Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Astravo kiaulystę mes patys susikūrėme palikdami laisvą erdvę ir per anksti uždarydami savo atominę elektrinę ir po to nieko nedarydami, tik Andriui Kubiliui važinėjant dviračiu ir pasakojant Seimui, kad ten niekas nieko nestatys. Per vėlai mes susigriebėme. Dabar garsiausiai apie tai kalba tie, kurie pražiopsojo ir nieko nepadarė, kad Astravo atominė neatsirastų.
Šiandien maksimum, ką mes galime daryti ir privalome daryti, tai reikalauti, kad būtų užtikrintas maksimalus saugumas statant Astravo elektrinę. Daugiau, manau, neįmanoma bus padaryti. Per vėlu. Ir net mūsų artimiausi sąjungininkai, nekalbu apie ES ir pasaulinį lygmenį, mūsų tokio pavėluoto šokinėjimo nesupranta. Todėl manau, kad koncentruokimės į tai, kad ji būtų maksimaliai saugi, kad būtų parengti atitinkami evakuacijos planai, pasirengta blogybėms. Kiaulystė, profesoriau, nes ir jūsų partijos nariai, jeigu ne padarė, tai pražiopsojo!
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Manau, kad reikia vienyti. Prezidentas yra moralinis autoritetas valstybėje ir nuo jo elgesio, nuo jo pozicijos priklauso labai daug kas. Galimas variantas, kai prezidentas sėdi kaip stiklo ar ledo bokšte, atsiribojęs nuo visos valstybės, be to, besinaudojantis pokiliminiais dalykais, slaptom pažymom, kažkokiais skambučiais ir visais kitais dalykais, ir tai neabejotinai kelia erzelį, sąmyšį ir tai persiduoda visai valstybei daugiau arba mažiau. Taip pat ir tom trim institucijoms, kurios tarpusavyje dirba – tai Prezidentūra, Vyriausybė ir Seimas.
Reikia kurti pasitikėjimo, draugystės ir meilės aplinką, o tam ir yra moraliniai autoritetai tokie, kaip prezidentas.
Manau, kad reikia dirbti visai kitaip. Reikia nebijoti kalbėtis, bendrauti, atvirai bendrauti, viešai bendrauti. Svarstyti, diskutuoti, taip pat ir klausimus apie užsienio politiką, kurie tarsi prezidento, nors Konstitucijoje parašyta, kad prezidento kartu su Vyriausybe sprendžiami. Reikia kurti pasitikėjimo, draugystės ir meilės aplinką, o tam ir yra moraliniai autoritetai tokie, kaip prezidentas.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai).
– Sakote, kad nacionalizmo vystymasis, kiti dalykai... neabejotinai, visos valstybės, ypač jeigu mes kalbame apie mūsų labai gražią, laibai mielą, labai mylimą Lietuvą, bet labai mažą ir pagal gyventojų skaičių ir pagal kitus parametrus, be sąjungininkų, be bendro veikimo pasauliniame lygmenyje, tiek ES lygmenyje, tai neabejotinai mes neišspręsime nė vienos iš tų išvardintų problemų. Todėl reikia dalyvaut, reikia būt aktyviems.
