktas, kad argumentuojama už dvigubą pilietybę dvasiniais argumentais, man nėra joks rodiklis, nes dvasiniai argumentai man yra nė kiek ne mažiau svarbūs negu ekonominiai.
Manau, kad tas faktas, jog mes visi jausimės kaip viena didelė šeima, nors galbūt ne visi gyvensime Lietuvos Respublikos teritorijos ribose, yra nepaprastai svarbus tam artumui užtikrinti, ir svarbiausia, kad tas artumas kuria papildomą ir ekonominę – jau nebe dvasinę – naudą, kadangi žmonės, kurie jaučiasi esą savo šalies piliečiais ir patriotais, net ir fiziškai negyvendami čia, vis tiek stengsis padėti savo šaliai įvairiomis formomis ir nebūtinai tomis pačiomis paprasčiausiomis – pervedamais pinigėliais savo artimiesiems.
Ne, jie padės pernešti „know how“, jie padės privilioti darbuotojų arba verslą į Lietuvą iš tų valstybių, kuriose patys gyvena. Jie bus savotiški mūsų ambasadoriai. Mes juk ne kartą turėjome progos įsitikinti, kaip padėjo lietuviai, ypač tie, kurie nepriklausomybės pradžioje gyveno JAV, kaip jie degė noru kažką padaryti Lietuvai ir jie tikrai labai daug padarė. Neatstumkime jų, palaikykime su jais gyvąjį ryšį. Dar vienas dalykas, manau, kad yra kur kas didesnė tikimybė, kad tie žmonės, kurie išsaugos savo pilietybę, vis tiek vieną gražią dieną sugrįš į Lietuvą, palyginti su tais, kuriems ta pilietybė bus atimta. Atėmę pilietybę mes turbūt galutinai uždarysime jų širdis Lietuvai, ir tikėtis jų sugrįžtant su jų vaikučiais bus kur kas sudėtingiau.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Aš manau, kad „Tautų Europos“ idėja buvo ES pamatas nuo pat pirmųjų jos susikūrimo metų. Ir šiandien tokioms šalims, kaip Lietuva, reikėtų saugoti šitą viziją kaip savo akį. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad mes galime ar turėtume savaime atmesti idėjas dėl gilesnės integracijos tam tikrose konkrečiose gyvenimo srityse kaip antai apsaugoje nuo kibernetinių atakų, finansinio bendradarbiavimo prasme mes taip pat esame pažengę labai toli, esame nuėję eurointegracijos keliu, ir tai tikrai labai naudinga tokioms šalims, kaip Lietuva.
Tačiau kalbant apie politinių sprendimų priėmimo procesą, apie mokesčių politiką, kai kurias kitas nacionalinio suverenumo sritis, kurios šiandien yra Lietuvos valstybės dispozicijoje, aš nesu už tai, kad būtų skubama, kad būtų spaudžiamas akceleratorius iki dugno ir sakoma, kad, kuo vieningesnė bus Europa, tuo geriau bus visiems.
Tai, kad pernelyg sparčiai buvo atiduotas nacionalinis suverenumas, lėmė tai, kad Didžioji Britanija šiandien traukiasi iš ES.
Manau, tai, kad pernelyg sparčiai buvo atiduotas nacionalinis suverenumas, lėmė tai, kad Didžioji Britanija šiandien traukiasi iš ES. Aš nenorėčiau, kad šis skilimo procesas tęstųsi, todėl aš pasisakau už lankstumą ir labai diversifikuotą požiūrį į konkrečias gyvenimo sritis – vienose mes galime eiti tolesnės integracijos keliu, kitoje vietoje mes turėtume išlaikyti savo, kaip vienos iš konfederacijos, arba, kaip sakoma, „Tautų Europos“ narių teises ir pareigas.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant, ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Pirmiausia mes turime turėti labai efektyviai veikiančias teisėsaugos institucijas. Atsinaujinusias, dirbančias pagal naujus principus. Nebūtinai besiremiančias vien represinėmis priemonėmis, bet svarbiausia, kad mes sudarytume kiek galima mažiau prielaidų tai politinei korupcijai atsirasti. Ir šiandien mums reikia skaidrios ir skaidriai veikiančių politinių partijų sistemos, kurios būtų atskaitingos ir savo rinkėjui, ir, žinoma, visuomenei.
Aš pripažįstu, kad toks reiškinys egzistuoja, kad yra labai įtartinų sąsajų, sąryšių su stambiuoju verslu, kada politiniai dariniai suauga su stambiuoju verslu ir yra jo maitinami. Be jokios abejonės, tokio bendradarbiavimo šaknys turi būti iškirstos. Mes žengėme tam tikrą žingsnį ta linkme įvesdami partijų biudžetinio finansavimo mechanizmą, deja, iki galo tai problemos neišsprendė. Tą mums parodė štai ir Eligijaus Masiulio atvejis, todėl manau, kad reikia toliau kantriai dirbti, partijos turi dirbti savo darbą, verslas turi dirbti savo darbą ir bet kokios sąsajos turi būti naikinamos iš pašaknų vos tik joms atsiradus.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Norint, kad krizė būtų minkštesnė, daryti reikia jau dabar. Šis bei tas yra daroma, mes kuriame tam tikrus rezervinius fondus, kuriuos galėtume nuolat didinti, tik svarbu, kad tie rezerviniai fondai netaptų mūsų politinio ciklo auka, nes tikrai yra daug pagundų prieš rinkimus papiktnaudžiauti, paišlaidauti ir tada tie rezerviniai fondai natūraliai sumažėja.
Šiaip jau rezervinius fondus turi kurti ir įmonės, ir žmonės turi turėti tam tikrą dalį lėšų juodai dienai, bet, svarbiausia, tai turi daryti valstybė. Ir daryti nuosekliai, ne pamečiui, kad kuriais nors metais daryti, o paskui keletą metų nieko nedaryti. Tai turi būti nuosekli strategija – tokia, kokią turėjo Estija ilgus metus, kai sukauptas solidus stabilizavimo fondas ir palyginti lengvai, bent jau ne tokia kaina, kaip mes, įveikė pasaulinę finansų krizę 2008 m. Galime pasimokyti šios gerosios patirties.
Ir, svarbiausia, siekime, kad mūsų verslas būtų lankstus, diversifikuotas ir rinkų požiūriu, ir verslo sričių požiūriu, ir kad vienos iš sričių ar valstybių krizė nelemtų ir mūsų viso bendro verslo krizės. Manau, kad tai galima padaryti sutelktomis pastangomis.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Manau, kad reikia ginti teisės viršenybę prieš savivalę. Teisės viršenybę prieš kartais egzistuojantį politikų įsivaizdavimą, kad jie yra šio pasaulio viešpačiai. Nes tik teisė suteikia galimybę paprastam žmogui realizuoti, įgyvendinti savo interesus. Tai yra nepaprastai svarbus dalykas, į kurį atkreipia dėmesį ir daugelis mūsų žmonių. Ne pajamos, ne pensijos ar atlyginimai, nors tai, be jokios abejonės, taip pat svarbu, bet į neteisingumą visi bado pirštais, ir tai šiuo metu yra viena iš didžiausių blogybių Lietuvoje.