Turiu tokią viziją: va, kažkoks geopolitinių problemų akmuo ar kamuolys rieda iš lėto nuo kalno ir mes, kaip maža Lietuva, tikrai labai sunkiai galime jį pastumti į vieną ar kitą pusę, bet mes galime tą griovelį, kuriuo rieda, pakasti šiek tiek į tą pusę, kad jis pradėtų riedėti Lietuvai palankesne kryptimi. Tą reikia aktyviai daryti. Bet mes turime suprasti kitą dalyką – kad turime išlikti saviti, gerbti ir saugoti savo vertybes. Turime savo valstybę, savo tautą, kad mes nepaskęstume tam visam globaliam vandenyne, todėl sprendžiant klausimus turime ieškoti draugų, o ne priešų. Turime kartu stengtis spręsti problemas ir tuo pačiu metu išsaugoti tai, ką mes turime brangiausio – savo valstybę, savo tautą, savo vertybes, požiūrį į gyvenimą. Tai, ką mums paliko mūsų tėvai, seneliai, proseneliai.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Aš tikrai nesakyčiau, kad kandidatavimas arba siekimas šiuo atveju prezidento posto yra pareiga. Tai nėra pareiga, tai yra tavo noras užimti tas pozicijas ne tam, kad būtum jo ekscelencija arba prezidentas, o tam, kad pasiūlytum Lietuvai valstybės vystymosi viziją ir maksimaliai prisidėtum prie to, kad valstybė judėtų būtent šita linkme. Tai visiškai galimas variantas dirbant bet kur. Kiekvienas iš mūsų tą galime viename ar kitame lygyje padaryti. Aš manau, kad tai yra noras tarnauti. Noras padaryti savo tėvynei ir žmonėms ką nors gero, ką tu manai galįs padaryti. Tai jokiu būdu ne pareiga. Pareiga yra ginti mūsų tėvynę, jeigu ją užpuola priešai, pareiga yra kovoti prieš blogį, o ne stovėti po medžiu, kaip vieno žinomo filmo herojus. Pareiga padėti silpnesniems, tėvams mylėt vaikus ir panašiai. O čia yra noras, kad mes visi gyventume geriau.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Pirmiausia, aš manau, kad valstybė ir valstybės gynyba turi būti pasiruošusi visiems galimiems atvejams. Taip pat – ir tokiam. Valstybės gynimo mechanizmas turi įsijungti savaime ir be jokių kalbų pradėti veikti tuoj pat. Ypač jei mes kalbame, kad kažkas peržengė mūsų valstybės sieną, nors tas irgi turėtų būti matoma jau žymiai anksčiau turint dabartines galimybes, žvalgybą.
Jeigu įvyksta toks atvejis, tai prezidentas pirmiausia turi nedelsdamas atsikelti iš lovos. Mano nuomone, važiuoti į prezidentūrą, kviesti Gynybos tarybą ir iš tikrųjų kontroliuoti ir stebėti, kaip vyksta, vystosi įvykiai pagal, mano supratimu, iš anksto pasiruoštus scenarijus. Jeigu reikia, labai aktyviai imtis vienų ar kitų veiksmų, priiminėti vienus ar kitus sprendimus, kurie būtų būtini tuo laikotarpiu, tą minutę ar tą sekundę.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Pirma, mes turime gyventi labiau laisvoje Lietuvoje, nei gyvename šiandien. Kai aš kalbu apie laisvą valstybę, tai aš kalbu tiek apie vidinius mūsų valstybės klausimus, tiek apie mūsų pozicijas su išoriniu pasauliu. Mes turime stiprinti savo valstybę. Puikiai suprasdami, kad mes esame ES, bet geopolitiniai dalykai keičiasi labai greitai ir mes turime būti pasiruošę visokioms galimoms peripetijoms, visokiems galimiems įvykiams.
Mes turime tvirtinti valstybę, o tai reiškia, kad mes turime pradėti nuo savo istorijos, kurią turime vertinti valstybiniu požiūriu. Tai, kas dabar darosi su ponios Rūtos Vanagaitės arba ten tų nevisai adekvačių žmonių lentų daužymais, iš esmės yra daužymas valstybės ir istorijos. Ir mes, kaip valstybė, kažkodėl tylime. Mes turime įtvirtinti arba stiprinti kalbą, nes šiandien ji pas mus yra tokia užšalusi, gyvenimas eina į priekį, mes nespėjame iš vienos pusės, iš kitos – tie visi draudimai.
Tai, kas dabar darosi su ponios Rūtos Vanagaitės arba ten tų nevisai adekvačių žmonių lentų daužymais, iš esmės yra daužymas valstybės ir istorijos.
Jau nekalbu apie kultūrą, švietimą. Mes turime turėti laisvą užsienio politiką, kuri atitiktų tik Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesus. Mes turime gyventi teisingoje ir teisinėje valstybėje. Tai, kad teisėsauga, teisėtvarka turi būti laisva ir nepriklausoma, jai niekas neturėtų daryti įtakos, o dabar tai yra. Nei pinigai, nei politinė valdžia – skambučiai, nurodymai, politikų kišimasis yra lygiai ta pati korupcija, kaip piniginė, tik aukštesniam lygyje. Mes turime gyventi klestinčioje valstybėje, kurią norint sukurti reikia pirmiausia sudraskyti tą biurokratijos, perteklinių įstatymų visą mechanizmą, kuris pats gyvena ir dauginasi, ir trukdo judėjimui, trukdo atėjimui, trukdo iniciatyvai, trukdo mūsų valstybės statymui ir ėjimui į priekį.
Kai buvau aplinkos ministru, aš tą dariau. Pradėjau traukyti tuos tinklus ne tik tiesiogine prasme žuvims gaudyti, bet ir teisine prasme. Jeigu mes gyvensime laisvoje, teisingoje, kur teisingumas ir teisėtumas bus sinonimai, ir klestinčioj Lietuvoj, tai ir bus tas tikslas, kurį pasiekus aš laikysiu, kad padarėme tai, ką žadėjome. Mano Lietuvos ateities vizija yra tokia.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Vyksta diskusija ir jau seniai Lietuvoje, kokia pagrindinė kryptis, kuria mes turėtume vystyti savo ekonomiką. Pasaulis keičiasi ir tie dalykai keičiasi technologinės pažangos keliu. Reikia pripažinti, Lietuva irgi yra pasiekusi. Atskiros mūsų verslo rūšys šioje vietoje turi teigiamų rezultatų. Aš manau, kad reikia skatinti ir maksimaliai remti būtent šią sritį dėl to, kad jos grąža yra pati didžiausia, efektyviausia. Ypač dabar, kai pasaulis jau be sienų, ryšiai, naujos technologijos.
Nereikėtų mestis aklai į vieną pusę, tarsi sakant, kad pieno gavyba ar avių auginimas yra kažkoks [niekis], o naujos technologijos yra „kažkas“.
Taip, bet tuo pačiu metu mes turime daug tradicinių sferų – žemės ūkis, perdirbimo pramonė, miškai, kurių taip pat nereikėtų užmiršti. Nereikėtų mestis aklai į vieną pusę, tarsi sakant, kad pieno gavyba ar avių auginimas yra kažkoks [niekis], o naujos technologijos yra „kažkas“.
Taip, manau, kad pagrindinė kryptis turėtų judėti link tos pusės. Tai turėtų atsispindėti teisės aktais, įstatyminiais dalykais, kurie skatintų, pritraukinėtų į šią vietą iš viso pasaulio investicijas ir mūsų pačių galimybes kurti startuolius, bet neužmirštant, kad Lietuva žymiai sudėtingesnė ir remti reikia visus.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis, palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Ekonomisto klausimas. Buvusio premjero. Gal atsakysiu nuo pabaigos. Manau, kad reikia daryti viską, kad ne tik stambieji, bet ir smulkieji, ir visokie investuotojai ne tik nebėgtų iš mūsų valstybės, bet priešingai – turėtų didelį norą čia atvažiuoti, kurtis. Yra daug klausimų, ką reikia padaryti. Mes kalbėjome apie biurokratijos suvaržymų naikinimus, jau nekalbu apie projektavimus, žemės skyrimus. Žinoma, įtakos turi ir mokesčiai, apie ką klausia buvęs premjeras. Neabejotinai taip.
Jeigu prezidento iškelti tokie siekiai, o su jais Vyriausybė, premjeras arba valdanti dauguma nesusitvarko, tai aš, kaip premjeras, ieškočiau žmonių, kurie gali tai daryti ir susitvarkytų.
Aš manau, kad jeigu mes padidiname mokesčius, o galutiniame rezultate gauname mažesnes pajamas nei gavome, reiškia, kad mes padarėme klaidą. Reiškia, kad mes padarėme kažkokį neteisingą žingsnį ir jį reikia taisyti. Reikia nebijoti pripažinti klaidos, analizuoti ir taisyti. Neabejotinai tą turi daryti ir darys ne prezidentas, o premjeras ir Vyriausybė, bet prezidentas turi suformuoti principus tiek Vyriausybei, tiek Seimui, apie kuriuos mes kalbame. Mes turime maksimaliai skatinti investicijas, daryti viską, kad jos nebėgtų, bet ir ateitų naujos, kad būtume pats patraukliausias taškas bent jau mūsų regione. Turime kurti tokią mokestinę sistemą, kuri būtų naudingiausia mūsų valstybei – duotų didžiausias pajamas į biudžetą. Jeigu prezidento iškelti tokie siekiai, o su jais Vyriausybė, premjeras arba valdanti dauguma nesusitvarko, tai aš, kaip premjeras, ieškočiau žmonių, kurie gali tą daryti ir susitvarkytų.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius Jūsų kaip Lietuvos Respublikos Prezidento strateginius žingsnius.
– Neįsivaizduoju tokios situacijos, kur galėtų būti tik tie trys variantai. Bet, kadangi klausimas tik apie tuos tris hipotetinis, ir aš manau, kad to nebus, tai neabejotinai pirmas variantas – Višegradas, Lenkija ir Lietuva, nes Lenkija yra mūsų kaimynas ir strateginis partneris.
Palyginti su kitomis valstybėmis, Višegrado valstybės šiandien yra mūsų ES kolegos, kartu mes esame ES. Bet aš manau, kad turėtų būti ieškoma variantų ir dar neištikus tai pačiai krizei, jau šiandien mes turime ieškoti ir turėti kiek galima daugiau draugų. Taip pat ir ES. Ir kuo mažiau gamintis priešų, ką mes labai sėkmingai kartais darome pasakydami, pasijuokdami ar žengdami dar kokį žingsnį. Manau, kad mes turėtume siekti ir turėti gerus ir labai gerus santykius su visomis ES valstybėmis. Ir geopolitiniame kontekste, žinoma, su JAV.
Ir netgi, jei taip atsitiktų, ko tikrai nelinkiu, ir ES iširtų, aš linkėčiau, kad mes su visomis valstybėmis galėtume kalbėtis draugiškai, ieškoti bendrų dvišalių sprendimų. Politiką reikia prognozuoti ir vykdyti būtent šia kryptimi.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Nepriklausomai nuo to, „Brexit“ įvyks ar ne, Lietuvos santykiai, kaip ir ES, beje, turi likti ir, tikiuosi, liks draugiški, kolegiški ir geranoriški. Niekur Britanija neišskris išstojus iš ES, kaip ir ES niekur neišplauks į jokias jūras. Jeigu Britanija išstos pagal susitarimus, kurie šiuo metu yra pasiekti, bet niekaip britams nepavyksta jų patvirtinti, tai ten yra sudėlioti pagrindiniai principai, taip pat ir ginantys ES šalių piliečių buvimą, gyvenimą Britanijoje. Ten daugiau mažiau viskas sutarta, ir mūsų piliečiams, gyvenantiems Britanijoje, mano nuomone, didelių grėsmių nekyla.
Aš linkiu, kad britai arba išeitų su sutartimi, arba šiaip jau pagalvotų ir pasakytų: ech, pasiliekam.
Jeigu tai įvyktų tuo pačiu blogiausiu – kietuoju – variantu, tai tikrai nelinkiu to nei mums, nei britams, tai būtų chaosas ir beliktų vienas kelias – tai yra dvišaliai susitarimai. Lietuvos valstybė turėtų labai skubiai derėtis su mūsų kolegomis, bičiuliais britais ir užtikrinti sąlygas, garantijas mūsų piliečiams, kurie gyvena dabartiniu metu Didžiojoje Britanijoje lygiai, kaip ir visais kitais klausimais – tranzitas, lėktuvai, skrydžiai. Galbūt tai būtų daroma bendru ES bloku, gal atskiromis sutartimis. Sunku pasakyti, į ką tas chaosas išsilietų. Aš linkiu, kad britai arba išeitų su sutartimi, arba šiaip jau pagalvotų ir pasakytų: ech, pasiliekam.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Už dabartiniu metu pateiktą referendumo klausimą aš balsuosiu prieš. Sutinku su dalimi klausimo, kad mes turime rodyti didesnį dėmesį iš Lietuvos išvykusiems žmonėms. Juolab kad turime prisiimti ir kaltę kaip valstybė, kad didžiąją dalį tų žmonių mes išvarėme iš Lietuvos, nes nesugebėjome sukurti ekonomikos, kad pajamų lygio nepakėlėme iki tokio lygmens, kad jie galėtų, nors sunkiai, bet pragyventi Lietuvoje. Aš kalbu apie paskutinę bangą. Manau, kad valstybės dėmesys tiems žmonėms ir rodymas, kad jie reikalingi Lietuvoje, ypač įgavę naujas patirtis, galbūt net finansiškai praturtėję, kad jie yra mūsų valstybės neatskiriama dalis, reikalingas. Dabar mes to nedarome arba darome mažai.
Galbūt verta padaryti simbolinius gestus parodant, kad mes jų laukiame – pavyzdžiui, nemokamas transportas ar dar kas nors.
Bet dvigubos pilietybės įvedimas iš tikrųjų sukuria daug labai problemų ir todėl aš pasisakyčiau už Lietuvio paso idėją, kurios esmė yra, kad tiem žmonėms mes išdaliname dokumentą, kuris iš tikrųjų liudija jų ryšį su mūsų valstybe, ką padarė lenkai, įvesdami „Lenko kortą“. Galbūt verta parodyti simbolinius gestus, kartu ir parodant, kad mes jų laukiame – pavyzdžiui, nemokamas transportas ar dar kas nors. Čia diskutuotinas dalykas. Bet, jeigu jie su tuo „pasu“ atvyksta gyventi ir pastoviai apsigyvena Lietuvoje, mes jiems turime nedelsiant ir be trukdžių suteikti Lietuvos pilietybę. Gi tos dvigubos pilietybės įteisinimas kelia klausimų ir dėl balsavimo, ir dėl tarnavimo kariuomenėje. Ypač kai siūloma daliai išvykusių į ES ar NATO valstybes tai taikyti, o kitiems, kurie gyvena, nežinau, Baltarusijoje, Ukrainoje, kurie gal dar daugiau tą mūsų tėvynę myli, ne.
Referendumui, kuris teikiamas, mano nuomone, nereikėtų pritarti.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– ES ateitis yra pats silpniausias klausimas. Kol visos 28 valstybės nesutars tarpusavyje, tikrai daugelis klausimų stringa, yra nesprendžiami – ar tai kariuomenės, ar tai įvairūs klausimai. Buvo pateikti penki Komisijos variantai, paskui ponas J.C.Junckeris šeštą atnešė ir atseit pateikė. E.Macronas pateikė savo. Iš tikrųjų aš manau, kad Lietuvos pozicija turėtų būti išsaugoti ES ir neleisti jai subyrėti. O norint tai daryti, reikia tartis ir ieškoti konsensuso ir sutarimo tarp visų 27 valstybių, o jei britai pasiliks, toks variantas dar galimas, 28 valstybių. Mes turime sutarti, ką mes perduodame bendram visos sąjungos valdymui, ir turime sutarti, kad kitose srityse, kur valstybės nori pačios tvarkytis, žmonės nori gyvent taip, kaip jiems norisi, kad tai būtų jų teisė.
Kur ta kompromiso linija? Šiandien sunku pasakyti. Labai gerai, kad E.Macronas siūlo į vieną pusę tą liniją pratęsti, o „Tautų sąjungos“ – į visiškai kitą. Reikia susėsti ir susitarti, kur turi būti ta linija. Bet Lietuvai ES buvimas ir tai, kad mes esame ES, yra naudinga, reikalinga ir privalome tai saugoti, kartu saugodami ir ES, ir savo teisę gyvent taip, kaip nori mūsų piliečiai.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Politinė korupcija iš tiesų yra labai svarbi ir didelė problema. Tikrai neteigčiau, kaip teigiama klausime, kad pas mus tokia korupcija, kad jau nebėra kur daugiau ir panašiai. Neabejotinai ji yra. Su ja pats efektyviausias kovos būdas, mano manymu, yra skaidrumas ir atvirumas. Visų procesų skaidrumas. Jų atvirumas. Jei mes kalbame ar apie politinių sprendimų priėmimą, jis turi būti maksimaliai viešas, maksimaliai atviras, visiems suprantamas. Jei mes turime omenyje politinę korupciją kaip kišimąsi į teisėsaugos institucijas, mes turime visą sistemą, kaip ją padaryti laisvą ir nepriklausomą ir, kita vertus, padaryti, kad teisėsaugos sistema būtų atskaitinga visiems Lietuvos žmonėms. Kodėl tokį sprendimą priėmė? Kokiais argumentais jie padaryti? Jei kažkas ten buvo prasėdėjo mėnesį ir paskui pasirodė, kad jis išteisintas ir dar teismai sako, kad jo veiksmai davė naudą valstybei, kaip su krepšinio byla, tai tas, kas klydo, turi būti įvardytas. Nesakau, kad linčiuotas, bet pasakyta: ė, vaikinai.
Aš manau, kad tai visų procesų – viešųjų pirkimų, finansinių dalykų – atvirumas. Sunku pasakyti, kur baigiasi politinė korupcija, bet manau, kad biurokratijos, paslapčių turi būti kuo mažiau. Atlyginimai darbuotojams, kuriuos moka valstybė, paslaptis? Tai mūsų pinigai. Atvirumas, geranoriškumas ir tiesos bei teisingumo siekimas, taip pat naudojant teisėsaugos institucijas.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Ekonominei krizei reikia ruoštis dar jai neištikus. Tai vienas dalykas. Kaip ten mes turime patarlę – ruošk roges vasarą, o ratus žiemą. Beje, mes turime pridarę pakankamai klaidų šitoj vietoj to nepadarydami. Pirmiausia, mes turime žinoti, kad pasaulis vystosi tokiom bangom ir yra labai didelė ekonominės krizės galimybė. Reikia ruoštis, žinoti ir šiandien būt pasiruošusiems. Atsitikus tokiai krizei, žinoma, priklausomai nuo sąlygų, kodėl, kaip ir kur, reikia imtis ryžtingų veiksmų, kad mūsų piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, pajustų kaip galima mažesnę žalą arba kuo mažesnius nuostolius. Čia jau Vyriausybės, kuri bus tuo metu, atsakomybės klausimas. Tai turi būti daroma ryžtingai. Na, sakykim, Andrius Kubilius, kuris save laiko krizių premjeru, tą darė ryžtingai, bet visiškai nesirūpino, kad žmonės pajustų pačią mažiausią žalą, kurią galima padaryti. Tai va tie du dalykai – pasiruošimas prieš ir ryžtingi žingsniai išsaugant mūsų žmones, jų pragyvenimo lygį, santaupas.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Manau, laisvę. Šiandien Lietuvoje sklinda baimė, pertekliniai draudimai, varžymai. Iš esmės tai varžo visą kūrybinį potencialą, žmonių energiją ir taip toliau pokiliminiai susitarimai, telefoninė teisė teisėsaugoje ir daugelį dalykų aš suvedu į vieną – laisvę. Sugrąžinkime mūsų valstybei ir jos piliečiams laisvę ir valstybė vystysis žymiai geriau ir greičiau.
Pildysime.
